Dimisorinis laiškas (lot. litterae dimissoriae, lietuviškai kartais vadinamas „išleidžiamuoju laišku“, „leidimo laišku“ arba „pereinamuoju laišku“) – tai oficialus katalikų Bažnyčios dokumentas, kurį vyskupas arba vienuolyno vyresnysis išduoda asmeniui (dažniausiai dvasininkui), kai jis pageidauja priimti šventimus ar atlikti kunigišką tarnystę kitoje vyskupijoje ar diecezijoje.
Dimisorinis laiškas yra savotiškas „bažnytinis pasas“ – jį turintis kandidatas liudija, kad yra tvarkingas, vertas šventimų, nėra drausminėje bausmėje ar konflikto su vietos bažnytine valdžia. Tik gavus tokį laišką, kito krašto vyskupas ar ordinaras gali suteikti kunigystės ar diakonato šventimus, arba priimti dvasininką į savo dieceziją.
Dimisoriniai laiškai atsirado jau ankstyvosiose krikščionybės bendruomenėse, kai pradėta rūpintis dvasininkų judėjimo tarp vyskupijų kontrole. Ypač viduramžiais jie tapo būtini, nes dažnai pasitaikydavo, kad kunigai ar vienuoliai, bėgdami nuo drausminių problemų ar konfliktų, mėgindavo „paslėpti“ save kitoje vyskupijoje. Todėl be dimisorinio laiško tokie „klajojantys kunigai“ būdavo nepriimami.
Kur ši sąvoka aktuali?
- Šventimų suteikimas: Jei, pavyzdžiui, seminaristas iš Kauno vyskupijos nori būti šventinamas Vilniuje, Kauno vyskupas turi išduoti dimisorinį laišką, leidžiantį šventinti kandidatą kitur.
- Perkėlimas į kitą dieceziją: Dvasininkui persikėlus tarnauti kitur, reikia oficialaus „išleidimo“.
- Vienuoliniai perėjimai: Panaši praktika galioja ir vienuolijose, kai narys išleidžiamas į kitą bendruomenę.
Įdomūs faktai ir istorijos
- Kartais dimisorinių laiškų neišdavimas tapdavo didelių bažnytinių konfliktų priežastimi, ypač kai būdavo ginčų dėl dvasininkų elgesio ar politikos.
- Kai kuriose šalyse šis laiškas išduodamas tik po ilgų patikrinimų ir rekomendacijų.
- Dabartinėje Bažnyčioje dimisoriniai laiškai laikomi labai svarbia prevencijos priemone prieš kunigų klajoklių ar piktnaudžiautojų migraciją.
Dimisorinis laiškas – tai oficialus leidimas, užtikrinantis, kad dvasininkas ar šventimų kandidatas yra tinkamas, neturi kliūčių šventimams ar tarnystei, ir kad jo perkėlimas vyksta su ankstesnio vyresniojo žinia ir pritarimu.