Enciklika „Quanto conficiamur moerore“ paskelbta popiežiaus Pijaus IX 1863 m. rugpjūčio 10 d. Tai vienas iš vėlyvesnių Pijaus IX pontifikato dokumentų, išleistas tuo metu, kai Bažnyčia visoje Europoje susidūrė su didžiuliais iššūkiais – politiniais, socialiniais ir teologiniais.
Lotyniškas pavadinimas „Quanto conficiamur moerore“ pažodžiui reiškia „Kiek daug liūdesio patiriame“ arba „Kiek daug skausmo mus slegia“. Lietuviškuose šaltiniuose dažniausiai paliekamas originalus pavadinimas, bet galima rasti ir išverstų variantų: „Kiek daug mus slegia skausmo“, „Koks liūdesys mus apima“, „Kaip labai esame sukrėsti liūdesio“.
Šios enciklikos atsiradimo priežastis buvo tuo metu Europoje stipriai plintančios modernios idėjos, ypač susijusios su religijos laisve, tolerancija ir įvairių konfesijų bendradarbiavimu. Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje bei kitose šalyse daugėjo tikinčiųjų, kurie siekė naujo, „platesnio“ požiūrio į išganymą, o taip pat vyko diskusijos dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo.
Enciklikoje Pijus IX kreipiasi į visus vyskupus ir tikinčiuosius, išreikšdamas savo gilų liūdesį dėl Bažnyčios padėties. Dokumente labai aiškiai pasmerkiamas vadinamasis „geros valios žmonių“ mokymas (idėja, kad žmogus gali būti išgelbėtas ir be aiškaus priklausymo Katalikų Bažnyčiai, jei elgiasi sąžiningai pagal savo sąžinę). Popiežius pabrėžia, kad tikras išganymas įmanomas tik per Kristų ir Katalikų Bažnyčią, o nuolaidžiavimas klaidoms ir religiniam reliatyvizmui yra pavojingas tikėjimui.
Svarbiausi enciklikos akcentai:
– Bažnyčia kviečiama likti tvirta, atsiriboti nuo abejotinų kompromisų su pasaulietinėmis idėjomis ir naujomis „liberaliomis“ srovėmis.
– Ypač daug dėmesio skiriama pabrėžti, kad net ir geros valios žmonėms reikia malonės bei Kristaus mokymo, nes žmogaus išganymas nėra įmanomas vien per dorą gyvenimą ar gerą valią.
– Pasmerkiami tie teologai ir dvasininkai, kurie pradėjo platinti reliatyvistines idėjas, kad galimas „platus išganymo kelias“ už Katalikų Bažnyčios ribų.
Pasekmės ir atgarsiai: Enciklika „Quanto conficiamur moerore“ tapo vienu pagrindinių katalikiško mokymo dokumentų, vėliau cituotų ginčuose apie Bažnyčios universalią būtinybę išganymui. Šis dokumentas stipriai įtvirtino Bažnyčios požiūrį, kad išganymo klausimu negali būti reliatyvizmo. Daugelyje šalių enciklika pasitiko tiek palaikymą, tiek ir kritiką: progresyvūs teologai ją laikė per griežta, o tradiciniai – kaip aiškų atsaką į religinius ir moralinius iššūkius.
Šios enciklikos nuostatos vėliau tapo pagrindu dar griežtesniems Bažnyčios pasisakymams apie išganymą ir tikėjimo grynumą, ypač prieš pat Pijaus IX pontifikato pabaigą ir XX a. pradžioje. Tai dokumentas, atspindintis laikotarpį, kai Katalikų Bažnyčia jautėsi spaudžiama modernybės, bet atkakliai gynė savo išskirtinę doktrininę poziciją.
