Enciklika „Ecclesiam Dei“ – tai popiežiaus Pijaus XI dokumentas, paskelbtas 1923 m. lapkričio 12 d. Oficialus pavadinimas lotyniškai – „Ecclesiam Dei“, o lietuviškai dažnai vadinama „Dievo Bažnyčiai“, „Bažnyčiai Dievo“, kartais sutrumpintai „Dėl Vilniaus klausimo“. Yra dar sutinkamas pavadinimas „Dėl taikos tarp lietuvių ir lenkų“ – taip dokumentą vadino Lietuvos katalikų spauda.
Šią encikliką parašė Pijus XI (Achille Ratti), kuris buvo popiežiumi nuo 1922 iki 1939 metų. Pijus XI buvo ypač jautrus Rytų Europos klausimams, nes iki tapdamas popiežiumi kurį laiką dirbo Lenkijoje, o vėliau – nuncijumi Lietuvai. Jis iš arti stebėjo Vilniaus krašto įvykius ir gerai suprato regiono politines bei tautines įtampas.
Enciklika buvo paskelbta praėjus vos keleriems metams po Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus krašto. Šiame dokumente popiežius ragina lietuvius ir lenkus ieškoti taikos, atlaidumo ir susitaikymo, o dvasininkiją – būti taikos tarpininkais ir vengti politinio angažavimosi, kuris galėtų dar labiau supriešinti abi tautas.
Pijus XI taip pat kreipėsi tiesiogiai į lietuvių ir lenkų tikinčiuosius, ragindamas nepasiduoti nacionaliniam fanatizmui ir primindamas, kad katalikų Bažnyčios bendrystė yra svarbesnė už tautinius skirtumus. Ypač įdomu, kad šioje enciklikoje popiežius paminėjo Lietuvą vardu – to anuomet dažnai nepasitaikydavo, nes kai kurios valstybės dar neturėjo stiprių diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu.
Vienas iš įdomesnių šio dokumento istorinių kontekstų – popiežiaus bandymas ne tik sutaikyti dvi katalikiškas tautas, bet ir apsaugoti pačią Bažnyčią nuo politinių manipuliacijų, nes Vilniaus klausimas tuo metu buvo itin aštrus ir skaudus tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Enciklika turėjo padėti sumažinti įtampas tarp dviejų tautų dvasininkų ir tikinčiųjų, bet praktikoje tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje dokumentas buvo priimtas nevienareikšmiškai. Lietuvos vyskupai, tikintieji ir spauda dažnai kritikavo Romos poziciją, įtardami palankumą lenkams, nors dokumente aiškiai raginta laikytis pusiausvyros.
Ilgalaikės pasekmės nebuvo akivaizdžios iš karto: nors pati enciklika sulaukė daug dėmesio ir buvo diskutuojama tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, realių santykių atšildymo ar taikos procesų ji nesukūrė – Vilniaus klausimas liko įtemptas dar daug metų, o Bažnyčia dažnai patekdavo į nacionalinių konfliktų sūkurį. Tačiau dokumentas paliko pėdsaką kaip vienas pirmųjų atvirų bandymų Vatikano lygmeniu spręsti šiuolaikinių tautų konfliktus, o lietuvių ir lenkų katalikų atmintyje išliko kaip taikdarystės gestas, kuriam tuo metu buvo labai daug vilčių.
Pilnas enciklikos tekstas iki šiol prieinamas tik originalo kalbomis (lotyniškai ir itališkai), bet galima tikėtis, kad ateityje atsiras ir oficialus lietuviškas vertimas, nes susidomėjimas istorine diplomatija ir Bažnyčios vaidmeniu tarpukario Lietuvos istorijoje nuolat auga.
Smalsus faktas: popiežius Pijus XI turėjo asmeninį ryšį su Vilniumi – jis buvo pirmasis popiežius istorijoje, kuris prieš išrinkimą popiežiumi lankėsi Lietuvoje ir buvo Vilniaus katedros kapitulos narys. Tai prisidėjo prie to, kad jis išliko neabejingas Lietuvos ir Vilniaus klausimui visą savo pontifikatą.
