1906 m. balandžio 5 d. popiežius Pijus X paskelbė encikliką Tribus circiter, skirtą Varšuvos arkivyskupui bei Płocko ir Liublino vyskupams. Šiame dokumente jis griežtai pasmerkė Mariavitų judėjimą – lenkų kilmės dvasininkų grupę, kuri be Bažnyčios hierarchijos leidimo įkūrė pseudo-monaštinę bendruomenę.
Enciklikos pavadinimas Tribus circiter iš lotynų kalbos reiškia „Maždaug prieš trejus metus“. Lietuviškai šis dokumentas dažnai vadinamas „Apie Mariavitų judėjimą“ arba „Dėl mistinių kunigų Lenkijoje“.
Tribus circiter buvo paskelbta siekiant pasmerkti Mariavitų judėjimą, kuris, pasak popiežiaus, pažeidė Bažnyčios discipliną ir hierarchiją. Pijus X pabrėžė, kad šis judėjimas, vadovaujamas Felikso Kozłowskos, klaidino tikinčiuosius ir kėlė pavojų Bažnyčios vienybei.
Enciklikoje pabrėžiama, kad:
- Mariavitų judėjimas buvo įkurtas be Bažnyčios hierarchijos leidimo ir veikė priešingai kanonų teisės normoms.
- Judėjimo nariai be išlygų pakluso Feliksai Kozłowskai, kurią laikė dieviškai įkvėpta ir paskirta pasaulio išgelbėjimui.
- Nors popiežius 1904 m. rugsėjo 4 d. dekretu uždraudė šį judėjimą ir įsakė nutraukti ryšius su Kozłowska, daugelis narių nepakluso šiam nurodymui.
- Du Mariavitų kunigai, Romanas Prochniewskis ir Jonas Kowalskis, atvyko į Romą prašydami oficialiai pripažinti Kozłowską šventąja ir leisti judėjimui veikti laisvai, nepriklausomai nuo Bažnyčios teisės ir hierarchijos.
- Popiežius, manydamas, kad šie kunigai yra suklaidinti, paragino juos grįžti prie paklusnumo Bažnyčios autoritetui ir nutraukti ryšius su Kozłowska.
- Nors kunigai iš pradžių pažadėjo paklusti, grįžę į Lenkiją jie toliau skatino nepaklusnumą ir skleidė klaidingus mokymus.
Enciklikos paskelbimas dar labiau sustiprino Bažnyčios poziciją prieš Mariavitų judėjimą. Nors popiežius siekė susitaikymo su atgailaujančiais nariais, dauguma jų liko ištikimi savo įsitikinimams ir galiausiai 1909 m. įkūrė atskirą Mariavitų Bažnyčią, kuri egzistuoja iki šiol.
Tribus circiter yra dokumentas, parodantis Bažnyčios pastangas išlaikyti discipliną ir vienybę, ypač susidūrus su vidiniais iššūkiais. Jis parodo popiežiaus Pijaus X ryžtą kovoti su judėjimais, kurie, nors ir turėdami gerų ketinimų, kėlė grėsmę Bažnyčios struktūrai ir mokymui. Enciklika taip pat liudija apie sudėtingus Bažnyčios santykius su religiniais judėjimais ir jų pasekmes tikinčiųjų bendruomenei.
TRIBUS CIRCITER
POPIEŽIAUS PIO X ENCIKLIKA
DĖL MARIAVITŲ ARBA MISTINIŲ LENKIJOS KUNIGŲ
MŪSŲ VENERABILIEMS BROLIAMS,
VARŠUVOS ARKIVYSKUPUI IR PLOTSKO BEI LIUBLINO VYSKUPAMS TARP LENKŲ
Venerabilūs Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
- Prieš maždaug trejus metus šis Apaštališkasis Sostas buvo tinkamai informuotas, kad kai kurie kunigai, ypač jaunesnieji jūsų vyskupijų dvasininkai, be teisėtų vyresniųjų leidimo įkūrė savotišką pseudo-vienuolišką bendruomenę, žinomą kaip Mariavitai arba Mistiniai Kunigai, kurios nariai pamažu nukrypo nuo teisingo kelio ir nuo paklusnumo vyskupams, „kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė valdyti Dievo Bažnyčią“, ir tapo tušti savo mintyse.
