Jean Baudrillard’as (liet. Jonas Baudrilardas) (1929 m. liepos 27 d. – 2007 m. kovo 6 d.) buvo prancūzų filosofas, sociologas, kultūros teoretikas ir fotografas, dažnai vadinamas postmodernizmo „vyriausiuoju kunigu“. Gimė Reimse, Prancūzijoje, valstiečių kilmės šeimoje. Jo tėvai buvo tarnautojai, o jis tapo pirmuoju šeimoje, įgijusiu aukštąjį išsilavinimą Sorbonos universitete, kur studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Šis pasirinkimas nutraukė ryšius su šeimos tradicijomis, nes, kaip jis pats sakė, aukštasis mokslas jam atvėrė naują intelektualinį pasaulį, bet atitolino nuo vaikystės aplinkos.
Baudrillard’as pradėjo karjerą kaip vokiečių kalbos mokytojas ir vertėjas, versdamas tokių autorių kaip Karlas Marxas, Bertoltas Brechtas ir Peteris Weissas kūrinius. 1966 m. jis apgynė sociologijos daktaro disertaciją „Objektų sistema“ (Le Système des Objets), kuri tapo pirmuoju reikšmingu jo darbu. Vėliau dėstė Paryžiaus Nanterre universitete, kuris buvo 1968 m. studentų protestų epicentras, ir dalyvavo šiuose įvykiuose, nors vėliau teigė, kad revoliucijos idėja jam tapo abejotina. Nuo 1986 m. dirbo Paryžiaus IX Dauphine universitete, o jo darbai išpopuliarėjo ne tik akademinėje bendruomenėje, bet ir popkultūroje.
Jo kūryba siejama su postmodernizmu ir poststruktūralizmu, nors pats Baudrillard’as šių etikečių vengė. Jo pagrindinės idėjos sukasi apie „hiperrealybę“ – būseną, kai realybė ir jos atvaizdai (simuliacijos) susilieja, o ženklai bei simboliai tampa svarbesni už tikrovę. Jis kritikavo vartotojišką visuomenę, medijų įtaką ir kapitalizmo gebėjimą įtraukti net pasipriešinimą į savo sistemą. Baudrillard’as teigė, kad šiuolaikiniame pasaulyje tikrovė išbandoma per „simuliakrus“ – kopijas, kurios neturi originalo. Jo knyga „Simuliakrai ir simuliacija“ (Simulacra and Simulation, 1981) tapo kultine, ypač po to, kai buvo paminėta filme „Matrica“, kur veikėjas Neo slepia diskus šios knygos kopijoje. Baudrillard’as, tiesa, kritikavo filmą, sakydamas, kad jis supaprastino jo idėjas.
Svarbiausi Baudrillard’o darbai:
- „Objektų sistema“ (1968) – analizuoja, kaip vartojimo prekės formuoja socialinius santykius.
- „Vartotojų visuomenė“ (1970) – kritikuoja vartotojiškumo kultūrą ir jos poveikį tapatybei.
- „Simuliakrai ir simuliacija“ (1981) – nagrinėja hiperrealybę ir medijų sukuriamą tikrovę.
- „Amerika“ (1986) – filosofinis kelionių esė apie JAV kaip hiperrealybės simbolį.
- „Persijos įlankos karas neįvyko“ (1991) – teigia, kad karas buvo labiau medijų spektaklis nei tikras įvykis.
Baudrillard’as taip pat buvo fotografas, kurio darbai, tokie kaip albumas „Vanishing Methods“, sulaukė dėmesio. Jo fotografijose atsispindi tas pats paradoksalus žvilgsnis į tikrovę – vaizdai, kurie kelia klausimus apie buvimą ir nebuvimą. Jo rašymo stilius buvo ironiškas, provokuojantis, dažnai balansuojantis tarp filosofijos ir literatūros, todėl jis vadino savo tekstus „teorijos fikcijomis“. Jo darbai paveikė ne tik akademiją, bet ir meną, kiną bei popkultūrą, nors kai kurie kritikai, pavyzdžiui, Gilles’as Deleuze’as ar Susan Sontag, laikė jį pernelyg cinišku ar neatsakingu, ypač dėl komentarų apie karus.
Žymiausios Baudrillard’o citatos, atspindinčios jo idėjas:
- „Mes gyvename pasaulyje, kur vis daugiau informacijos, bet vis mažiau prasmės.“ („Simuliakrai ir simuliacija“) – apie informacijos perteklių ir prasmės nykimą.
- „Simuliakras nėra tai, kas slepia tiesą – tai tiesa, kuri slepia, kad tiesos nėra. Simuliakras yra tikras.“ („Simuliakrai ir simuliacija“) – apie hiperrealybę, kur ženklai pakeičia tikrovę.
- „Amerikiečiai gal neturi tapatybės, bet jie turi nuostabius dantis.“ („Amerika“) – ironiškas komentaras apie paviršutinišką JAV kultūrą.
- „Disneilendas yra įsivaizduojamas, kad įtikintų mus, jog visa kita yra tikra.“ („Simuliakrai ir simuliacija“) – apie tai, kaip pramogos slepia hiperrealybę.
- „Šypsokis, ir kiti šypsosis tau. Šypsokis, kad parodytum, koks esi skaidrus, atviras. Šypsokis, jei neturi ką pasakyti. Svarbiausia – neslėpk, kad neturi ką pasakyti.“ – apie socialinį tuštumą ir kaukes.
- Realybės nebėra, liko tik simuliakrai.
Baudrillard’as buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Lucile turėjo du vaikus, Gilles’ą ir Anne, bet apie jų santykius žinoma mažai. 1970 m. jis sutiko Marine Dupuis, kurią vedė 1994 m. Diagnozuotas vėžys 2005 m., Baudrillard’as mirė 2007 m. Paryžiuje, palikdamas prieštaringą, bet įtakingą intelektualinį palikimą. Jo idėjos apie hiperrealybę ir simuliakrus išlieka aktualios analizuojant skaitmeninę erą, medijas ir vartotojiškumą.