Jean Baudrillard’o posakis „Realybės nebėra, liko tik simuliakrai“ glaustai išreiškia jo pagrindinę filosofinę idėją, išplėtotą knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ (1981). Ši mintis atspindi jo teiginį, kad šiuolaikiniame pasaulyje tikrovė išnyko, ją pakeitė ženklai, vaizdiniai ir medijų sukurti atvaizdai, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo jokios „originalios“ realybės. Simuliakras, pagal Baudrillard’ą, yra kopija be originalo – vaizdinys, kuris pats tampa „tikresnis“ už tai, ką turėjo atspindėti. Pavyzdžiui, televizijos naujienos ar socialinių tinklų turinys dažnai formuoja mūsų suvokimą apie įvykius labiau nei patys įvykiai, o kartais net visiškai pakeičia jų prasmę. Šis posakis kilo iš Baudrillard’o stebėjimų apie vartotojišką visuomenę, kur medijos, reklamos ir technologijos sukuria „hiperrealybę“ – tikrovę, kuri yra labiau „padirbta“ nei tikra, bet suvokiama kaip vienintelė egzistuojanti.
Baudrillard’as teigė, kad simuliakrai vystosi per kelias stadijas. Pirmojoje stadijoje ženklas atspindi tikrovę (pavyzdžiui, žemėlapis atitinka teritoriją). Antrojoje jis iškreipia tikrovę (žemėlapis supaprastina ar pagražina kraštovaizdį). Trečiojoje stadijoje ženklas slepia, kad tikrovės nebėra (žemėlapis vaizduoja neegzistuojančią vietą). Galiausiai, ketvirtojoje stadijoje, simuliakras egzistuoja pats sau, nepriklausomai nuo tikrovės (žemėlapis tampa „realesnis“ už bet kokią teritoriją). Šį procesą jis iliustravo popkultūros pavyzdžiais, tokiais kaip Disneilendas, kuris, anot jo, egzistuoja ne kaip pramoga, o kaip būdas įtikinti, kad už jo ribų yra „tikra“ Amerika, nors visa visuomenė jau yra hiperrealybės dalis. Posakis „Realybės nebėra, liko tik simuliakrai“ yra šios idėjos kvintesencija, pabrėžianti, kad gyvename pasaulyje, kur ženklai ir vaizdiniai pakeitė bet kokį tiesioginį ryšį su tikrove.
Šis posakis aktualus ir šiuolaikiniame kontekste, ypač skaitmeninėje eroje. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai kuria „tobulus“ gyvenimo vaizdinius, kurie dažnai neturi pagrindo realybėje, bet formuoja mūsų lūkesčius ir elgesį. Baudrillard’o idėjos padeda suprasti, kodėl virtualios realybės, dirbtinio intelekto ar „deepfake“ technologijos taip lengvai įsilieja į mūsų kasdienybę – jos tik pratęsia simuliakrų logiką. Jo mintys taip pat paveikė popkultūrą: filmas „Matrica“ (1999) rėmėsi jo idėjomis, vaizduodamas pasaulį, kur realybė yra tik kompiuterinė simuliacija. Tačiau Baudrillard’as kritikavo filmą, sakydamas, kad jis pernelyg supaprastina hiperrealybę, paversdamas ją lengvai suvokiama istorija.
Kitos Baudrillard’o citatos apie simuliakrus, realybę ir hiperrealybę, kurios papildo jo mintį apie realybės išnykimą:
- „Simuliakras nėra tai, kas slepia tiesą – tai tiesa, kuri slepia, kad tiesos nėra. Simuliakras yra tikras.“ („Simuliakrai ir simuliacija“) – pabrėžia, kad simuliakrai ne tik užgožia tikrovę, bet ir tampa nauja tikrove, kuri nebeturi jokio ryšio su „originalu“.
- „Disneilendas yra įsivaizduojamas, kad įtikintų mus, jog visa kita yra tikra.“ („Simuliakrai ir simuliacija“) – rodo, kaip pramogų industrija kuria dirbtinius pasaulius, kad užmaskuotų visos visuomenės hiperrealumą.
- „Mes gyvename pasaulyje, kur vis daugiau informacijos, bet vis mažiau prasmės.“ („Simuliakrai ir simuliacija“) – kritikuoja informacijos amžių, kur duomenų gausa nesukuria gilesnio tikrovės suvokimo, o tik dar labiau ją išsklaido.
- „Karas tapo virtualus, jis vyksta ekranuose, o ne tikrovėje.“ („Persijos įlankos karas neįvyko“) – apie 1991 m. Persijos įlankos karą, kurį Baudrillard’as laikė medijų spektakliu, labiau simuliakru nei realiu konfliktu.
- „Hiperrealybė yra tai, kas jau yra reprodukuota.“ („Amerika“) – apibūdina JAV kaip hiperrealybės įsikūnijimą, kur viskas – nuo kraštovaizdžių iki kultūros – yra tarsi iš anksto sukurta kopija.
Baudrillard’o idėjos apie simuliakrus ir realybės išnykimą yra provokuojančios, nes jos verčia abejoti tuo, ką laikome „tikra“. Lietuvių kalboje jo mintys dažniau aptariamos akademiniuose kontekstuose, pavyzdžiui, kultūros studijose ar medijų analizėje, tačiau jos aktualios ir kasdienybėje, ypač stebint, kaip technologijos ir medijos formuoja mūsų suvokimą. Jo posakis „Realybės nebėra, liko tik simuliakrai“ išlieka galingu įrankiu, padedančiu suprasti, kaip šiuolaikinis pasaulis pakeitė pačią tikrovės prigimtį.