QUANTO CONFICIAMUR MOERORE
DĖL KLAIDINGŲ DOKTRINŲ SKATINIMO
POPIEŽIUS PAL. PIJUS IX – 1863
Mūsų Myliniems Sūnums, Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolams, ir Mūsų Gerbiamiems Broliams, Italijos Arkivyskupams ir Vyskupams
Mylimi Sūnūs ir Gerbiami Broliai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Kiek daug priežasčių turime liūdėti dėl žiauriausio ir šventvagiško karo, užtraukto katalikų Bažnyčiai beveik visose pasaulio srityse šiais neramiais laikais, ir ypač paskelbto nelaimingai Italijai prieš mūsų akis prieš daugelį metų Pjemonto vyriausybės ir kasdien vis aršiau kurstomo, kiekvienas iš jūsų, mūsų mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, lengvai supranta. Tačiau tarp mūsų didelio sielvarto, kol jūs budite kartu su mumis, esame giliai paguosti ir nuraminti. Nors jūs, iš tiesų, esate labai apgailėtinai persekiojami visais įmanomais sunkiais neteisybės aktais, atplėšti nuo savo kaimenės, ištremti ir net įkalinti, vis dėlto su savo gilia dorybe niekada nepraleidote progos kalbėti ir rašyti karštai gindami Dievo, Jo Bažnyčios ir šio Apaštališkojo Sosto mokymus.
- Todėl Mes dėkojame, nes jūs karštai džiaugiatės kentėdami įžeidimus Jėzaus vardu. Mes teikiame jums pelnytą pagyrimą mūsų švenčiausiojo pirmtako Leono žodžiais: „Tegul jūs visa širdimi ištveriate savo meilės išbandymus, kuriuos patyrėte dėl pagarbos katalikų tikėjimui; tegul priimu jūsų patirtas kančias taip, tarsi jas pats neščiau. Tačiau žinau, kad tai yra džiaugsmo, o ne liūdesio priežastis, kad su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus stiprybe jūs išlikote nenugalimi savo evangeliniame ir apaštališkame mokyme… Ir kai krikščionių tikėjimo priešai jus tempė iš jūsų bažnyčių, užuot buvę užkrėsti jų bedievyste, jūs pasirinkote ištverti neteisybę, patirdami tremtį.“
- O, kad galėtume paskelbti šių baisių nelaimių, užgriuvusių Bažnyčią, pabaigą! Niekada nebus pakankamai sielvarto dėl moralės sugadinimo, taip plačiai plintančio ir skatinamo bedieviškais ir nepadoriais raštais, teatro spektakliais ir viešnamiais, įsteigtais beveik visur; dėl kitų ištvirkusių menų ir kiekvienos klaidos siaubingų ženklų, platinamų visomis kryptimis; dėl visų ydų ir nusikaltimų šlykščių nešvarumų, nuolat augančių, ir mirtino netikėjimo bei indiferentizmo viruso, plačiai paplitusio; dėl paniekos bažnytinei valdžiai, šventiems dalykams ir įstatymams bei dėl gėdingo Bažnyčios turto plėšimo; dėl karčios ir nuolatinės pašventintų Bažnyčios pareigūnų, religinių bendruomenių studentų, Dievui pašvęstų mergelių piktnaudžiavimo; dėl velniškos neapykantos Kristui, Jo Bažnyčiai, mokymui ir šiam Apaštališkajam Sostui. Šiuos ir beveik nesuskaičiuojamus kitus blogius, kuriuos įvykdo įnirtę katalikų Bažnyčios ir tikėjimo priešai, Mes esame kasdien priversti apraudoti.