ENCIKLIKOS LAIŠKAS
ECCLESIAM DEI
PIJAUS XI
GARBIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS,
PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
KURIE TURI TAIKĄ IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALŲ SOSTU,
MININT TREČIĄJĮ ŠIMTMETĮ NUO ŠV. JOSAFATO,
POLOCKO ARKIVYSKUPO, KANKINIO MIRTIES
Garbūs Broliai, sveikinimai ir Apaštališkas Palaiminimas.
Dievo Bažnyčia, stebuklingai apvaizdos vedama, buvo įsteigta taip, kad laikų pilnatvėje taptų didžiule šeima, apimančia visą žmoniją, todėl, kaip žinome, ji buvo dieviškai apreikšta, be kitų savo bruožų, per ekumeninę vienybę. Mat mūsų Viešpats Kristus nepasitenkino tik Apaštalams patikėdamas misiją, kurią gavo iš Tėvo, sakydamas: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir mokykite visas tautas“ , bet taip pat norėjo, kad Apaštalų Kolegija būtų visiškai viena, sujungta dvigubu ir tvirčiausiu ryšiu: vienu vidiniu – ta pačia tikėjimo ir meilės dvasia, kuri „išlieta širdyse… per Šventąją Dvasią“ ; kitu išoriniu – vieno vadovavimo visiems, pavedęs Petrui primatą prieš kitus Apaštalus kaip amžiną ir matomą vienybės pagrindą. Šią vienybę, baigdamas savo žemiškąjį gyvenimą, Jis su didžiausiu rūpesčiu pavedė jiems ; šią pačią vienybę karštomis maldomis prašė iš Tėvo , ir ją išprašė, „išklausytas dėl savo pagarbos“ .
Todėl Bažnyčia susiformavo ir augo kaip „vienas kūnas“, gyvas ir stiprus, įkvėptas vienos dvasios, kurios „galva yra Kristus, iš kurio visas kūnas sujungtas ir suvienytas per visas jungtis“ ; ir dėl šios priežasties jos matoma galva yra tas, kuris žemėje atstovauja Kristui – Romos Popiežius. Jame, kaip Petro įpėdinyje, amžinai išsipildo Kristaus žodžiai: „Ant šios uolos pastatysiu savo Bažnyčią“ ; ir jis, nuolat vykdydamas Petro jam patikėtą pareigą, niekada nenustoja, kai reikia, stiprinti savo brolių tikėjime ir ganyti visas Viešpaties kaimenės avis ir ėriukus.
Tačiau jokia kita privilegija niekada nebuvo taip aršiai puolama „priešo žmogaus“ kaip Bažnyčios valdymo vienybė, kuri, „taikos ryšyje“ , yra susijusi su dvasios vienybe; ir nors priešas niekada negalėjo nugalėti pačios Bažnyčios, jam pavyko išplėšti iš jos glėbio nemažai vaikų, net ištisas tautas. Šiam dideliam nuostoliui prisidėjo tautų tarpusavio kovos, religijai ir pamaldumui priešiški įstatymai, taip pat pernelyg didelė meilė žemiškiems, praeinantiems gėriams.
Tarp visų didžiausia ir skaudžiausia buvo Bizantijos atsiskyrimas nuo ekumeninės Bažnyčios. Nors Liono ir Florencijos Susirinkimai atrodė galintys tai ištaisyti, atsiskyrimas vėliau atsinaujino ir tęsiasi iki šiol, darant didžiulę žalą sieloms. Matome, kaip buvo suklaidinti ir pražuvo, kartu su kitais, rytų slavai, nors jie ilgiau nei kiti išliko motinos Bažnyčios glėbyje. Žinoma, kad jie dar palaikė tam tikrus ryšius su šiuo Apaštalų Sostu net po Mykolo Cerulario schizmos: šie ryšiai, nutraukti dėl totorių ir mongolų invazijų, vėliau buvo atnaujinti ir tęsėsi, kol jų nesustabdė galingųjų užsispyręs maištas.
