Konstantino ediktas (Milano ediktas), paskelbtas 313 m. Jį išleido du Romos imperatoriai – Konstantinas Didysis ir Licinijus – susitikę Milane po pergalės prieš Maksencijų. Lotyniškai žinomas kaip „Edictum Mediolanense“, o lietuviškai vadinamas „Milano ediktas“, „Konstantino ediktas“ arba „Ediktas dėl religijos laisvės“.
Pavadinimas „Konstantino ediktas“ pabrėžia pagrindinį veikėją – imperatorių Konstantiną Didįjį. Būtent jis buvo ryškiausia figūra, susijusi su krikščionių išlaisvinimu ir religinės laisvės idėja, todėl daugelyje šaltinių ediktas siejamas būtent su jo vardu. Kartais taip vadinama siekiant išryškinti Konstantino asmeninį vaidmenį krikščionybės istorijoje.
„Milano ediktas“ nurodo dokumento paskelbimo vietą – Milaną (dabartinė Italija), kur 313 m. žiemą Konstantinas ir Licinijus susitiko ir priėmė sprendimą dėl religinės laisvės. Šis pavadinimas pabrėžia politinį įvykio kontekstą, susitikimo vietą ir patį faktą, kad dokumentas paskelbtas būtent po Milano konferencijos.
Pagrindinis šio dokumento tikslas buvo užtikrinti religinę laisvę visiems Romos imperijos gyventojams, bet svarbiausia – nutraukti krikščionių persekiojimą ir suteikti teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Ediktas nurodė, kad niekas negali būti verčiamas laikytis kokios nors religijos prieš savo valią, o visi – tiek krikščionys, tiek kitų religijų atstovai – turi teisę viešai ir privačiai garbinti pasirinktą dievybę. Taip pat buvo įsakyta grąžinti krikščionims anksčiau konfiskuotą bažnytinį turtą, nesiekiant iš jų jokių papildomų mokėjimų ar nuostolių atlyginimo valstybei.
Konstantino ediktas nebuvo paprastas vieno miesto potvarkis – jis žymėjo esminį imperijos politikos lūžį. Iki tol krikščionybė buvo persekiojama, tačiau nuo šio momento krikščionys tapo pilnateisiais piliečiais, o krikščionybė – legali religija. Svarbu paminėti, kad ediktas nelėmė krikščionybės tapimo valstybine religija (tai įvyko tik vėliau, 380 m.), bet nutiesė kelią visoms religinėms bendruomenėms veikti be baimės.
Edikto paskelbimo priežastys buvo įvairios: iš dalies tai buvo siekis stabilizuoti imperiją po ilgų pilietinių karų, iš dalies – asmeninė Konstantino palankumo krikščionybei išraiška. Taip pat buvo tikimasi, kad religinė tolerancija atneš politinę ramybę ir vienybę, sumažins konfliktų bei maištų grėsmę.
Konstantino ediktas pasekmės buvo istoriškai reikšmingos: jis atvėrė kelią krikščionybei tapti dominuojančia religija Europoje, o kartu pradėjo naują religinės laisvės epochą visame pasaulyje. Dėl šio dokumento krikščionys galėjo viešai statyti bažnyčias, steigti bendruomenes, organizuoti šventes ir įtakoti kultūrą, meną, teisę bei politiką.
Įdomus faktas – pirminis edikto tekstas iki mūsų dienų išliko ne kaip atskiras dokumentas, o perrašytas Laktancijaus ir Eusebijaus veikaluose, todėl mokslininkai ilgai ginčijosi dėl kai kurių formuluočių autentiškumo. Tačiau būtent šios versijos tapo religinės laisvės simboliu ir laikomos pamatiniu vakarietiškos tolerancijos dokumentu.
Milano ediktas laikomas vienu iš esminių Europos istorijos posūkių, pakeitusių civilizacijos raidą ir tapusių pavyzdžiu tolimesniems žmogaus teisių deklaracijų projektams.
Milano Ediktas
Datuojamas 313 m. ir suteikiantis krikščionims garbinimo laisvę kaip randama Lactantius „Liber de Mortibus Persecutorum“, XLVIII.