- Visi šie skausmai, atrodo, ilgina ir atitolina tą labiausiai trokštamą laiką, kai pamatysime visišką mūsų švenčiausios religijos, teisingumo ir tiesos triumfą. Tačiau šis triumfas mūsų neapleis, net jei mums nėra duota žinoti laiko, kurį tam skyrė visagalis Dievas. Nors mūsų dangiškasis Tėvas leidžia savo šventajai Bažnyčiai būti kankinamai ir varginamai įvairių kančių ir nelaimių, tarnaujant šioje apgailėtinoje ir žemiškoje piligrimystėje, vis dėlto, kadangi ji buvo Kristaus, Viešpaties, įkurta ant nepajudinamos ir tvirčiausios uolos, ji negali būti sukrėsta ar nuversta jokia jėga ar smurtu. Veikiau „ji yra stiprinama, o ne silpninama persekiojimų. Viešpaties vynuogynas visada apsirengęs turtingesniu derliumi, nes kiekvienas grūdas, mirštantis atskirai, atgimsta daugkart.“
- Tai Mes matome vykstant, mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, net šiais liūdniausiais laikais kaip ypatingą Dievo palaiminimą. Nes nors Kristaus nekaltoji Nuotaka šiuo metu yra smarkiai varginama nedorėlių darbų, ji triumfuoja prieš savo priešus. Taip, iš tiesų, ji nugali savo priešus ir nuostabiai spinduliuoja jūsų neprilygstama ištikimybe, meile ir pagarba mums ir šiam Petro Sostui, bei jūsų ir kitų Gerbiamų Brolių, viso katalikų pasaulio vyskupų, išskirtine tvirtybe. Ji spinduliuoja daugybe krikščioniškos meilės darbų, kasdien sparčiai daugėjančių; su palaiminto tikėjimo šviesa, kasdien vis labiau apšviečiančia daugelį regionų; su išskirtine meile ir atsidavimu, kurį katalikai rodo pačiai Bažnyčiai, mums ir šiam Šventajam Sostui; su iškilia ir nemirtinga kankinių šlove. Jūs, iš tiesų, žinote, kaip Tonkine ir ypač Kočinčinos regionuose vyskupai, kunigai, pasauliečiai ir net pačios taikios moterys, jauni berniukai ir mergaitės, sekdami kankinius su nenugalima dvasia ir didvyriška dorybe, paniekino žiauriausius kankinimus ir labai džiaugėsi galėdami išlieti savo gyvybes už Kristų. Visi šie džiaugsmai turėtų būti ne menka paguoda mums ir jums tarp mus kankinančių didžiulių kančių.
- Kadangi mūsų Apaštališkoji Tarnystė reikalauja, kad Mes rūpestingai ir uoliai gintume Bažnyčios, mums Kristaus patikėtos, reikalą, Mes smerkiame tuos, kurie puola ir niekina pačią Bažnyčią, jos šventus įstatymus, tarnus ir šį Apaštališkąjį Sostą. Todėl šiuo laišku dar kartą patvirtiname, skelbiame ir smerkiame visiškai ir atskirai tai, ką daugelyje konsistorinių alokiucijų ir mūsų kituose Laiškuose buvome priversti apgailėti, paskelbti ir pasmerkti.
- Čia taip pat, mūsų mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, būtina paminėti ir pasmerkti labai sunkią klaidą, į kurią patenka kai kurie katalikai, tikintys, kad galima pasiekti amžinąjį išganymą, nors gyvenant klaidoje ir atsiskyrus nuo tikrojo tikėjimo bei katalikų vienybės. Toks tikėjimas akivaizdžiai prieštarauja katalikų mokymui. Žinoma, yra tų, kurie kovoja su nenugalimu nežinojimu apie mūsų švenčiausią religiją. Nuoširdžiai laikydamiesi gamtos įstatymo ir jo priesakų, Dievo įrašytų visų širdyse, ir pasirengę paklusti Dievui, jie gyvena garbingą gyvenimą ir gali pasiekti amžinąjį gyvenimą per veiksmingą dieviškos šviesos ir malonės dorybę. Kadangi Dievas žino, tyrinėja ir aiškiai supranta visų protus, širdis, mintis ir prigimtį, Jo aukščiausias gerumas ir gailestingumas neleidžia niekam, kas nėra kaltas dėl tyčinės nuodėmės, kentėti amžinų bausmių.
