Popiežiaus valstybė (Stato Pontificio, dar vadinama Ecclesiastical States arba Patrimonium Petri) – tai buvusi katalikų popiežiaus valdoma pasaulietinė valstybė, gyvavusi daugiau nei 1100 metų (nuo VIII a. iki 1870 m.), apėmusi didelę dalį centrinės Italijos. Ji buvo unikalus reiškinys: dvasinis vadovas valdė realią teritoriją, turėjo armiją, diplomatiją, mokesčius, teisės sistemą ir netgi kalėjimus.
Popiežiaus valstybės kilmė susijusi su legendiniu dokumentu – Konstantino dovanojimu (Donatio Constantini), pagal kurį imperatorius Konstantinas I neva perdavė popiežiui žemiškąją valdžią. Šis dokumentas vėliau buvo pripažintas klastote, bet šimtmečius tarnavo kaip teisėtas pagrindas popiežių pasaulinei valdžiai.
Tikrasis politinis pagrindas buvo Pepino Trumpo dovana (756 m.) – frankų karalius ir Karolio Didžiojo tėvas perdavė popiežiui žemes, atimtas iš langobardų. Ši dovana žymėjo Popiežiaus valstybės oficialų pradžią. Nuo tada popiežius tapo ne tik Bažnyčios galva, bet ir Italijos kunigaikštis, turėjęs realią teritorinę valdžią.
Aukščiausioje savo galios viršūnėje Popiežiaus valstybė apėmė:
- Laciją (su Roma)
- Umbriją
- Markę
- Romanją
- Kartais – teritorijas pietų Italijoje
Tai sudarė apie 44 000 km² (panašiai kaip dabartinė Estija). Roma buvo ne tik dvasinis, bet ir politinės administracijos centras.
Popiežius buvo absoliutus monarchas – jis turėjo įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų galią. Valstybė turėjo:
- valstybės sekretorių (dabartinį analogą – Vatikano valstybės sekretorių),
- valdovų pasiuntinius (nuncijus),
- popiežiaus armiją – su Šveicarų gvardija ir pasaulietiniais kariais,
- net flotilę prie Ankono ir Civitavecchia uostų.
Šaltiniuose aprašoma, kad kai kuriais laikotarpiais Popiežiaus valstybė buvo griežta teokratija, bet dažnai joje klestėjo ir mokslo, meno, architektūros židiniai – čia dirbo Mikelandželas, Rafaelis, Bramantė, Berninis.
Ji buvo ne tik dvasinė sostinė, bet ir politinio stabilumo garantas tarp kariaujančių Italijos miestų-valstybių. Ji simbolizavo popiežiaus nepriklausomybę nuo imperatorių, karalių ir kunigaikščių, todėl tapo neatsiejama nuo viduramžių ir naujųjų laikų Bažnyčios politikos.
Be to, Popiežiaus valstybė buvo barjeras prieš tuometinės Italijos vienijimą, todėl ilgainiui tapo ir kliūtimi moderniam nacionalizmui.
Žlugimas: kaip baigėsi Popiežiaus valstybė?
XIX a. suvienijimo bangos (Risorgimento) vedini italų nacionalistai, ypač Giuseppe Garibaldi ir Pijus IX epochoje, siekė visos Italijos centralizacijos. Po keleto karinių ir politinių etapų, 1870 m. Italijos kariuomenė įžengė į Romą per Porta Pia, ir Popiežiaus valstybė buvo aneksuota.
Popiežius Pijus IX atsisakė pripažinti Italijos valdžią ir paskelbė save „Vatikano kaliniu“. Tai atvėrė kelią 1929 m. Laterano susitarimams, kai buvo įkurta nepriklausoma Vatikano miesto valstybė – daug mažesnė, bet su visomis suverenios valstybės teisėmis.
Citata iš Pijaus IX enciklikos „Ubi Nos“ (1871):
„Popiežius negali būti laisvas, jei jam nurodinėja pasaulietinė valdžia. Bažnyčia privalo stovėti aukščiau žemiškų sosto konfliktų.“
Popiežiaus valstybė buvo unikalus reiškinys pasaulio istorijoje – vienintelė pasaulietinė teokratinė monarchija, valdoma ne dėl dinastijos, o dėl dvasinės pareigos. Jos žlugimas iškėlė klausimą: ar Bažnyčia gali likti nepriklausoma be teritorijos? Atsakymas – taip, bet tik tada, kai jai garantuojamas bent minimalus suverenumas (kaip dabar – Vatikano miestas).