- Tam tikrai moteriai, kurią jie paskelbė esant švenčiausia, stebuklingai apdovanota dangaus dovanomis, dieviškai apšviesta daugeliu dalykų ir apvaizdiškai duota žūstančio pasaulio išganymui, jie nedvejodami visiškai atsidavė ir pakluso kiekvienam jos norui.
- Remdamiesi tariamu Dievo įgaliojimu, jie ėmėsi savo iniciatyva ir be atrankos skatinti tarp žmonių dažnus pamaldumo pratimus (labai pagirtinus, kai jie teisingai atliekami), ypač Švenčiausiojo Sakramento garbinimą ir dažnos Komunijos praktiką; tačiau tuo pačiu metu jie pateikė sunkiausius kaltinimus visiems kunigams ir vyskupams, kurie išdrįso suabejoti tos moters šventumu ar dieviškuoju išrinkimu, arba rodė priešiškumą Mariavitų bendruomenei. Reikalai pasiekė tokį tašką, kad buvo pagrindo baimintis, jog daugelis tikinčiųjų, apimti iliuzijų, gali apleisti savo teisėtus ganytojus.
- Todėl, remdamiesi mūsų Venerabilių Brolių, Generalinės Inkvizicijos Kardinolų, patarimu, Mes, kaip jūs žinote, 1904 m. rugsėjo 4 d. išleidome dekretą, panaikinantį minėtą kunigų bendruomenę ir įsakantį jiems visiškai nutraukti bet kokius ryšius su ta moterimi. Tačiau šie kunigai, nors ir pasirašė dokumentą, išreikšdami savo pavaldumą savo vyskupų autoritetui ir galbūt, kaip jie sako, iš dalies nutraukė ryšius su ta moterimi, vis tiek nesugebėjo atsisakyti savo sumanymo ir nuoširdžiai išsižadėti pasmerktos asociacijos. Jie ne tik smerkė jūsų raginimus ir draudimus, ne tik daugelis jų pasirašė įžūlią deklaraciją, kurioje atmetė bendrystę su savo vyskupais, ne tik keliose vietose jie kurstė apgautą tautą išvaryti savo teisėtus ganytojus, bet, kaip Bažnyčios priešai, tvirtino, kad ji nukrypo nuo tiesos ir teisingumo, todėl buvo apleista Šventosios Dvasios, ir kad tik jiems, Mariavitų kunigams, buvo dieviškai duota mokyti tikinčiuosius tikrojo pamaldumo.
- Ir tai dar ne viskas. Prieš kelias savaites du iš šių kunigų atvyko į Romą: Romanus Prochniewsky ir Joannes Kowalski, pastarasis, remdamasis tam tikru delegavimu iš minėtos moters, yra pripažįstamas visų Bendruomenės narių Vyresniuoju. Jie abu, peticijoje, kurią, kaip jie teigia, parašė tiesioginiu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymu, prašo Aukščiausiojo Bažnyčios Ganytojo arba Šventosios Inkvizicijos Kongregacijos jo vardu išleisti dokumentą, suformuluotą šiais žodžiais: „Kad Maria Francesca (aukščiau minėta moteris) buvo Dievo padaryta švenčiausia, kad ji yra gailestingumo motina visiems žmonėms, šiais laikais Dievo pašauktiems ir išrinktiems išganymui; ir kad visi Mariavitų kunigai yra Dievo įsakyti skatinti visame pasaulyje pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Nuolatinei Pagalbai, laisvi nuo visų bažnytinių ar žmogiškų įstatymų ar papročių apribojimų ir nuo visos bažnytinės bei žmogiškosios galios…“
- Iš šių žodžių Mes buvome linkę manyti, kad šie kunigai buvo apakinti ne tiek sąmoningu puikavimusi, kiek nežinojimu ir iliuzijomis, panašiai kaip tie netikri pranašai, apie kuriuos rašo Ezechielis: „Jie mato tuščius dalykus ir pranašauja melą, sakydami: Viešpats sako: nors Viešpats jų nesiuntė; ir jie atkakliai laikėsi, kad patvirtintų, ką sakė. Argi nematėte tuščios vizijos ir nesakėte melagingo pranašavimo: ir jūs sakote: Viešpats sako: nors Aš nekalbėjau“ (Ezechielis xiii, 6, 7). Todėl Mes juos priėmėme su gailestingumu, raginome atsisakyti tuščių apreiškimų apgaulių, pavesti save ir savo darbus išganingajai savo Vyresniųjų valdžiai ir skubėti sugrąžinti Kristaus tikinčiuosius į saugų paklusnumo ir pagarbos savo ganytojams kelią; ir galiausiai palikti Šventojo Sosto ir kitų kompetentingų valdžių budrumui užduotį patvirtinti tokius pamaldžius papročius, kurie atrodytų geriausiai tinkami pilnesniam krikščioniško gyvenimo augimui daugelyje jūsų vyskupijų parapijų, ir tuo pačiu metu įspėti bet kokius kunigus, kurie būtų pripažinti kaltais už piktnaudžiavimą ar paniekinamą kalbėjimą apie Bažnyčios patvirtintus pamaldumo pratimus ir veiklas. Ir Mes buvome paguosti, matydami, kaip šie du kunigai, paveikti mūsų tėviško gerumo, puolė prie mūsų kojų ir išreiškė tvirtą ryžtą vykdyti mūsų norus su sūnišku atsidavimu. Tada jie perdavė mums raštišką pareiškimą, kuris padidino mūsų viltį, kad šie apgauti sūnūs nuoširdžiai atsisakys praeities iliuzijų ir grįš į teisingą kelią:
- „Mes (tai jų žodžiai), visada pasirengę įvykdyti Dievo valią, kuri dabar mums taip aiškiai buvo parodyta Jo Vietininko, labai nuoširdžiai ir džiaugsmingai atšaukiame savo laišką, kurį šių metų vasario 1 d. išsiuntėme Varšuvos Arkivyskupui ir kuriame pareiškėme, kad atsiskiriame nuo jo. Be to, mes labai nuoširdžiai ir su didžiausiu džiaugsmu išpažįstame, kad norime visada būti suvienyti su mūsų vyskupais, ypač su Varšuvos Arkivyskupu, kiek tik jūsų Šventenybė mums tai įsakys. Be to, dabar veikiant visų Mariavitų vardu, mes darome šį visiško paklusnumo ir pavaldumo išpažinimą ne tik visų Mariavitų, bet ir visų Švenčiausiojo Sakramento Garbintojų vardu. Mes darome šį išpažinimą ypač Plotsko Mariavitų vardu, kurie, dėl tos pačios priežasties kaip Varšuvos Mariavitai, įteikė savo vyskupui deklaraciją apie atsiskyrimą nuo jo. Todėl visi mes be išimties, gulėdami prie jūsų Šventenybės kojų, vėl ir vėl išpažindami savo meilę ir paklusnumą Šventajam Sostui, o ypač jūsų Šventenybei, labai nuolankiai prašome atleidimo už bet kokį skausmą, kurį galėjome sukelti jūsų tėviškai širdžiai. Galiausiai mes pareiškiame, kad nedelsdami imsimės darbo visa savo energija, kad nedelsiant atkurti taiką tarp tautos ir jų vyskupų. Ne, mes galime tvirtinti, kad šios taikos iš tikrųjų labai greitai bus atkurta.“
- Todėl Mums buvo labai malonu galėti tikėti, kad šie mūsų sūnūs, taip atleisti, iškart grįžę į Lenkiją įgyvendins savo pažadus, ir dėl šios priežasties Mes skubėjome jums, Venerabilūs Broliai, patarti priimti juos ir jų bendražygius, dabar jau išpažįstančius visišką paklusnumą jūsų autoritetui, su tokiu pat gailestingumu ir teisiškai atkurti jų teisę vykdyti kunigiškas pareigas, jei jų veiksmai atitiks jų pažadus.
Tačiau įvykiai apgavo mūsų viltis; nes Mes sužinojome iš naujausių dokumentų, kad jie vėl atvėrė savo protus melagingiems apreiškimams ir kad nuo jų grįžimo į Lenkiją jie ne tik neparodė jums, Venerabilūs Broliai, pagarbos ir paklusnumo, kurį pažadėjo, bet ir parašė savo bendražygiams laišką, visiškai priešingą tiesai ir tikram paklusnumui.
