Venerabilūs broliai – tai iškilmingas, pagarbus Bažnyčios kreipinys į vyskupus ar kitus aukštus dvasininkus, dažniausiai vartojamas popiežiaus laiškuose, enciklikose ar kituose oficialiuose dokumentuose. Lotyniškai tai skamba Venerabiles Fratres, o pažodžiui reiškia „gerbtini broliai“. Tai ne vien mandagus žodis, bet gilų teologinį ir hierarchinį ryšį išreiškianti frazė. Kiekvieną kartą, kai popiežius kreipiasi šiuo titulu, jis kalba ne kaip vienvaldis valdovas, o kaip kolegijos vadovas, bendraujantis su savo bendrakeleiviais – vyskupais, kurie dalijasi atsakomybe už visuotinę Bažnyčią.
Žodis „venerabilis“ kilęs iš lotyniško veiksmažodžio venerari, kuris reiškia „gerbti“, „šlovinti“, „aukštinti“. Tai ta pati šaknis kaip žodyje „venera“, susijusi su pagarba ar net dievišku garbinimu. Tačiau Bažnyčios kalboje šis terminas turi konkretesnę prasmę – jis taikomas tiems, kurie dėl savo pareigų ir gyvenimo šventumo yra verti pagarbos. Broliai – tai kreipinys, išreiškiantis ne tik dvasinę bendrystę, bet ir kolegialumo dvasią. Šis žodis atspindi krikščionišką požiūrį, kad dvasininkai, nepaisant skirtingų pareigų, yra vienos šeimos nariai.
Nuo ankstyvųjų viduramžių laikų popiežiai kreipdavosi į vyskupus ne tik kaip į pareigūnus, bet ir kaip į brolius tikėjime. Ši tradicija įsitvirtino liturginiuose ir administraciniuose raštuose. Pavyzdžiui, popiežius Leonas XIII savo enciklikose nuolat pradeda šitaip: „Venerabilūs broliai, sveikiname jus ir apaštališkuoju palaiminimu“. Tai nėra tik mandagumo forma. Tokiu kreipiniu popiežius pabrėžia, kad jis kalba ne pavaldiniams, bet bendradarbiams Dievo tarnystėje.
Šie dvasininkai, dažniausiai vyskupai, atlieka esminį vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Jie vadovauja vyskupijoms, teikia sakramentus, rūpinasi tikinčiųjų katecheze, vadovauja liturgijai ir atstovauja savo bendruomenėms visuotinėje Bažnyčioje. Jie taip pat dalyvauja visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose, sinoduose, o kai kurie iš jų skiriami kardinolais ir dalyvauja renkant popiežių.
Vienas iš klasinių pavyzdžių – popiežiaus Pijaus X enciklika „Acerbo nimis“, kurioje sakoma:
„Venerabilūs broliai, jūs patys matote, kokios pavojingos klaidos skverbiasi tarp tikinčiųjų, ir todėl būtina imtis visų priemonių, kad išsaugotume jų tikėjimą.“
O popiežius Benediktas XV, rašydamas po Pirmojo pasaulinio karo, pradeda taip:
„Venerabilūs broliai, kai pasaulis dreba nuo žaizdų, mūsų pareiga yra būti ne tik sielų ganytojais, bet ir ramybės tarpininkais.“
Nors laikai keičiasi, šis kreipinys vis dar išlieka gyvas, ypač oficialiuose Vatikano tekstuose. Jis primena apie atsakomybę, kurią neša dvasininkai – ne kaip pavieniai autoritetai, o kaip viena Kristaus kūno dalis. Ši brolystės kalba išlieka galingu ženklu, jog net aukščiausi Bažnyčios vadovai pripažįsta bendrystę ir atsakomybės pasidalijimą.