Žodis ligūras yra kilęs iš lotyniško Ligur, kuris žymi Ligūrijos – istorinio regiono šiaurės vakarų Italijoje – gyventoją. Lotyniškai šis vardas rašomas Ligur, daugiskaita Ligures. Regiono pavadinimas – Liguria.
Senovėje Ligūrijos gyventojai buvo žinomi kaip atskira tauta, kurią minėjo jau romėnų istorikai, pavyzdžiui, Livijus ir Plinijus Vyresnysis. Ligūrai gyveno Viduržemio jūros šiaurės vakarinėje pakrantėje, dabartinės Italijos teritorijoje.
Vėlesniais amžiais, ypač Renesanso ir Naujųjų laikų literatūroje, ligūras tapo poetiniu Ligūrijos kilmės žmogaus apibūdinimu. Dažnai šiuo vardu lotynų kalbos raštuose buvo vadinamas garsiausias Ligūrijos sūnus – Kristupas Kolumbas.
Dėl savo kilmės Kolumbas lotyniškuose dokumentuose, popiežių raštuose ar poezijoje dažnai minimas ne vardu, o kaip „Ligur“ – tarsi būtų visos Ligūrijos simbolis. Ši pravardė pabrėžia kilmę ir kartu suteikia iškilmingumo, nes Ligūrija garsėjo kaip jūrininkų kraštas.
Popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Quarto abeunte saeculo“ (1892 m.) rašoma:
„…kai Ligūras, vadovaujamas Dievo, pirmą kartą palietė nežinomas žemes už Atlanto…“
Šioje vietoje „Ligūras“ reiškia Kolumbą.
Renesanso poetai Kolumbą taip pat vadino „Ligur“ ar „Ligurinas“, kaip, pavyzdžiui, italų poetas Giulio Cesare Stella lotyniškoje poemoje:
„Ligurem cecini, qui maria aspera primus / Lustravit, novasque vias terris patefecit.“
(Išgiedojau Ligūrą, kuris pirmasis išnaršė atšiaurias jūras ir atvėrė naujus kelius žemėms.)
Dabartinėje kalboje žodis „ligūras“ beveik nevartojamas, bet istoriniuose, poetiniuose ar bažnytiniuose tekstuose jį galima aptikti kaip Ligūrijos kilmės žmogaus, ypač Kolumbo, sinonimą.
Ligūras – tai senovės Italijos Ligūrijos gyventojas. Vėlesnėje literatūroje ir bažnytiniuose dokumentuose taip dažnai vadinamas Kristupas Kolumbas, taip išryškinant jo kilmę ir nuopelnus atrandant Naująjį pasaulį.