- Taip pat gerai žinomas katalikų mokymas, kad niekas negali būti išgelbėtas už katalikų Bažnyčios ribų. Amžinojo išganymo negali pasiekti tie, kurie priešinasi tos pačios Bažnyčios autoritetui ir pareiškimams ir atkakliai yra atsiskyrę nuo Bažnyčios vienybės bei Petro įpėdinio, Romos Popiežiaus, kuriam „vynuogyno globa buvo patikėta Gelbėtojo.“ Kristaus žodžiai yra pakankamai aiškūs: „Jei jis atsisako klausytis net Bažnyčios, tebūnie jis tau kaip pagonis ir mokesčių rinkėjas;“ „Kas jūsų klauso, manęs klauso, o kas jus atmeta, mane atmeta, o kas mane atmeta, atmeta tą, kuris mane siuntė;“ „Kas netiki, bus pasmerktas;“ „Kas netiki, jau yra pasmerktas;“ „Kas nėra su manimi, yra prieš mane, ir kas nesirenka su manimi, išsklaido.“ Apaštalas Paulius sako, kad tokie asmenys yra „iškrypę ir patys save pasmerkę;“ Apaštalų Kunigaikštis juos vadina „klaidingais mokytojais… kurie slapta įves žalingas erezijas, net neigdami Mokytoją… užtraukdami sau greitą pražūtį.“
- Tegu Dievas apsaugo, kad katalikų Bažnyčios vaikai bet kokiu būdu būtų nedraugiški tiems, kurie visiškai nėra su mumis sujungti tais pačiais tikėjimo ir meilės saitais. Priešingai, tegul jie visada būna uolūs, teikdami jiems visokias krikščioniškos meilės paslaugas, nesvarbu, ar jie yra vargšai, sergantys, ar kenčia kitokį nelaimių apsilankymą. Pirmiausia tegul jie išgelbsti juos iš klaidų tamsos, į kurią jie nelaimingai pateko, ir stengiasi juos sugrąžinti į katalikų tiesą ir prie jų meiliausios Motinos, kuri visada ištiesia savo motiniškas rankas, kad meiliai priimtų juos atgal į savo avidę. Taip, tvirtai įsitvirtinę tikėjime, viltyje ir meilėje ir vaisingi kiekviename gerame darbe, jie įgis amžinąjį išganymą.
- Be to, mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, negalime nutylėti apie kitą labai žalingą klaidą, blogį, kuris apgailėtinai drasko ir giliai trikdo protus, širdis ir sielas. Mes turime omenyje tą nevaldomą ir pasmerktiną savimeilę ir savanaudiškumą, kurie skatina daugelį siekti savo naudos ir pelno, akivaizdžiai neatsižvelgiant į savo artimą. Mes turime omenyje tą visiškai nepasotinamą valdžios ir turto aistrą, kuri peržengia visas teisingumo ir sąžiningumo taisykles ir niekada nenustoja visomis įmanomomis priemonėmis kaupti ir godžiai krauti turtus. Visiškai pasinėrę į žemiškus dalykus, pamiršę Dievą, religiją ir savo sielas, jie klaidingai deda visas savo laimės viltis į turtų ir pinigų įsigijimą. Tegul tokie žmonės prisimena ir rimtai apmąsto labai blaivinančius Kristaus, Viešpaties, žodžius: „Ką naudos žmogui, jei jis laimės visą pasaulį, bet praras savo gyvybę?“ Tegul jie taip pat apmąsto Pauliaus mokymą: „Tie, kurie trokšta būti turtingi, patenka į pagundą, į spąstus, į daugelį beprasmių ir žalingų troškimų, kurie tempia žmones į pražūtį ir sunaikinimą. Nes pinigų meilė yra visų blogybių šaknis; dėl šio troškimo kai kurie nuklydo ir pervėrė savo širdis daugybe skausmų.“