Tačiau šioje byloje Romos Popiežiai nieko nepraleido, kas priklauso jų pareigoms; kai kurie iš jų ypač rūpinosi rytų slavų išganymu. Taip Grigalius VII maloningiausiu laišku pasiuntė dangaus palaiminimo linkėjimus Kijevo kunigaikščiui „Dimitrijui, Rusų karaliui ir jo karalienei“, jų valdymo pradžioje, jų sūnui esant Romoje. Taip Honorius III siuntė savo legato į Naugardą; tą patį darė Grigalius IX, o netrukus po jo – Inocentas IV, kuris ten pasiuntė kilnų ir tvirtą žmogų, pranciškonų šeimos šviesulį Joną iš Pian del Carpine. Mūsų Pirmtakų rūpesčio vaisiai buvo matomi 1255 m., kai buvo atkurta santaika ir vienybė, ir Popiežiaus vardu bei jo įgaliojimu jo legatas, abatas Opizonas, iškilmingai karūnavo Romano sūnų Danielių. Taip, pagal garbingą rytų slavų tradiciją ir seniausius papročius, Florencijos Susirinkime Kijevo ir Maskvos metropolitas, Šventosios Romos Bažnyčios kardinolas Izidorius, savo tautiečių vardu ir jų kalba pažadėjo šventai ir nepažeidžiamai išlaikyti katalikišką vienybę su Apaštalų Sosto tikėjimu.
Todėl šis vienybės atkūrimas Kijeve truko daugelį metų; tačiau vėliau, XVI a. pradžioje, dėl politinių perversmų atsirado naujų atsiskyrimo priežasčių. Vis dėlto jis buvo laimingai atnaujintas 1595 m., o kitais metais Bresto Susirinkime paskelbtas Kijevo metropolito ir kitų Rusios vyskupų dėka. Klemensas VIII juos priėmė su didžiausia meile ir, paskelbdamas konstituciją „Magnus Domini“, pakvietė visus tikinčiuosius dėkoti Dievui, „kuris visada turi taikos minčių ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“.
Kad tokia vienybė ir santaika išliktų, Dievas, visa numatantis, norėjo ją tarsi pašventinti šventumo ir kankinystės antspaudu. Ši didi garbė teko šv. Josafatui, Polocko arkivyskupui, rytų slavų rito, kuris pelnytai laikomas rytų slavų šlove ir ramsčiu, nes vargu ar rastume kitą, kuris jų vardui būtų suteikęs daugiau garbės ar geriau pasirūpinęs jų išganymu nei šis jų Ganytojas ir Apaštalas, ypač dėl to, kad jis praliejo savo kraują už šventos Bažnyčios vienybę. Minint trečiąjį šimtmetį nuo jo šlovingiausios kankinystės, Mums labai malonu atnaujinti šio didingo asmens atminimą, kad Viešpats, karščiausiai gerųjų meldžiamas, „sukeltų savo Bažnyčioje tą dvasią, kuria buvo kupinas palaimintasis Kankinys ir Vyskupas Josafatas… kad net savo gyvybę atidavė už savo avis“ , kad, augant tautos uolumui skatinant vienybę, būtų sustiprintas darbas, kuris jam buvo taip brangus, kol išsipildys Kristaus pažadas ir visų šventųjų troškimas, kad „būtų viena kaimenė ir vienas Ganytojas“ .
