Nunciatūra – tai Šventojo Sosto (Vatikano) diplomatinė atstovybė tam tikroje šalyje. Tai tarsi Vatikano „ambasada“, kurios vadovas – apaštalinis nuncijus – yra ne tik popiežiaus diplomatinis atstovas valstybei, bet dažnai ir ryšių palaikytojas su vietiniais vyskupais. Nunciatūra jungia žemiškąją politiką su dvasine misija: jos tikslas – ne tik palaikyti santykius su valstybėmis, bet ir rūpintis Bažnyčios vienybe bei gerove konkrečioje šalyje.
Terminas nunciatūra (lot. nuntiatura) kyla iš žodžio nuntius, reiškiančio „pasiuntinį“, „žinios nešėją“. Lotyniškas šaknis nuntiare – „pranešti“, „skelbti“ – siejasi ir su Bibliniu pranašų bei angelų vaidmeniu. Nuncijus – tai ne šiaip diplomatas, o dvasininkas, atsiųstas nuntiare pacem – „skelbti taiką“ tarp tautų, vyskupijų, kartais net tarp priešingų Bažnyčios srovių.
Panašūs žodžiai kitomis kalbomis
- italų: nunziatura apostolica
- ispanų: nunciatura apostólica
- vokiečių: Apostolische Nuntiatur
- prancūzų: nonciature apostolique
- anglų: apostolic nunciature
Šis žodis beveik visomis kalbomis išlaiko tą patį skambesį ir struktūrą – tai rodo, kad pats reiškinys yra unikalus ir neturi pasaulietinio atitikmens.
Kuo skiriasi nuo įprastos ambasados?
- Ambasada atstovauja pasaulietinei valstybei – nunciatūra atstovauja Šventajam Sostui.
- Ambasadorius keičiasi pagal politinę valią – nuncijus skiriamas popiežiaus ir dažnai yra arkivyskupo rango dvasininkas.
- Ambasados tikslas – saugoti valstybės interesus – nunciatūros misija – rūpintis Bažnyčios misija ir vietinės Bažnyčios sveikata.
Be to, daugelyje šalių nuncijus turi ir papildomą funkciją: jis padeda popiežiui parinkti naujus vyskupus ir yra kaip tiltas tarp Vatikano ir nacionalinės vyskupų konferencijos.
Lietuva palaiko diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu nuo 1922 m., o pirmoji nunciatūra įsteigta Kaune 1927 m. Sovietmečiu ryšiai buvo nutraukti, bet 1991 m. jie buvo atkurti, o nunciatūra įkurta Vilniuje. Nuo to laiko ji atliko svarbų vaidmenį ne tik dvasiniu, bet ir politiniu požiūriu – nuo Bažnyčios laisvės atkūrimo iki diplomatinių santykių stiprinimo.
Įdomūs faktai
- Kai kuriuose katalikiškuose kraštuose nuncijus yra automatiškai laikomas vyskupų konferencijos dekanu – garbingiausiu nariu.
- Šventasis Sostas turi diplomatinį statusą daugiau nei 180 šalių – tai viena seniausių ir plačiausiai išplitusių diplomatinių tarnybų pasaulyje.
- Istoriškai nuncijai būdavo siunčiami į įvairius Bažnyčios susirinkimus kaip popiežiaus „akis ir ausis“, kartais net spręsdavo ginčus tarp vyskupų ar karalių.
Nunciatūra – tai diplomatinis postas ir simbolinis ryšys tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios. Tai atmintis apie Bažnyčios misiją būti „druska žemei“ ir „šviesa tautoms“, net kai ji veikia diplomatijos koridoriuose. Tuo pačiu tai ir priminimas, kad Vatikano politika nėra atsieta nuo tikėjimo – ji skirta tam, kad Bažnyčia išliktų gyva visame pasaulyje, nepriklausomai nuo laikmečio ir santvarkos.