- Tačiau jų ištikimybės Kristaus Vietininkui išpažinimas yra tuščias tiems, kurie iš tikrųjų nenustoja pažeidinėti savo vyskupų autoriteto. Nes „gerokai iškilmingiausia Bažnyčios dalis susideda iš vyskupų, (kaip mūsų šventos atminties pirmtakas Leonas XIII rašė savo laiške 1888 m. gruodžio 17 d. Arkivyskupui), tiek, kiek ši dalis dieviška teise moko ir valdo žmones; todėl kas jiems priešinasi ar atkakliai atsisako jiems paklusti, atsiskiria nuo Bažnyčios… Kita vertus, spręsti apie vyskupų veiksmus ar juos smerkti visiškai nepriklauso privatiems asmenims – tai yra tik tų, kurie yra aukštesni už juos autoritetu, ir ypač Suverenojo Pontifiko, kuriam Kristus patikėjo pareigą ganyti ne tik Jo avinėlius, bet ir avis visame pasaulyje, sritis. Daugiausia, esant rimtiems skundams, leidžiama visą bylą perduoti Romos Popiežiui, ir tai su išmintimi ir saiku, kaip reikalauja uolumas bendram gėriui, o ne triukšmingai ar piktnaudžiaujant, nes tokiu būdu kuriamos nesantaikos ir priešiškumai arba jie tikrai padidėja.“
- Taip pat tuščias ir apgaulingas yra kunigo Joannes Kowalski raginimas savo klaidos bendražygiams taikos labui, kol jis atkakliai laikosi savo kvailų kalbų ir kurstymų maištui prieš teisėtus ganytojus bei įžūlaus vyskupų įsakymų pažeidimo.
- Todėl, kad Kristaus tikintieji ir visi vadinamieji Mariavitų kunigai, kurie yra geros valios, daugiau nebūtų suklaidinami minėtos moters ir kunigo Joannes Kowalski iliuzijomis, Mes dar kartą patvirtiname dekretą, kuriuo neteisėtai ir negaliojančiai įkurta Mariavitų bendruomenė yra visiškai panaikinta, ir Mes skelbiame ją panaikintą ir pasmerktą, ir Mes pareiškiame, kad vis dar galioja draudimas, kuris uždraudžia visiems kunigams, išskyrus tą, kurį Plotsko vyskupas savo išmintimi paskirs jos išpažintoju, turėti bet kokius ryšius su ta moterimi bet kokiu pretekstu.
- Jus, Venerabilūs Broliai, Mes karštai raginame su tėviška meile priimti klystančius kunigus, kai tik jie nuoširdžiai atgailauja, ir neatmesti galimybės vėl pakviesti juos, jūsų vadovaujami, į jų kunigiškas pareigas, kai jie bus tinkamai įrodyti esą verti. Bet jei jie, ką Dievas tegul užkerta, atmes jūsų raginimus ir atkakliai laikysis savo užsispyrimo, Mes pasirūpinsime, kad su jais būtų griežtai elgiamasi. Stenkitės sugrąžinti į teisingą kelią Kristaus tikinčiuosius, dabar kenčiančius dėl atleistinos iliuzijos; ir skatinkite savo vyskupijose tuos pamaldumo pratimus, neseniai ar seniai patvirtintus daugelyje Apaštališkojo Sosto išleistų dokumentų, ir darykite tai su dar didesniu uolumu dabar, kai Dievo palaiminimu jūsų kunigai gali vykdyti savo tarnystę, o tikintieji – sekti savo tėvų pamaldumo pavyzdžiu.
- Tuo tarpu, kaip dangiškų malonių įkeitimą ir mūsų tėviško geranoriškumo įrodymą, Mes labai meiliai Viešpatyje suteikiame Apaštališkąjį Palaiminimą jums, Venerabilūs Broliai, ir visiems dvasininkams bei tautai, patikėtai jūsų globai ir budrumui.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1906 m. balandžio penktąją, trečiaisiais mūsų Pontifikato metais.
PIUS X