Friedrich Laurenz Mersy (dažniau rašomas kaip Friedrich Laurenz Maria Mersy, liet. Frydrichas Lorencas Mersis, 1799–1864) buvo vokiečių katalikų dvasininkas, teologas ir vienas svarbiausių hermesiečių judėjimo atstovų. Šis judėjimas kilo Vokietijoje XIX a. pirmoje pusėje ir buvo susijęs su bandymais suderinti katalikišką tikėjimą su racionalistine filosofija, remiantis Georgo Hermeso idėjomis.
Mersy gimė 1799 m. netoli Mainco. Jis studijavo teologiją, ypač domėjosi filosofija ir naujoviškais teologiniais ieškojimais. Tapęs kunigu, Mersy aktyviai dirbo pastoracinį ir akademinį darbą, dėstė teologiją, rašė mokslinius straipsnius. Jis palaikė Georgą Hermesą ir propagavo jo teologinę sistemą, kurioje bandyta rasti „proto ir tikėjimo susitaikinimą“. Mersy teigė, kad žmogus privalo tikėjimą pagrįsti protu, kritiškai mąstyti ir net religines tiesas „tikrinti“ per racionalų nagrinėjimą.
Tai labai sužavėjo dalį Vokietijos intelektualų, bet Romos Katalikų Bažnyčios vadovybė tokią kryptį laikė pavojinga. Popiežiaus Grigaliaus XVI enciklikoje „Quo graviora“ ir kituose dokumentuose hermesiečių judėjimas (taip pat ir Mersy idėjos) buvo viešai pasmerktos kaip grėsmė tradiciniam tikėjimui.
Mersy, nors ir sulaukęs kritikos iš Vatikano, neatsisakė savo idėjų iki pat mirties. Jo pavardė XIX a. viduryje tapo savotišku hermesizmo simboliu, o akademiniame pasaulyje jis prisimenamas kaip žmogus, bandęs sujungti Vakarų filosofijos racionalumą ir katalikišką dvasingumą.
Įdomus faktas: Mersy ne tik dėstė teologiją, bet ir aktyviai dalyvavo bažnytiniuose debatuose, rašė poleminių tekstų ir viešai ginčijosi su tradiciniais dvasininkais. Jo gyvenimo istorija puikiai atspindi to meto Vokietijos katalikų bažnyčios vidinę įtampą tarp inovacijų ir ištikimybės tradicijai.