Masonija, arba laisvoji mūrininkija (lot. franc-maçonnerie, angl. freemasonry), yra tarptautinis, istoriškai slaptas judėjimas, kuris formavosi kaip brolijos tinklas su savita simbolika, ritualais ir filosofija. Ji dažnai apibūdinama kaip etinių principų, brolybės ir saviugdos siekiančių vyrų bendruomenė, tačiau per šimtmečius masonai buvo siejami tiek su švietimu, tiek su politinėmis permainomis, tiek su samokslais, o kartais – ir su priešprieša religijai, ypač Katalikų Bažnyčiai.
Žodis masonas kyla iš prancūzų ir anglų žodžių maçon / mason, reiškiančių „mūrininkas“. Iš pradžių tai buvo tiesiog darbininkai, kurie statydavo bažnyčias, pilis ir katedras – ypač Viduramžiais. Šie meistrai priklausė amatininkų gildijoms, turėjo profesines paslaptis, specialų rangų suskirstymą (pameistrys, meistras), ir netgi atskirą etinį kodeksą.
Vėliau šios gildijos pamažu prarado praktinę reikšmę, bet jų simbolika ir struktūra virto dvasiniu brolių tinklu, kuris nuo XVII a. pradėjo vystytis kaip filosofinė, moralinė draugija.
Modernioji masonija oficialiai pradeda savo egzistenciją 1717 m. birželio 24 d. Londone, kai kelios ložės susijungė į vadinamąją Didžiąją Londono ložę (Grand Lodge of London and Westminster). Tai laikoma šiuolaikinės laisvosios mūrininkijos pradžia. Nuo čia masonų tinklas sparčiai plito po Europą, ypač tarp inteligentijos, filosofų, karininkų, politikų ir įtakingų pirklių.
Tačiau ankstyvieji masonijos ženklai aptinkami ir anksčiau – jau XIV a. Anglijos statybos dokumentuose minima mūrininkų brolijos struktūra ir taisyklės. Kai kas sieja masonų šaknis net su tamplierių ordinu, kuris žlugo 1307 m., tačiau tai nėra patvirtinta istoriškai.
Masonija remiasi vadinamaisiais trijų laipsnių mokymais: pameistrys, meistras, didysis meistras. Kiekvienas laipsnis reiškia tam tikrą žmogaus dvasinio tobulėjimo pakopą. Brolijos narystė apima:
- tikėjimą aukščiausia būtybe (vadinamą Didžiuoju Architektu),
- moralinį tobulėjimą,
- pagalbą kitiems broliams ir bendruomenei.
Nors masonai formaliai deklaruoja, kad religija nėra kliūtis, Katalikų Bažnyčia matė pavojų tame, kad masonai dažnai siekia etikos be religijos, arba filosofinės sintezės, kuri atsisako dieviškos tiesos išskirtinumo.
Katalikų Bažnyčia jau nuo XVIII a. aiškiai smerkė masoniją. Pirmoji oficiali ir labai griežta reakcija – popiežiaus Klemenso XII 1738 m. bulė In eminenti apostolatus specula, kurioje masonų veikla įvardyta kaip slapta, pavojinga Bažnyčios tikėjimui ir autoritetui.
Bažnyčia matė grėsmę trijuose dalykuose:
- Religinis reliatyvizmas – masonai leido tikėti „bet kokiu Dievu“, svarbu tik tikėti „kažkuo aukštesniu“.
- Slaptumas – ritualai, pažadai, brolijos hierarchija buvo nepermatoma.
- Politinė įtaka – masonai aktyviai dalyvavo Prancūzijos revoliucijoje, Italijos suvienijime, liberalų judėjimuose, kuriuos Bažnyčia laikė priešingais tikėjimui.
Lietuvoje masonai veikė nuo XVIII a. pab. Pirmąsias ložes steigė bajorai, karininkai, dažnai susiję su Lenkijos-Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tarp žinomų masonų – švietėjas Ignacas Jokūbas Masalskis, kai kurie sukilimo dalyviai, vėliau – tarpukario veikėjai. Sovietmečiu masonija buvo uždrausta, bet po 1990 m. ložės vėl pradėjo veiklą Lietuvoje, nors vis dar išlieka gana uždara bendruomenė.
Dažniausiai sutinkami simboliai: skriestuvas ir liniuotė, akmens kalimo įrankiai, akmuo kaip žmogaus siela, kurią reikia „nušlifuoti“. „Didysis Architektas“ – abstrakti dievybės figūra, kurią kiekvienas masonas interpretuoja savaip. Kai kuriais atvejais pasirodo ir ezoteriniai, kabalistiniai ženklai, ypač aukštesniuose laipsniuose.
Enciklikoje Custodi di quella fede (1892) Leonas XIII dar kartą įspėjo tikinčiuosius apie masonijos įtaką ir kvietė būti budriems. Jis jau buvo paskelbęs garsiąją Humanum genus (1884), kurioje visa masonija pavadinta šėtoniška kovos prieš Bažnyčią sistema. Jo žodžiais, masonija „neigia Dievą ne tiesiogiai, bet sumažindama Jį iki abstraktaus principo“ ir siūlo „etiką be išganymo“.
Šiuolaikinė masonija – kur kas švelnesnė nei revoliucijų laikais. Ji veikia legaliai daugelyje šalių, organizuoja labdaros akcijas, kviečia narius į diskusijas apie moralę, švietimą, mokslą. Vis dėlto Bažnyčia savo požiūrio nepakeitė – 1983 m. Vatikano tikėjimo doktrina pakartojo, kad katalikui priklausyti masonų ložei yra sunkus nusikaltimas, dėl kurio negalima priimti Komunijos.