Prekyba indulgencijomis buvo vienas prieštaringiausių Katalikų Bažnyčios istorijos epizodų, atskleidžiantis, kaip religiniai įsitikinimai buvo susipynę su finansiniais ir politiniais interesais. Ši praktika, ypač paplitusi XV–XVI a., tapo ne tik moralinio piktnaudžiavimo simboliu, bet ir vienu pagrindinių katalikų Reformacijos, pradėtos Martyno Liuterio, katalizatorių. Nors indulgencijos oficialiai buvo pristatomos kaip dvasinė priemonė, padedanti tikintiesiems sumažinti bausmes už nuodėmes, jų komercializacija atskleidė Bažnyčios institucijos silpnybes, godumą ir atotrūkį nuo jos skelbiamų moralinių principų.
Indulgencija – tai bažnyčios išduodamas dokumentas ar pažadas, kad žmogui bus sumažinta bausmė skaistykloje už tas nuodėmes, kurias jis jau išpažino ir dėl kurių nuoširdžiai gailisi. Skaistykla – tai tokia būsena arba vieta, kur žmogaus siela po mirties apsivalo nuo smulkių, dar neišpirktų nuodėmių, prieš patekdama į dangų. Indulgencija žada sutrumpinti arba visai panaikinti laiką, kurį siela turėtų praleisti skaistykloje. Tai reiškia, kad žmogus, gavęs indulgenciją, tikisi po mirties greičiau patekti į dangų. „Neišpirktos nuodėmės“ – tai reiškia nuodėmes, dėl kurių žmogus jau gavo atleidimą per išpažintį, tačiau už jas dar nebuvo „atlyginta“ gerais darbais, atgaila arba kentėjimais šiame gyvenime. Pagal katalikišką mokymą, nuodėmė turi du aspektus:
- Kaltė (kuri atleidžiama per išpažintį).
- Bausmė arba pasekmės (kurios išlieka ir reikalauja išpirkimo – maldomis, gerais darbais arba skaistykla).
Indulgencijos buvo suvokiamos kaip būdas sumažinti arba visiškai panaikinti šias bausmes, kurios kitaip būtų išperkamos po mirties skaistykloje. Jei žmonės mokėjo pinigus už indulgencijas, vadinasi, jie labai realiai tikėjo Dievu, skaistykla ir dangumi. Jie buvo įsitikinę, kad indulgencijos tikrai padės jų sieloms lengviau pasiekti dangų. Būtent šis nuoširdus tikėjimas ir buvo tas pagrindas, kuriuo dažnai piktnaudžiavo indulgencijų pardavėjai. Žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad pinigai, kuriuos jie sumoka, yra auka Bažnyčiai, už kurią jie gaus garantuotą naudą pomirtiniame gyvenime. Indulgencijų prekyba tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl XVI amžiuje Martynas Liuteris pradėjo protestuoti prieš Bažnyčios praktiką ir dėl to kilo Reformacija. Tai buvo tas momentas istorijoje, kai katalikų Bažnyčia buvo priversta pripažinti, kad prekyba indulgencijomis yra klaidinga praktika ir oficialiai uždraudė ją.
Pagal katalikų mokymą, nuodėmės atleidimas per Išpažinties sakramentą neatleidžia nuo laikinosios bausmės, kurią žmogus turi atlikti arba šioje žemėje (per atgailą), arba skaistykloje po mirties. Indulgencija buvo laikoma Bažnyčios suteikiama malone, kuria, remiantis Kristaus ir šventųjų nuopelnais, sumažinama arba panaikinama ši laikinoji bausmė.
- Ankstyvoji kilmė: Indulgencijų idėja pradėjo formuotis XI–XII a., ypač per Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–1099). Popiežius Urbonas II pažadėjo visišką indulgenciją tiems, kurie dalyvaus kryžiaus žygyje, laikydamas tai atgailos aktu. Ši praktika iš pradžių buvo susijusi su konkrečiais šventais darbais, tokiais kaip piligrimystės ar labdara.
- Teologinis pagrindas: XIII a. teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, suformulavo „Bažnyčios lobyno“ koncepciją, teigdami, kad Kristaus ir šventųjų nuopelnai sudaro dvasinį turtą, kurį Bažnyčia gali paskirstyti tikintiesiems per indulgencijas. Ši doktrina suteikė indulgencijoms teologinį pagrindą, tačiau taip pat atvėrė kelią piktnaudžiavimams.
XIV–XV a. indulgencijos vis dažniau buvo siejamos su finansinėmis aukomis, o ne tik su dvasiniais aktais. Bažnyčiai reikėjo lėšų įvairiems tikslams – katedrų statybai, kryžiaus žygiams, karams ar net popiežių rūmų prabangai finansuoti. Ši praktika ypač išplito XVI a. pradžioje, kai popiežius Leonas X inicijavo masinę indulgencijų kampaniją, siekdamas finansuoti Šv. Petro bazilikos Romoje rekonstrukciją.
- Mechanizmas: Indulgencijos buvo parduodamos kaip dokumentai, patvirtinantys, kad tikintysis gavo nuodėmių atleidimą arba sumažino bausmę skaistykloje sau ar mirusiems artimiesiems. Pardavėjai, dažnai vienuoliai ar specialiai paskirti „indulgencijų skelbėjai“, keliaudavo po parapijas, siūlydami šiuos dokumentus už pinigus.