Jis gimė tėvams, atsiskyrusiems nuo vienybės, tačiau, religingai pakrikštytas Jono vardu, nuo ankstyvos vaikystės pradėjo puoselėti pamaldumą; sekdamas slavų liturgijos spindesiu, jis visų pirma ieškojo tiesos ir Dievo garbės: todėl, ne žmogiškų motyvų skatinamas, dar būdamas vaikas, prisijungė prie ekumeninės, tai yra katalikiškos, Bažnyčios bendrystės, kuriai, jo manymu, jis jau buvo skirtas dėl savo krikšto galiojimo. Jausdamas dievišką įkvėpimą visur atkurti šventąją vienybę, jis suprato, kad labai padėtų išlaikyti slavų rytų ritą ir Bazilijonų vienuolyno institutą, jungiant juos su Katalikų Bažnyčia. Todėl 1604 m. priimtas į šv. Bazilijaus vienuolius ir pakeitęs Jono vardą į Josafatą, jis visiškai atsidavė visų dorybių, ypač pamaldumo ir atgailos, praktikavimui, visada rodydamas ypatingą meilę Kryžiui: meilę, kurią jis puoselėjo nuo pat vaikystės, kontempliuodamas Nukryžiuotąjį Jėzų.
Taip Kijevo metropolitas Juozapas Velaminas Rutskis, kuris buvo to vienuolyno archimandritas, liudija, kad „jis per trumpą laiką taip tobulėjo vienuoliniame gyvenime, kad galėjo būti mokytoju kitiems“. Tad, vos įšventintas kunigu, Josafatas buvo išrinktas valdyti vienuolyną kaip archimandritas. Vykdydamas šias pareigas, jis ne tik stengėsi išlaikyti ir ginti vienuolyną bei šalia esančią šventovę, apsaugodamas juos nuo priešų puolimų, bet, radęs juos beveik apleistus tikinčiųjų, padarė viską, kad jie vėl būtų lankomi krikščionių tautos. Tuo pačiu metu, pirmiausia rūpindamasis savo tautiečių vienybe su Petro sostu, jis visur ieškojo argumentų, naudingų šiai vienybei skatinti ir stiprinti, ypač studijuodamas tuos liturginius veikalus, kuriuos rytiečiai, net ir atsiskyrusieji, naudoja pagal šventųjų Tėvų nurodymus.
Po tokio kruopštaus pasirengimo jis ėmėsi su jėga ir švelnumu kartu nagrinėti vienybės atkūrimo klausimą, pasiekdamas tokių gausių vaisių, kad net priešai jį pavadino „sielų grobėju“. Ir iš tiesų stebina didžiulis sielų, kurias jis atvedė į vienintelę Jėzaus Kristaus kaimenę, skaičius – iš visų luomų ir visuomenės klasių: plebėjų, pirklių, riterių, net provincijų prefektų ir valdytojų, kaip pasakoja apie Polocko Sokolinskį, Novogrodeco Tyškevičių, Smolensko Mielečką. Tačiau dar platesnį apaštalavimo lauką jis išplėtė, kai buvo paskirtas Polocko vyskupu: apaštalavimą, kuris turėjo būti nepaprastai veiksmingas, nes jis rodė visiškos skaistybės, neturto ir saikingumo gyvenimo pavyzdį, kartu su tokia dosnybe vargšams, kad net užstatė savo omoforą, kad padėtų jų skurdui. Tuo metu jis griežtai laikėsi religijos ribų, visiškai nesikišdamas į politinius reikalus, nors ne kartą buvo stipriai raginamas įsitraukti į civilinius rūpesčius ir kovas, o galiausiai su švenčiausio Vyskupo uolumu nenuilstamai skelbė tiesą žodžiu ir raštais. Jis paskelbė keletą raštų, pritaikytų jo tautos būdui, tokių kaip apie šv. Petro primatą, šv. Vladimiro krikštą, katalikiškos vienybės apologiją, katekizmą, sudarytą pagal palaimintojo Petro Kanizijaus metodą, ir kitus