Popiežius šiandien atrodo kaip dvasinis autoritetas, kalbantis apie taiką ir gailestingumą, bet istorijoje jis neretai buvo tiesioginis taikinys – tiek politinių sąmokslų, tiek religinio fanatizmo ar net atvirų karinių veiksmų. Kai kuriais atvejais popiežiai būdavo nužudomi, kitais – spėdavo pabėgti, o kai kada net patys siųsdavo karius į mūšį.
Senieji laikai: popiežystė kaip pavojinga profesija
Viduramžiais ir Renesanso epochoje būti popiežiumi reiškė gyventi ant politinio peilio ašmenų. Daugelis mirė ne savo mirtimi. Pavyzdžiui, popiežius Benediktas VI buvo pasmaugtas kalėjime 973 m., kai Romą užvaldė antipopiežių šalininkai. Popiežius Bonifacas VIII, kuris konfliktavo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV, buvo sumuštas agentų ir netrukus po to mirė. Dar keistesnė istorija – popiežiaus Formozo, kurio lavoną po mirties iškapstė, aprengė, pasodino į sostą ir “teisė” Lavonų sinode. Tai nebuvo tik bažnytinės bėdos – tai buvo žiauri kova dėl įtakos, kurios epicentre stovėjo popiežius.
Sacco di Roma – kada Šveicarų gvardija stovėjo kaip siena
1527 m. gegužės 6 d. imperatoriaus Karolio V samdiniai įsiveržė į Romą, nusiaubė miestą ir siekė sunaikinti popiežiaus įtaką. Popiežius Klemensas VII vos spėjo pabėgti į Šv. Angelo pilį slaptu koridoriumi. Tą dieną 147 iš 189 Šveicarų gvardijos kareivių žuvo, stojo priešais duris ir krito, gindami popiežių. Nuo to laiko gegužės 6-oji tapo ištikimybės priesaikos diena. Tai buvo brutaliausias atvejis, kai popiežiaus gyvybė kabėjo ant plauko dėl geopolitinių žaidimų.
Napoleono agresija ir Pijus VII tremtyje
1809 m. Napoleonas okupavo Vatikaną, panaikino popiežiaus pasaulietinę valdžią ir ištremė Pijų VII į Prancūziją. Popiežius atsisakė bendradarbiauti su imperatoriumi, todėl buvo kalinamas 5 metus. Jo tremtis tapo simboline – kaip dvasinio autoriteto priešprieša pasaulietinei tironijai. Nepaisant visko, jis grįžo į Romą 1814 m. triumfuojančiai, lydimas liaudies ovacijų.
Bandymas nunuodyti Leoną XIII
XIX a. pabaigoje, popiežius Leonas XIII buvo mėgstamas intelektualų, bet ne visų. Vienas iš jo liokajų buvo įtariamas mėginęs nuodyti jį palaipsniui, maistu. Skandalas nebuvo plačiai paviešintas, bet išliko slaptoje Vatikano žandarmerijos istorijoje kaip vienas iš retų atvejų, kai popiežiaus artimiausia aplinka tapo potencialia grėsme.
Pauliaus VI užpuolimas Filipinuose
1970 m. popiežius Paulius VI lankėsi Maniloje. Kai jis išlipo iš lėktuvo, „kunigu“ persirengęs bolivietis Benjamin Mendoza puolė jį durklu. Užpuolikas buvo sustabdytas artimiausių apsaugos darbuotojų. Nors popiežius fiziškai nenukentėjo, šis incidentas pažymėjo naują laikotarpį – popiežiaus apsauga tapo ne tik simbolinė, bet ir būtina.
Jonas Paulius II – gyva legenda ir gyvas taikinys
1981 m. gegužės 13 d. Jonas Paulius II buvo sunkiai sužeistas, kai turkų ekstremistas Mehmet Ali Ağca šovė į jį Šv. Petro aikštėje. Kulkoms pataikius į pilvą, ranką ir šlaunį, popiežius vos išgyveno. Po kelių metų jis aplankė užpuoliką kalėjime ir jam atleido. Popiežius tikėjo, kad išgelbėjo jį Fatimos Marija – nes tai įvyko būtent gegužės 13-ąją, Fatimos apsireiškimo dieną.
1982 m. į jį vėl buvo bandyta pasikėsinti – šįkart Portugalijoje. Į popiežių bandė durklu pulti ispanų kunigas, kaltinęs jį Bažnyčios išdavimu. Užpuolikas buvo sulaikytas laiku.
Netikėtas Pranciškaus incidentas ir nauji laikai
2023 m. moteris stipriai pagriebė popiežių Pranciškų už rankos ir patraukė jį prie savęs per viešą sveikinimą Šv. Petro aikštėje. Popiežius, netikėtai išgąsdintas, atitraukė ranką, paplekšnojo jai per pirštus ir vėliau atsiprašė už netinkamą reakciją. Tai rodė, kad net tokioje ramesnėje epochoje, kai karinės grėsmės sumažėjusios, asmens saugumas išlieka aktualus.
Popiežiai ir karai – ne tik aukos, bet ir strategai
Nors šiandien popiežiai laikomi taikos šaukliu, istorijoje jie patys organizuodavo karines kampanijas. Popiežiai buvo kryžiaus žygių iniciatoriai, o viduramžiais Vatikano valstybė turėjo ir savo armiją. Aleksandras VI (Borgia) – vienas prieštaringiausių popiežių – siuntė karius plėsti savo įtakos. Popiežius Julijus II, žinomas kaip „karingasis popiežius“, pats vilkėjo šarvus ir vadovavo kariniams žygiams prieš nepriklausomas Italijos miestų-valstybes.
Popiežiaus pareigos visada buvo kupinos pavojų, nes jis ne tik dvasinis lyderis, bet ir svarbi politinė figūra. Viduramžiais popiežių valdžia dažnai buvo ginčijama, o tai neretai baigdavosi smurtu. Pavyzdžiui, Avignono nelaisvė (1309-1376 m.) parodo, kaip politinės intrigos galėjo paveikti popiežiaus laisvę ir nepriklausomybę. Šis laikotarpis, kai popiežiai gyveno Prancūzijoje, sukėlė didelį Vakarų Bažnyčios susiskaldymą ir susilpnino popiežiaus autoritetą.Įdomu, kad kai kurie popiežiai patys aktyviai dalyvavo karinėse kampanijose, pavyzdžiui, Grigalius VII, kovojęs su imperatoriumi Henrikas IV. Šis konfliktas, žinomas kaip Investituros ginčas, atspindi sudėtingus santykius tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios. "Kas liečia Cezarį, atiduokite Cezariui, o kas liečia Dievą – Dievui" (Morkaus 12:17) – šis Evangelijos posakis, nors ir ne visada taikomas tiesiogiai, nuolat primindavo popiežiams apie jų dvasinės misijos svarbą, net ir esant politiniam spaudimui.Tačiau net ir netiesioginiai užpuolimai, kaip erezija ar schizma, sukėlė didelę grėsmę popiežiaus autoritetui. Reformacijos laikotarpis, prasidėjęs Martyno Liuterio veikla, sudavė smūgį Bažnyčios vienybei ir popiežiaus neginčijamos valdžios idėjai. Šie įvykiai privertė popiežius ieškoti naujų būdų ginti savo pozicijas ir išlaikyti Bažnyčios vienybę. Popiežiaus užpuolimai, nepriklausomai nuo jų pobūdžio – fizinio ar ideologinio, – visada buvo ir liks svarbi Bažnyčios istorijos dalis, atspindinti amžiną kovą tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios.