Žodis „hermeneutika“ kilęs iš senovės graikų kalbos, nuo žodžio hermēneutikḗ (ἑρμηνευτική), kuris reiškia „aiškinimo menas“ arba „interpretacijos mokslas“. Šaknis hermēneúō (ἑρμηνεύω) reiškia „aiškinti“, „versti“ arba „perteikti“. Graikų mitologijoje su šiuo žodžiu siejamas dievas Hermis, kuris buvo dievų pasiuntinys, tarpininkaujantis tarp dievų ir žmonių, todėl laikomas komunikacijos ir interpretacijos simboliu. Iš graikų kalbos terminas pateko į lotynų (hermeneutica), o vėliau į europiečių kalbas, įskaitant lietuvių, kur jis įsitvirtino kaip filosofinis ir mokslinis terminas, vartojamas nuo XIX a., dažnai per vokiečių (Hermeneutik) ar rusų (герменевтика) kalbas.
Hermeneutika apibrėžiama kaip tekstų, simbolių ar veiksmų aiškinimo teorija ir praktika. Iš pradžių ji buvo siejama su šventųjų raštų, ypač Biblijos, interpretacija, bet laikui bėgant išsiplėtė į platesnes sritis – literatūrą, filosofiją, teisę, istoriją ir net kasdienį bendravimą. Hermeneutika nagrinėja, kaip mes suprantame prasmę, atsižvelgdami į kontekstą, autoriaus ketinimus ir skaitytojo perspektyvą. Pavyzdžiui, tas pats sakinys gali būti skirtingai suprastas priklausomai nuo kultūros ar istorinio laikotarpio.
Žodis dažniausiai vartojamas akademiniame kontekste, ypač filosofijoje, teologijoje ir humanitariniuose moksluose. Pagrindiniai hermeneutikos naudojimo atvejai:
- Teologijoje: aiškinami šventieji raštai, siekiant suprasti jų prasmę skirtingais laikais. Pavyzdžiui, ankstyvieji krikščionių teologai, tokie kaip Origenas, naudojo hermeneutiką, kad atskleistų alegorines Biblijos reikšmes.
- Filosofijoje: XIX–XX a. hermeneutika tapo centrine filosofijos šaka per tokius mąstytojus kaip Friedrichas Schleiermacheris, Wilhelmas Dilthey’us ir ypač Hansas-Georgas Gadameris, kurio darbe „Tiesa ir metodas“ teigiama, kad supratimas visada yra istorinis ir dialogiškas procesas. Gadameris rašė: „Hermeneutika yra ne tik metodas, bet ir buvimo pasaulyje būdas.“
- Literatūroje ir mene: analizuojami tekstai ar meno kūriniai, atsižvelgiant į jų daugiasluoksniškumą. Pavyzdžiui, hermeneutinis požiūris gali nagrinėti, kaip skaitytojai skirtingai interpretuoja Kazio Borutos „Baltaragio malūną“.
- Kasdieniame gyvenime: nors terminas retai vartojamas ne akademinėje kalboje, hermeneutikos principai taikomi, kai bandome suprasti kito žmogaus ketinimus ar „perskaityti“ situaciją.
Hermeneutika svarbi, nes ji padeda suvokti, kad prasmė nėra statiška – ji kinta priklausomai nuo konteksto, patirties ir dialogo. Pavyzdžiui, XVII a. Biblijos eilutė galėjo būti suprantama kaip tiesioginis Dievo įsakymas, o šiuolaikiniam žmogui ji gali būti metafora ar etinis principas. Šis lankstumas leidžia hermeneutikai išlikti aktualiai, nes ji moko, kaip įveikti kultūrinius, istorinius ar asmeninius nesusipratimus.
Istorinių pavyzdžių gausu. Viduramžiais katalikų vienuoliai naudojo hermeneutiką, kad suderintų Senojo ir Naujojo Testamento tekstus, ieškodami „gilesnės“ prasmės. Renesanso laikais humanistas Erasmus Rotterdamietis ragino grįžti prie originalių Biblijos tekstų graikų ir hebrajų kalbomis, kritikuodamas viduramžių interpretacijas. Jo darbai padėjo pagrindą šiuolaikinei biblinei hermeneutikai. Filosofijoje Martinas Heideggeris teigė, kad hermeneutika yra ne tik tekstų, bet ir pačios egzistencijos aiškinimas, sakydamas: „Būtis atsiskleidžia per interpretaciją.“
Sąsajų su religija rasti nesunku, nes hermeneutika gimė iš religinio konteksto. Krikščionybėje ji buvo būtina, kad šventraščiai išliktų aktualūs besikeičiančiose visuomenėse. Pavyzdžiui, protestantų reformacija rėmėsi hermeneutiniais principais, kai Martynas Liuteris skatino tiesioginį Biblijos skaitymą, atmetdamas Bažnyčios monopolį aiškinime. Tačiau hermeneutika nėra išskirtinai religinė – jos metodai taikomi ir sekuliariuose kontekstuose, pavyzdžiui, aiškinant teisės aktus ar analizuojant politinius manifestus.
Lietuvių kalboje žodis „hermeneutika“ vartojamas retai, dažniausiai akademinėje literatūroje ar diskusijose apie filosofiją ir kultūrą. Pavyzdžiui, Arvydo Šliogerio ar Gintauto Mažeikio tekstuose galima rasti hermeneutinių idėjų, nagrinėjančių, kaip lietuvių kultūra interpretuoja savo tapatybę. Kasdienėje kalboje artimesnis būtų žodis „aiškinimas“, bet jis neprilygsta hermeneutikos gilumo ir sistemingumo.
Hermeneutika moko, kad supratimas yra procesas, o ne galutinis tikslas. Ji skatina klausti, kodėl matome pasaulį taip, kaip matome, ir kaip mūsų perspektyva keičiasi per dialogą su kitais.