panašius. Kadangi jis labai ragino tiek pasaulietinį, tiek vienuoliškąjį klerą uoliai vykdyti savo pareigas, pažadinęs kuniguose jų tarnystės uolumą, jis sugebėjo pasiekti, kad tauta, tinkamai išmokyta krikščioniškos doktrinos ir pamaitinta tinkamu Dievo žodžio skelbimu, priprastų dažnai lankyti sakramentus ir šventas apeigas bei gyventi vis taisyklingesnį gyvenimą. Taip, plačiai pasklidus Dievo dvasiai, šv. Josafatas nuostabiai sustiprino vienybės darbą, kuriam buvo atsidavęs. Bet ypač jis jį sustiprino ir pašventino, kai už jį patyrė kankinystę, priimdamas ją su didžiausiu entuziazmu ir nuostabia kilnumu. Apie kankinystę jis visada galvojo, dažnai apie ją kalbėjo. Kankinystės jis troško garsioje pamoksle. Kankinystės karštai prašė Dievo kaip ypatingos malonės, tad, likus kelioms dienoms iki mirties, įspėtas apie jam rengiamas pinkles, tarė: „Viešpatie, leisk man pralieti kraują už vienybę ir paklusnumą Apaštalų Sostui“. Jo troškimas išsipildė 1623 m. lapkričio 12 d., sekmadienį, kai, apsuptas priešų, ieškančių vienybės Apaštalo, jis šypsodamasis ir maloniai juos pasitiko, maldaudamas, sekdamas savo Mokytojo ir Viešpaties pavyzdžiu, neliesti jo namiškių, ir pats atsidavė į jų rankas; o būdamas žiauriai sužeidžiamas, iki paskutinio atodūsio nenustojo šauktis Dievo atleidimo savo žudikams.
Dideli buvo tokio garsaus kankinystės vaisiai, ypač tarp Rusios vyskupų, kurie iš jo gavo gyvą tvirtybės ir drąsos pavyzdį, kaip patys liudijo po dviejų mėnesių laiške, išsiųstame Šventajai Propagandos Kongregacijai: „Esame visiškai pasirengę atiduoti kraują ir gyvybę už katalikų tikėjimą, kaip jau padarė vienas iš mūsų“. Be to, labai daugelis, įskaitant paties Kankinio žudikus, netrukus po to grįžo į vienintelės Bažnyčios glėbį.
Taigi šv. Josafato kraujas, kaip prieš tris šimtmečius, taip ir ypač dabar yra taikos laidas ir vienybės antspaudas: ypač dabar, sakome, po to, kai tos nelaimingos slavų provincijos, sukrėstos neramumų ir sukilimų, buvo kruvinai nusiaubtos įnirtingų ir negailestingų karų. Ir Mums atrodo, kad girdime to kraujo balsą, „kuris kalba geriau nei Abelio“ , ir matome tą kankinį, kreipiantįsi į slavų brolius, kartojantį, kaip anksčiau, Jėzaus žodžius: „Avys guli be ganytojo. Man gaila šios minios“. Ir iš tiesų, kokia apgailėtina jų būklė! Kokios baisios jų kančios! Kiek ištremtųjų iš tėvynės! Kiek kūnų žūsta ir kiek sielų griūva! Stebėdami dabartines slavų nelaimes, neabejotinai daug sunkesnes nei tos, kurias turėjo apverkti mūsų Šventasis, vargiai galime, dėl savo tėviškos meilės, sulaikyti ašaras.
Norėdami palengvinti šią didžiulę nelaimių naštą, Mes, savo ruožtu, skubėjome teikti pagalbą vargstantiems, neturėdami jokių žmogiškų tikslų, nedarydami jokio skirtumo, išskyrus pačią būtiniausią reikmę. Tačiau Mūsų galimybės negalėjo visko aprėpti. Negalėjome užkirsti kelio įžeidimams prieš tiesą ir dorybę, religinių jausmų niekinimui, krikščionių, net kunigų ir vyskupų, įkalinimui ir persekiojimui, daugelyje vietų net kruvinam.