- Dabar, iš tiesų, negalime nuslėpti, kad esame dideliame skausme, nes Italijoje yra kai kurių dvasininkų, kurie, pamiršę savo pašaukimą, visiškai nesigėdija platinti klaidingų doktrinų, net subversyviuose raštuose. Jie kursto žmones prieš mus ir šį Apaštališkąjį Sostą; jie priešinasi mūsų civilinei valdžiai ir pačios Sosto valdžiai; jie begėdiškai ir uoliai remia nedorus katalikų Bažnyčios ir šio Sosto priešus. Palikę savo vyskupus ir mus, remiami Pjemonto vyriausybės ir jos Parlamento pritarimo, šie dvasininkai, atvirai paniekindami bažnytines cenzūras ir bausmes, tapo įžūliai bebaimiai, organizuodami tam tikras smerktinas draugijas, paprastai žinomas kaip Liberaliosios Dvasininkų, Savitarpio Pagalbos, Italijos Dvasininkų Emancipacijos ir kitas asociacijas, įkvėptas to paties iškreipto spirito. Nors jiems pelnytai uždrausta vykdyti šventąją tarnystę, vis dėlto, kaip įžūlūs įsibrovėliai, jie nuodėmingai ir neteisėtai ją vykdo daugelyje bažnyčių. Todėl Mes nepritariame ir smerkiame šių dvasininkų elgesį. Tuo pačiu metu Mes įspėjame ir raginame, vėl ir vėl, šiuos nelaimingus vyrus grįžti į sveiką protą ir širdį bei pagalvoti apie savo išganymą, rimtai svarstydami, „kad Dievas netoleruoja jokio elgesio pavyzdžio iš kitų labiau nei iš kunigų, kai mato tuos, kuriuos Jis paskyrė kitų tobulinimui, rodančius savo pačių iškrypimo pavyzdį.“ Tegul jie karštai apmąsto, kad jų sujaukta būsena turi būti ištaisyta prieš Kristaus teismą. Tegul šie apgailėtini bažnytininkai atsižvelgia į mūsų tėvišką patarimą ir noriai suteikia mums paguodą atgailaujančiais dvasininkais. Tegul jie kasdien ieško prieglobsčio pas mus, maldaudami atleidimo už savo nuklydimą su nuolankia malda ir kukliai prašydami atleidimo nuo bažnytinių cenzūrų.
- Jūs tikrai žinote, mūsų mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, kad kiekvienas bedieviškas ir apgaulingas raštas, melas, šmeižtas ir šventvagystė buvo paleistas iš pragaro. Nebuvo pagailėta jokių pastangų perduoti mokyklas nekatalikų mokytojams ir priskirti bažnyčias nekatalikų garbinimui. Su daugybe kitų, tikrai velniškų apgaulių, menų ir įmonių, Dievo priešai deda visas pastangas, kad visiškai sunaikintų – jei tai būtų įmanoma – katalikų Bažnyčią, suvedžiotų ir sugadintų žmones, ypač naivų jaunimą, ir išrautų mūsų šventąjį tikėjimą ir religiją iš visų sielų.
- Mes esame visiškai įsitikinę, kad jūs, mūsų mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, sustiprinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malone, toliau išliksite tvirti savo išskirtiniu vyskupišku uolumu. Su vieningu protu ir širdimi bei su dvigubu atsidavimu, tegul jūs atkakliai ginate Izraelio Namus, kovojate gerą kovą už tikėjimą ir apsaugote nuo priešo pinklių jums patikėtus tikinčiuosius. Įspėkite ir raginkite juos būti stipriais mūsų šventajame tikėjime, be kurio neįmanoma patikti Dievui. Rodykite jiems tvirtai laikytis mūsų dieviškosios religijos, kuri vienintelė yra tikra ir amžina ir paruošia išganymui bei, labai dideliu mastu, išsaugo ir skatina pilietinę visuomenę.
- Per parapijų kunigus, ypač ir kitus dvasininkus, žinomus dėl gyvenimo vientisumo, moralės rimtumo ir nuolatinio laikymosi sveiko mokymo, tegul jūs nenutrūkstamai ir tiksliai mokote: vienu metu skelbdami dieviškąjį žodį, kitu metu mokydami žmones mūsų iškilios religijos slėpinių, jos doktrinos, priesakų ir drausmės. Jūs, visų pirma, žinote, kad daugelis blogybių paprastai kyla iš nežinojimo apie dieviškus dalykus, būtinus išganymui. Todėl suprasite, kad jums privalu naudoti visas pastangas ir rūpestį, kad būtų užkirstas kelias tokiai žalingai būklei.
