Terminas „Vatikano kalinys“ (it. prigioniero del Vaticano) istorijoje turi labai konkrečią reikšmę – taip buvo vadinamas popiežius Pijus IX (ir jo įpėdiniai), kai 1870 metais neteko pasaulietinės valdžios ir užsidarė Vatikane, protestuodamas prieš Italijos karalystės įvykdytą Popiežiaus valstybės okupaciją.
Iki XIX a. pabaigos popiežiai turėjo ne tik dvasinę valdžią, bet ir pasaulietinę – jie valdė didelę dalį vidurio Italijos, vadinamą Popiežiaus valstybe (Stato Pontificio), kurios centras buvo Roma. Ši valstybė egzistavo nuo VIII amžiaus.
Tačiau XIX amžiuje Italijoje kilo nacionalinio susivienijimo judėjimas (Risorgimento), siekiantis sujungti visas Italijos žemes į vieną valstybę. Popiežiaus valstybė tam trukdė. Galiausiai 1870 m. rugsėjo 20 d. Italijos kariuomenė įsiveržė į Romą per Porta Pia – Romos miesto sieną – ir įjungė ją į Italijos karalystę. Popiežius Pijus IX tai pavadino neteisėtu užgrobimu.
Popiežius atsisakė pripažinti Italijos karaliaus valdžią Romoje, atsiskyrė nuo išorinio pasaulio ir pasiskelbė Vatikano kaliniu. Nuo tada jis nebeišėjo iš Vatikano rūmų – ne iš baimės, bet kaip protesto ženklą, pabrėžiantį, kad Bažnyčia neturi būti valdoma valstybės.
Popiežiaus „įkalinimas“ turėjo gilią simbolinę reikšmę:
- buvo atsisakyta oficialių santykių su Italijos karalyste,
- popiežiai ilgus dešimtmečius nesirodė viešai,
- Romoje nebuvo nei bažnytinių procesijų, nei popiežiškų iškilmių.
Netgi buvo uždrausta lankytis balsavimuose, kad katalikai nelegitimizuotų Italijos valdžios Romoje. Kilo konfliktas tarp dvasinio autoriteto ir nacionalizmo.
Popiežius Leonas XIII, nors ir perėmė „kalinio“ statusą, ėmėsi švelninti izoliaciją. Jis nepripažino Italijos valdžios, bet siuntė žinią visam pasauliui per enciklikas ir diplomatinius kontaktus. Jis stiprino Šventojo Sosto autoritetą tarptautinėje arenoje, neturėdamas jokios teritorijos – tai buvo dvasinės valdžios stiprybės era.
Leonas XIII sakė: „Neturėdami kariuomenės ar sienų, turime sielas – ir jų niekas neokupuos.“
Vatikano kalinio era baigėsi tik 1929 m. Šis keistas statusas tęsėsi beveik 60 metų, iki Laterano susitarimų 1929 m., kai Italijos fašistinis lyderis Benitas Musolinis ir popiežiaus atstovas pasirašė susitarimą, kuris:
- oficialiai pripažino Vatikano miestą kaip nepriklausomą valstybę,
- Bažnyčia pripažino Italijos suverenitetą Romoje,
- popiežius vėl galėjo viešai eiti savo pareigas.
Popiežiai gyveno Vatikano rūmuose, bet ne kaip tremtiniai, o kaip tvirtos pozicijos ženklas. Jie atsisakė lankytis Italijos renginiuose, net atidaryti langų į Šv. Petro aikštę. Buvo siekiama parodyti, kad Dievo Karalystė neturi paklusti politiniams režimams.
Popiežius Pijus IX mirė niekada neišėjęs iš Vatikano sienų. Jo karstas naktį buvo perneštas, nes bijota, kad antiklerikalūs protestuotojai gali užpulti laidotuvių eiseną.
„Vatikano kalinio“ istorija primena, kad Bažnyčia išlaikė nepriklausomybę net be kariuomenės ar sienų. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip dvasinė valdžia gali atlaikyti pasaulietinį spaudimą be ginklų – tik per principą, tylą ir pasiaukojimą.