Apmąstydami tiek daug blogybių, Mus labai guodžia iškilmingas slavų Ganytojo minėjimas, nes jis suteikia palankią progą išreikšti tėviškus jausmus, kuriuos puoselėjame visiems rytų slavams, ir parodyti jiems, kaip visų gėrybių santrauką, grįžimą į šventos Bažnyčios ekumeninę vienybę.
Kviečiant atsiskyrusiuosius į šią vienybę, karštai trokštame, kad visi tikintieji, sekdami šv. Josafato pėdomis ir mokymais, kiekvienas pagal savo jėgas, bendradarbiautų su Mumis. Tegul jie gerai supranta, kad šią vienybę geriau skatinti ne diskusijomis ar kitais postūmiais, bet švento gyvenimo pavyzdžiais ir darbais, ypač meile slavų broliams ir kitiems rytiečiams, kaip sako Apaštalas: „turėdami tą pačią meilę, vieną sielą, vieną jausmą, nieko nedarydami iš keršto ar tuščios garbės; bet su nuolankumu laikydami vienas kitą aukštesniu už save, kiekvienas rūpindamasis ne tuo, kas naudinga jam, bet tuo, kas naudinga kitiems“ .
Šiam tikslui būtina, kad atsiskyrusieji rytiečiai, atsisakę senų prietarų, stengtųsi pažinti tikrąjį Bažnyčios gyvenimą, nepriskirdami Romos Bažnyčiai privačių asmenų kaltės, kurias ji pirmoji smerkia ir stengiasi ištaisyti; taip pat lotynai turėtų geriau ir giliau pažinti rytiečių istoriją ir papročius; nes būtent iš šio artimo pažinimo kilo toks didelis šv. Josafato apaštalavimo veiksmingumas.
Dėl šios priežasties Mes siekėme su nauju uolumu skatinti Rytų Pontifikalinį Institutą, įkurtą mūsų šviesaus atminties Pirmtako Benedikto XV, įsitikinę, kad iš teisingo faktų pažinimo kils teisingas žmonių vertinimas ir nuoširdi geranoriškumas, kuris, sujungtas su Kristaus meile, Dievo pagalba, labai prisidės prie religinės vienybės.
Įkvėpti tokios meilės, visi patirs, ką dieviškai įkvėptas Apaštalas moko: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes Jis yra visų Viešpats, turtingas visiems, kurie Jo šaukiasi“ . Ir, kas svarbiausia, tiksliai paklusdami tam pačiam Apaštalui, jie ne tik atsisakys prietarų, bet ir tuščių įtarimų, pagiežos ir neapykantos: trumpai tariant, visų tų priešiškumų, taip prieštaraujančių krikščioniškajai meilei, kurie skaldo tautas. Juk tas pats šv. Paulius įspėja: „Nemeluokite vieni kitiems. Jūs nusivilkote senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkote naująjį, kuris atnaujinamas pilnam pažinimui, pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia nebėra nei graiko, nei žydo… nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet Kristus yra viskas ir visuose“ .
Taip, sutaikius individus ir tautas, bus pasiekta ir Bažnyčios vienybė, grįžtant į jos glėbį visiems, kurie dėl bet kokios priežasties nuo jos atsiskyrė. Šios vienybės įgyvendinimas įvyks ne žmogaus pastangomis, bet to vieno Dievo, kuris „nežiūri į asmenis“ , ir kuris „nepadarė jokio skirtumo tarp mūsų ir jų“ , gerumu; taip, suvienyti tarpusavyje, visi tautos, nepriklausomai nuo jų kilmės ar kalbos, ir kokie bebūtų jų šventieji ritualai, turės tas pačias teises; šiuos ritualus Romos Bažnyčia visada gerbė ir religingai laikė, net įsakydama juos išsaugoti ir puošdamasi jais kaip brangiais rūbais, tarsi „karalienė auksiniame apdare su įvairiais papuošalais“ .