- Prieš baigdami mūsų laišką, tačiau, negalime susilaikyti nuo to, kad deramai pagirtume Italijos dvasininkiją, kuri su aukščiausiu atsidavimu mums ir šiam Petro Sostui bei savo vyskupams tikrai nenuklydo. Sekdami kilniu savo vyskupų pavyzdžiu ir kantriai nešdami visas sunkenybes, jie labai pagirtinai vykdo savo pareigą. Mes taip pat dedame viltis į tai, kad šie patys dvasininkai, su dieviškos malonės pagalba ir vertai eidami savo pašaukimą, visada stengsis būti spindinčiais pamaldumo ir dorybės pavyzdžiais.
- Mes taip pat tęsime, su tinkamu ir viešu pagyrimu, daugybei pašvęstų mergelių, kurios, smurtu išvytos iš savo vienuolynų, apiplėštos iš savo atlygio ir paverstos elgetomis, nepažeidė tikėjimo savo Sužadėtiniui. Ištverdamos apgailėtiniausias sąlygas, jos meldžiasi dieną ir naktį šventuose Dievo namuose, kur kantriai laukia Jo gailestingumo ir meldžia Jo visų, net savo priešų, išganymo.
- Mes taip pat džiaugiamės, pagirdami Italijos žmones, kurie, turėdami gilius katalikiškus jausmus, bjaurisi daugybe bedieviškų ir žalingų pastangų, nukreiptų prieš Bažnyčią. Su sūniška pagarba, pagarba ir paklusnumu jie labai didžiuojasi gerbdami mus, šį Šventąjį Sostą ir savo vyskupus. Tarp labai rimtų sunkumų ir pavojų, kiekvieną dieną ir daugeliu būdų jie ištikimai siūlo mums savo meilės ir atsidavimo ženklus, palengvindami šio Apaštališkojo Sosto poreikius, kartais pinigais, kartais kitomis dovanomis.
- Tarp tiek daug nelaimių ir susidurdami su tokiu įniršiu prieš Bažnyčią, Mes nesame nusivylę, nes „Kristus yra mūsų patarėjas ir mūsų stiprybė; be Jo Mes nieko negalime, per Jį Mes galime viską. Patvirtindamas Evangelijos skelbėjus ir sakramentų tarnus, Jis pasakė: ‘Štai Aš esu su jumis visada, iki laikų pabaigos.’“ Mes tikrai žinome, kad pragaro vartai niekada nenugalės Bažnyčios, kuri stovi ir stovės nepajudinama su Kristumi Jėzumi, mūsų Viešpačiu, kaip globėju ir gynėju, kuris pastatė Bažnyčią ir kuris buvo „vakar ir šiandien, ir per amžius.“
- Su vis didesniu uolumu ir širdies nuolankumu, Mes, mūsų mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, niekada nenustokime aukoti mūsų maldų ir prašymų Dievui per Jėzų Kristų, kad Jo Bažnyčia, šios audringiausios audros blaškoma, atsigautų po tokių didelių nelaimių, mėgautųsi palaimingiausia taika ir laisve visame pasaulyje, ir pasiektų naujų ir spindinčių triumfų prieš savo priešus. Melskimės, kad klaidžiojantys būtų apšviesti Jo dieviškos malonės šviesa, sugrįžtų iš klaidos kelio į tiesos ir teisingumo kelią ir, patirdami vertą atgailos vaisių, turėtų amžiną meilę ir Jo švento vardo baimę.
- Kad gailestingasis Dievas lengviau išpildytų mūsų karščiausius prašymus, šaukimės Nekaltosios ir švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, globos. Taip pat prašykime šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei visų dangaus palaimintųjų užtarimo, kad su jų veiksmingomis maldomis prieš Dievą jie išmeldėtų gailestingumą ir malones visiems ir galingai atremtų visas negandas ir pavojus, kankinančius Bažnyčią visur, o ypač Italijoje.
- Galiausiai, kaip tikriausią mūsų išskirtinio palankumo jums ženklą, Mes meiliai suteikiame mūsų nuoširdų Apaštališkąjį Palaiminimą jums, mylimi sūnūs ir Gerbiami Broliai, ir kaimenei, patikėtai jūsų globai.
Duota Romoje, prie Šv. Petro bazilikos, 1863 m. rugpjūčio 10 d., aštuonioliktaisiais mūsų Pontifikato metais.