Kai mes, imperatoriai Konstantinas ir Licinijus, susitikome Milane ir tarėmės dėl bendrojo gėrio ir saugumo, mums atrodė, kad tarp dalykų, naudingų visai žmonijai, pagarba Dievybei nusipelno mūsų pirmojo ir svarbiausio dėmesio, ir kad būtų tinkama, jog krikščionys ir visi kiti turėtų laisvę laikytis tos religijos formos, kuri kiekvienam iš jų atrodo geriausia; kad Dievas, sėdintis danguje, būtų mums ir visiems, esantiems mūsų valdžioje, maloningas ir palankus. Todėl mes nusprendėme, kad tai yra naudinga priemonė ir labai atitinkanti teisingą protą, jog niekam nebūtų draudžiama prisijungti prie krikščionių apeigų ar bet kurios kitos religijos, kurią jo protas jam nurodo, kad taip aukščiausioji Dievybė, kurios garbinimui mes laisvai atsiduodame, toliau teiktų mums savo malonę ir gerumą. Todėl mes jums pranešame, kad, neatsižvelgiant į jokias ankstesnių mūsų įsakymų nuostatas dėl krikščionių, visi, pasirenkantys šią religiją, turi būti leidžiami laisvai ir visiškai joje išlikti, nepatirdami jokių trikdžių ar persekiojimų. Mes manėme tinkama būti ypač aiškiems dėl dalykų, patikėtų jūsų atsakomybei, kad suprastumėte, jog mūsų suteikta indulgencija krikščionims religijos klausimais yra plati ir besąlyginė; ir tuo pačiu metu pastebėtumėte, kad atviras ir laisvas jų atitinkamų religijų praktikavimas yra suteiktas visiems kitiems, kaip ir krikščionims. Mat gerai tvarkomai valstybei ir mūsų laikų ramybei dera, kad kiekvienam individui būtų leista pagal savo pasirinkimą garbinti Dievybę; ir mes nenorime nieko atimti iš garbės, priklausančios bet kuriai religijai ar jos sekėjams. Be to, dėl krikščionių, mes anksčiau davėme tam tikrus įsakymus dėl vietų, skirtų jų religiniams susirinkimams; tačiau dabar mes norime, kad visi asmenys, įsigiję tokias vietas, ar iš mūsų iždo, ar iš bet ko kito, grąžintų jas krikščionims, nereikalaudami pinigų ar kainos, ir kad tai būtų atlikta nedelsiant ir nedviprasmiškai; taip pat norime, kad tie, kurie dovanojimo būdu įgijo teises į tokias vietas, nedelsdami jas grąžintų krikščionims: visada išsaugant teisę tokiems asmenims, kurie arba pirko už kainą, arba gavo nemokamai, kreiptis į apygardos teisėją, jei jie mano esantys verti kokios nors kompensacijos iš mūsų gerumo.
Visos tos vietos, jūsų įsikišimu, turi būti nedelsiant grąžintos krikščionims. Ir kadangi atrodo, kad be vietų, skirtų religinėms apeigoms, krikščionys turėjo kitų vietų, kurios priklausė ne individui, bet jų bendruomenei apskritai, tai yra, jų bažnyči Anglija, mes įtraukiame visas tokias vietas į minėtą reglamentą, ir mes norime, kad jūs užtikrintumėte, jog jos visos būtų grąžintos bendruomenei ar bažnyčioms, be jokių dvejonių ar ginčų: su sąlyga, kad asmenys, atliekantys grąžinimą be sumokėtos kainos, gali kreiptis dėl kompensacijos iš mūsų dosnumo. Visuose šiuose dalykuose, naudingų krikščionims, jūs turite naudoti didžiausią uolumą, kad mūsų įsakymai būtų greitai vykdomi, ir mūsų maloningas tikslas, užtikrinantis viešąją ramybę, būtų skatinamas. Taip dieviška malonė, kurią mes jau patyrėme svarbiausiuose reikaluose, toliau teiks mums sėkmę, ir mūsų sėkmėse darys bendrąjį gėrį laimingą. Ir kad šio mūsų maloningo įsakymo turinys būtų žinomas visiems, mes norime, kad jūs savo autoritetu užtikrintumėte, jog jis būtų paskelbtas visur.