Krikščioniškoji išmintis yra giluminis gebėjimas matyti pasaulį taip, kaip jį mato Dievas – su meile, tiesa ir amžinybės perspektyva. Tai ne proto gudrumas, bet širdies aiškumas, kilęs iš susitikimo su Tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14,6).
Šventajame Rašte išmintis vadinama dievobaimės vaisiumi. Senajame Testamente – ypač Patarlių, Išminties, Siracido knygose – išmintis yra moteriškoji figūra, kuri kviečia žmogų gyventi tvarkingai, pagal Dievo dėsnius, bet ne mechaniškai – o su įžvalga ir širdies supratimu. „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Pat 9,10) – ne baimė bausmės, bet pagarba ir pripažinimas, kad Dievas yra didesnis už žmogaus valią.
Naujajame Testamente tikroji išmintis įgauna kūną – Jėzus Kristus vadinamas Dievo išmintimi (1 Kor 1,24). Taigi krikščioniškoji išmintis nėra tik moralinis ar filosofinis kelrodis – tai asmeninis santykis su Gyvuoju Dievu.
Pasaulis dažnai vertina „išmintingą“ žmogų pagal tai, kiek jis pasiekia: karjeros, finansinės gerovės, reputacijos srityse. Krikščioniškoji išmintis viską matuoja kitaip – ne tuo, ką žmogus gauna, bet kuo jis tampa, kaip jis gyvena, ką aukoja, kiek myli.
Kaip rašė C. S. Lewis:
„Išmintingas žmogus nestato dangaus ant žemės pamatų – jis stato gyvenimą ant to, kas išlieka, kai viskas žemiška sugriūna.“
Ši išmintis pasireiškia ne tik bažnyčioje ar maldoje, bet ir paprastuose sprendimuose: kai mama kantriai glosto verkiantį vaiką, kai senelis atleidžia kaimynui seną nuoskaudą, kai verslininkas neapgauna kliento net tada, kai galėtų. Tai yra tylūs, beveik nepastebimi veiksmai, kurie atveria dangų kasdienybėje.
Ji padeda ne bėgti nuo pasaulio, bet jį teisingai vertinti – suprasti, kas yra laikina, o kas amžina. Ji moko, kad ne kiekvienas ginčas vertas pergalės, ne kiekvienas troškimas veda į laimę, ne kiekvienas triukšmas yra tiesa.
Katalikų tradicijoje išmintis laikoma viena iš septynių Šventosios Dvasios dovanų. Tai reiškia, kad jos negalima „išmokti“ kaip matematikos. Ji gimsta tylioje maldoje, kryžkelėse, kur žmogus pasirenka tiesą vietoj patogumo, šviesą vietoj šešėlio.
Tomas Akvinietis išmintį apibūdino kaip „teisingą dalykų matymą iš jų aukščiausios priežasties – iš Dievo perspektyvos“. Tai reiškia – gebėjimą net kančioje, net abejonėje, net mirties akivaizdoje išlikti tikinčiam, kad viskam yra gilesnė prasmė.
Krikščioniškoji išmintis gyva ne traktatuose, bet gyvenimuose.Keletas jos nešiotojų:
- Šv. Benediktas, kuris sugriuvus Romos imperijai sukūrė vienuolynų sistemą, tapusią Europos kultūros išlikimo pamatu.
- Šv. Teresė iš Lisieux, kurios „mažasis kelias“ išmokė, kad ir mažiausias gestas, padarytas su meile, yra didesnis nei didžiausi darbai be jos.
- Motina Teresė, kuri sakė: „Ne visi galime daryti didžių dalykų, bet visi galime daryti mažus dalykus su didele meile.“
Krikščioniškoji išmintis nėra tik moralinis kompasas. Ji – kaip langas, per kurį žmogus žiūri į pasaulį, Dievą ir save. Ji moko nebijoti tiesos, net jei ji nepatogi. Ji leidžia susitaikyti su netobulumu, bet nepasiduoti blogiui. Ji skatina gyventi atsakingai, bet su viltimi.
Ši išmintis visada susijusi su kryžiumi – nes ne viskas, kas teisinga, yra lengva. Bet kartu ji susijusi su prisikėlimu – nes viskas, kas ištikima meilei, galiausiai triumfuoja.
Krikščioniškoji išmintis pasirodo ne tada, kai turime atsakymus, bet kai mokame būti su paslaptimi. Pasaulyje, kuriame kiekvienas skuba turėti nuomonę, išmintis dažnai pasirenka tylėti, klausytis, būti. Ji atpažįsta, kada reikia ištarti žodį, o kada – patylėti dėl artimo. Ji neskuba teisti, nes žino, kad žmogus – tai istorija, kurios pabaigos dar nematome. Išmintis neįkyriai lydi, kaip šešėlis pavakarių saulėje – visada šalia, bet niekada nešaukia garsiausiai.
Šv. Jonas Kryžiaus kalbėjo:
„Dievas kalba tyloje. Jei tavo širdis triukšminga, tu Jo negirdėsi.“
Galbūt tai – didžiausias krikščioniškos išminties ženklas: ne tai, ką pasakome, bet tai, ką leidžiame Dievui pasakyti mumyse.