Šią bullą paskelbė popiežius Pijus VII 1821 m. rugsėjo 13 d. Roma, šv. Marijos Didžiosios bazilikoje. Tai buvo jau dvidešimt antrieji jo pontifikato metai – paskelbta laikotarpiu, kai Italijoje ir kitose Europos šalyse buvo aktyvios įvairios slaptos revoliucinės draugijos, ypač carbonarai.
Dokumento pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Ecclesiam a Jesu Christo bule“, galima sutikti ir „Popiežiaus Pijaus VII bule prieš carbonarus“, „Bule apie slaptų draugijų pasmerkimą“, „Bule apie Bažnyčios apsaugą nuo slaptų sektų“. Žodis „bule“ pabrėžia iškilmingą, juridinį šio dokumento pobūdį.
XIX a. pradžioje Italijoje, Prancūzijoje ir kitur sparčiai plito slaptos politinės draugijos – ypač carbonarai, kurių tikslas buvo ne tik kovoti už politines laisves, bet ir kurstyti antiklerikalines nuotaikas, skatinti religinį indiferentizmą, sieti krikščionybę su revoliuciniu judėjimu. Šios grupės veikė slapta, kūrė ritualus, naudojo uždarus pažadus ir skleidė savo narių idėjas tiek prieš Bažnyčią, tiek prieš monarchiją.
Popiežius Pijus VII reagavo į didėjančią šių slaptų judėjimų grėsmę – ypač matydamas jų bandymus infiltruotis į dvasininkiją ir paprastus tikinčiuosius.
Bule aiškiai pasmerkė carbonarų veiklą, draudė tikintiesiems jungtis prie šių draugijų, bendradarbiauti ar net tyliai palaikyti jų tikslus. Skelbiama, kad visi, priklausantys carbonarams ar panašioms slaptoms draugijoms, iškart patenka į didžiąją Bažnyčios ekskomuniką („scomunica maggiore“), iš kurios gali atleisti tik pats popiežius ar mirštantįjį kunigas.
Popiežius siekė aiškiai atskirti Bažnyčią nuo revoliucinių, pasaulietinių ir paslaptingų judėjimų, užkirsti kelią „naujos religijos“ kūrimui slaptuose ratuose.
Bule „Ecclesiam a Jesu Christo“ tapo vienu svarbiausių XIX a. Bažnyčios atsakų į modernėjančios visuomenės slaptus sąjūdžius. Ji sustiprino popiežiaus autoritetą ir Bažnyčios kontrolę – nors carbonarai ir toliau veikė, dauguma tikinčiųjų, dvasininkų ir vyskupų atsiribojo nuo tokių judėjimų.
Ši bule padėjo suformuoti vėlesnį Bažnyčios požiūrį į masonus, slaptas draugijas, net politinius judėjimus – iki XX a. pradžios Katalikų Bažnyčia šių judėjimų laikėsi itin įtariai ir dažnai įspėdavo dėl jų veiklos. Vėliau panašaus pobūdžio bullos ir enciklikos pasirodė jau prieš masonus, komunizmą, sekuliarizmą.
Įdomios istorijos ir detalės:
– Bule tekstas labai detaliai aprašo carbonarų veiklą: slapti ritualai, pseudoreliginiai „sakramentai“, keisti žodžių vartojimai, nuolatiniai bandymai dangstytis krikščioniškų simbolių imitacija.
– Joje aiškiai įvardijama, kad šių draugijų nariai skelbia pavojingą religinį indiferentizmą: „Kiekvienas gali sau susikurti religiją pagal savo nuomonę, o tai yra baisiausias nuodas Bažnyčios vienybei“.
– Tai buvo tarsi „žadintuvas“ visam katalikiškam pasauliui – kad politinė laisvė ir slapta veikla nėra suderinama su Evangelijos mokymu.
Citata iš bullos:
„Niekam nebūna leista nei kurti, nei skleisti, nei remti tokią slaptą draugiją, ir visi, kas drįsta tai daryti, krenta po didžiąja ekskomunika.“
„Ecclesiam a Jesu Christo“ – dokumentas, kuris XIX a. pradžios Bažnyčioje tapo atsaku į naujų laikų grėsmes ir išliko kaip Bažnyčios apsisprendimo už vienybę ir autentišką tikėjimą ženklas.