Laterano susitarimai (it. Patti Lateranensi) – tai trys 1929 metų sutartys tarp Šventojo Sosto ir Italijos karalystės, kurios galutinai užbaigė ilgus dešimtmečius trukusį konfliktą tarp popiežių ir Italijos valstybės. Šiais susitarimais buvo įtvirtinta Vatikano miesto valstybės nepriklausomybė, o popiežius Pijus XI išėjo iš vadinamosios „Vatikano kalinio“ būsenos. „Laterano“ – nurodo Laterano rūmus (Palazzo del Laterano) Romoje, kur šie susitarimai buvo pasirašyti 1929 m. vasario 11 d. Tai viena iš seniausių popiežių rezidencijų, esanti netoli Laterano Šv. Jono bazilikos (San Giovanni in Laterano) – svarbiausios Romos vyskupo (popiežiaus) katedros.
Po 1870 metų, kai Italijos kariuomenė užėmė Romą ir panaikino Popiežiaus valstybę, popiežius Pijus IX paskelbė save „Vatikano kaliniu“. Dėl to beveik 60 metų truko vadinamoji „Romos klausimo“ krizė, kai Šventasis Sostas nepripažino Italijos valdžios sostinėje, o Italijos karalystė – Bažnyčios suvereniteto.
Tuo metu Europoje plito pasaulietinės, antiklerikalinės ideologijos, o Italijoje į valdžią atėjo fašistai su Benitu Musoliniu priešakyje. Nors fašizmas dažnai konfliktavo su religija, Musolinis siekė legalizuoti Bažnyčios statusą, kad sustiprintų savo tarptautinę reputaciją ir gautų katalikų paramą.
Laterano susitarimai pasirašyti 1929 m. vasario 11 d., Laterano rūmuose Romoje. Jie sudaryti iš trijų atskirų dokumentų:
- Politinis susitarimas – Italija pripažino Vatikano miestą kaip suvereninę, nepriklausomą valstybę, kuri priklauso vien tik popiežiui. Tai reiškė, kad Bažnyčia gavo teritorinį pagrindą savo nepriklausomai dvasinei valdžiai.
- Finansinis susitarimas – Italija įsipareigojo atlyginti už prarastas Popiežiaus valstybės žemes, skirdama Šventajam Sostui 1,75 mlrd. lirų kompensaciją (dalinai grynais, dalinai obligacijomis).
- Konkordatas – buvo suderintas Bažnyčios ir valstybės santykių teisinis pagrindas, įskaitant:
- privalomą religijos dėstymą mokyklose,
- pripažinimą santuokų, sudarytų Bažnyčioje,
- kunigų apsaugą nuo privalomos tarnybos kariuomenėje,
- religinių bendruomenių teises.
Pagrindiniai pasiekimai
– Popiežius tapo oficialiu Vatikano valstybės suverenu, galinčiu palaikyti diplomatinius santykius.
– Bažnyčiai buvo grąžintas teisinis subjektas Italijoje.
– Romos klausimas buvo oficialiai išspręstas, o popiežiai nebesijautė izoliuoti.
– Katalikybė buvo paskelbta valstybine religija Italijoje (iki 1984 m.).
Popiežiaus Pijaus XI žodžiai po pasirašymo: „Dabar pagaliau Bažnyčia gali kvėpuoti laisvai – mažoje, bet savo žemėje.“
Musoliniui tai buvo didelė politinė pergalė – jis įsiteikė milijonams katalikų, tuo pat metu parodydamas, kad fašizmas gali „susitarti“ net su tokia įtakinga institucija kaip Bažnyčia. Dalis istorikų laiko tai ir manipuliacija religija, nes fašistinis režimas netrukus griežtino spaudą, kontroliavo švietimą ir kišosi net į religinę veiklą.
Vatikano miestas po 1929 metų
– Valstybės plotas – apie 44 hektarus (mažiausia valstybė pasaulyje).
– Turi savo konstituciją, pilietybę, paštą, banką, radiją, net geležinkelio stotį.
– Popiežius turi visą įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią.
– Nėra kariuomenės, tačiau turi Šveicarų gvardiją – seniausią nuolatinę karinę formaciją Europoje.
Laterano susitarimai užbaigė istorinį susipriešinimą tarp Bažnyčios ir Italijos valstybės. Tai buvo kompromisas – Bažnyčia neteko didelės teritorijos, bet įgijo tarptautinį suverenumą. Šventasis Sostas nuo tada galėjo laisvai veikti pasaulyje, nepriklausydamas jokiai politinei sistemai.
Šiandien Laterano susitarimai vis dar laikomi vienu iš svarbiausių Bažnyčios ir valstybės santykių modelių, nes išlaiko pusiausvyrą tarp religijos laisvės ir suvereniteto, tuo pačiu atskirdami dvasinę ir pasaulietinę valdžią.