Kadangi šis visų tautų susitarimas ekumeninėje vienybėje pirmiausia yra Dievo darbas, todėl jo reikia siekti su dieviška pagalba ir parama, Mes su didžiausiu uolumu kreipiamės į maldą, sekdami šv. Josafato mokymais ir pavyzdžiais, kuris savo apaštalavime už vienybę labiausiai pasitikėjo maldos galia.
Jo vadovaujami ir globojami, ypač gerbiame Eucharistijos Sakramentą, vienybės laidą ir pagrindinę priežastį, tą tikėjimo slėpinį, dėl kurio tie rytų slavai, kurie, atsiskyrę nuo Romos Bažnyčios, uoliai išsaugojo meilę ir uolumą, sugebėjo išvengti blogiausių erezijų. Iš to galima tikėtis vaisių, kurių šventoji motina Bažnyčia su pamaldžiu pasitikėjimu prašo šių didingų slėpinių šventime, būtent kad „Dievas maloningai suteiktų vienybės ir taikos dovanas, kurios mistiškai simbolizuojamos aukomis, atnašaujamomis ant Altoriaus“ . Šios malonės kartu prašo šventose Mišiose ir lotynai, ir rytiečiai: šie „melsdami Viešpatį už visų vienybę“, tie maldaudami patį Kristų, mūsų Viešpatį, kad „atsižvelgdamas į savo Bažnyčios tikėjimą, teiktųsi ją sutaikyti ir suvienyti pagal savo valią“.
Kitas ryšys, skatinantis vienybės atkūrimą su rytų slavais, yra jų ypatingas pamaldumas didžiajai Dievo Motinai Mergelei, kurio dėka daugelis tolsta nuo erezijos ir artėja prie mūsų. Šiame pamaldume, kuriame ypač pasižymėjo, mūsų Šventasis labai pasitikėjo, skatindamas vienybės darbą: todėl jis ypač gerbė, pagal rytiečių paprotį, mažą Dievo Motinos ikoną, kurią Bazilijonų vienuoliai ir įvairių ritualų tikintieji, net Romoje, šventųjų Sergio ir Bacco bažnyčioje, labai gerbia, vadindami „Ganyklų Karaliene“. Ją tad, kaip maloningiausią Motiną, šaukiamės, ypač šiuo vardu, kad vestų atsiskyrusius brolius į išganymo ganyklas, kur Petras, visada gyvas savo įpėdiniuose, kaip amžinojo Ganytojo vietininkas, ganė ir valdo visas Kristaus kaimenės avis ir ėriukus.
Galiausiai, į visus dangaus Šventuosius kreipiamės kaip į mūsų užtarėjus dėl tokios didžios malonės, ypač į tuos, kurie tarp rytiečių kadaise labiau garsėjo šventumu ir išmintimi, ir iki šiol yra gerbiami tautų pagarba ir kultu. Bet pirmiausia šaukiamės šv. Josafato kaip globėjo, kad, kaip gyvenime buvo tvirčiausias vienybės gynėjas, taip dabar prie Dievo ją skatintų ir galingai palaikytų. Taip Mes jį meldžiame mūsų šviesaus atminties Pirmtako Pijaus IX maldingais žodžiais: „Tegul Dievas leidžia, kad tavo kraujas, o šv. Josafatai, kurį praliejai už Kristaus Bažnyčią, būtų laidas tos vienybės su šiuo Šventuoju Apaštalų Sostu, kurios tu visada troškai ir dieną bei naktį karštai prašei iš Dievo, didžiosios Gerumo ir Galios. Kad tai pagaliau įvyktų, karštai trokštame turėti tave nuolatiniu užtarėju prie paties Dievo ir dangaus Teismo“.
Dieviškų malonių laidu ir Mūsų geranoriškumo liudijimu, su didžiausia meile suteikiame, Garbūs Broliai, jums, jūsų klerui ir tautai Apaštališką Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1923 m. lapkričio 12 d., antraisiais Mūsų Pontifikato metais.
PIJUS PP. XI