- Piktnaudžiavimai: Indulgencijų skelbėjai, tokie kaip dominikonas Johannas Tetzelis, naudojo agresyvią reklamą, žadėdami greitą išganymą. Tetzelio šūkis „Kai tik moneta skamba dėžutėje, siela iš skaistyklos išskrenda“ tapo liūdnai pagarsėjęs. Daugelis tikinčiųjų, ypač neišsilavinę valstiečiai, buvo klaidinami, manydami, kad indulgencijos garantuoja išganymą be atgailos ar moralinio gyvenimo.
- Korupcija: Pinigai, surinkti už indulgencijas, dažnai buvo naudojami ne religiniams tikslams. Pavyzdžiui, dalis lėšų, skirtų Šv. Petro bazilikos statybai, buvo nukreipta popiežiaus rūmų prabangai ar net asmeniniams Vatikano pareigūnų poreikiams. Be to, vietiniai vyskupai ir kunigai taip pat gaudavo dalį pelno, kas skatino piktnaudžiavimą.
Indulgencijų prekyba tapo pagrindine priežastimi, paskatinusia Martyno Liuterio 1517 m. paskelbti savo „95 tezes“, kurios laikomos Protestantų Reformacijos pradžia. Liuteris, vokiečių vienuolis ir teologas, buvo pasipiktinęs indulgencijų komercializacija, kuri, jo manymu, iškreipė krikščioniškąjį tikėjimą.
- Liuterio kritika: Savo tezėse Liuteris teigė, kad indulgencijos klaidina tikinčiuosius, skatindamos manyti, jog išganymas gali būti nupirktas, o ne pasiektas per tikėjimą ir atgailą. Jis taip pat kritikavo Bažnyčios godumą ir teologinį indulgencijų pagrindą, teigdamas, kad tik Dievas, o ne Bažnyčia, turi galią atleisti nuodėmes.
- Poveikis: Liuterio tezės greitai pasklido po Europą, padedamos spausdinimo preso, ir sukėlė masinį pasipiktinimą. Jos įžiebė Reformacijos judėjimą, kuris padalijo krikščionybę į katalikų ir protestantų stovyklas. Protestantai atmetė indulgencijas kaip „žmogaus išradimą“, pabrėždami tikėjimo ir Šventojo Rašto svarbą.
Indulgencijų prekybos skandalas privertė Katalikų Bažnyčią peržiūrėti savo praktikas. Tridento Susirinkimas (1545–1563) tapo svarbiu žingsniu reformuojant Bažnyčią ir atsakant į protestantų kritiką.
- Tridento Susirinkimo sprendimai: Susirinkimas uždraudė piktnaudžiavimą indulgencijomis, įskaitant jų pardavimą už pinigus. Buvo pabrėžta, kad indulgencijos yra dvasinė malonė, o ne prekė. Taip pat buvo nustatytos griežtesnės taisyklės indulgencijų skelbėjams, siekiant užkirsti kelią korupcijai.
- Vėlesnė raida: Nors indulgencijų prekyba buvo uždrausta, indulgencijų praktika katalikų tradicijoje išliko. Šiandien indulgencijos suteikiamos už tam tikrus dvasinius aktus, tokius kaip malda, piligrimystė ar dalyvavimas specialiuose religiniuose renginiuose, tačiau jos nebėra susijusios su finansinėmis aukomis.
Indulgencijų prekyba paliko gilų pėdsaką tiek Bažnyčios, tiek Europos istorijoje. Jos pasekmės jaučiamos iki šiol:
- Religinis skilimas: Indulgencijų skandalas buvo vienas pagrindinių Reformacijos katalizatorių, dėl kurio Europa buvo padalinta į katalikiškas ir protestantiškas šalis. Šis skilimas turėjo ilgalaikių politinių, kultūrinių ir socialinių pasekmių.
- Pasitikėjimo krizė: Indulgencijų prekyba sugriovė daugelio tikinčiųjų pasitikėjimą Bažnyčia, priversdama ją reformuotis ir ieškoti būdų atgauti autoritetą. Ši krizė taip pat paskatino didesnį tikinčiųjų kritiškumą religinių institucijų atžvilgiu.
- Moraliniai klausimai: Indulgencijų komercializacija kelia klausimų apie tai, kaip religinės institucijos gali būti paveiktos godumo ir galios troškimo. Tai taip pat skatina diskusijas apie Bažnyčios finansavimo skaidrumą ir atsakomybę.
- Kultūrinis paveldas: Indulgencijų prekyba įkvėpė literatūros, meno ir filosofijos kūrinius, kurie kritikavo Bažnyčios piktnaudžiavimus. Pavyzdžiui, Dante Alighieri savo „Dieviškojoje komedijoje“ (XIV a.) kritikavo Bažnyčios korupciją, o vėliau satyrinės karikatūros ir pamfletas tapo populiariais Reformacijos laikais.
Indulgencijų prekyba yra ne tik istorinis epizodas, bet ir pamoka apie religinių institucijų atsakomybę ir skaidrumo svarbą. Šiandien, kai Bažnyčia susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip seksualinio išnaudojimo skandalai ar finansinio valdymo kritika, indulgencijų istorija primena, kad nutylėjimai ir piktnaudžiavimai gali turėti ilgalaikių pasekmių. Ji taip pat skatina kritiškai vertinti religijos ir galios santykį, ragindama tiek tikinčiuosius, tiek institucijas būti atviresniems ir sąžiningesniems.