Vėzdininkų procesijos (lot. flagellantes – „plakantieji save“) yra vienas iš keisčiausių ir kartu įsimintiniausių viduramžių Europos religijos fenomenų. Tai buvo judėjimas, kai šimtai ar net tūkstančiai vyrų ir moterų viešai eidavo gatvėmis, plakdami save odiniais rimbais, kartais net su metaliniais smaigais. Šis kraupus reginys buvo lydimas giesmių, maldų ir kolektyvinio atgailos šauksmo.
Flagelantų procesijos pirmą kartą žinomos jau XIII amžiuje, tačiau tikroji „mada“ prasidėjo XIV a., kai Europą niokojo Didysis maras (Juodoji mirtis, 1347–1351). Klaidžiojančios minios plakdavo save tikėdamos, kad taip išpirks Dievo rūstybę, kuri, kaip manyta, atsiuntė ligas, badą, karus ir kitus kataklizmus. Pavyzdžiui, 1349 m. Vokietijoje ir Italijoje per flagelantų eisenas miestų aikštės tapdavo tarsi gyvomis atgailos teatrų scenomis, kur kraujas liejosi ne vien simboliškai.
Šie žmonės dažniausiai vilkėdavo baltus marškinius su raudonu kryžiumi, laikydavo rankose vėzdus (rimbinius įrankius), kurie dažnai būdavo su švininiais ar geležiniais antgaliais. Procesijos vykdavo nustatytą dienų skaičių, pvz., 33 dienas (pagal Jėzaus gyvenimo metus), laikantis griežto pasninko ir tylos įžadų.
Įdomu, kad vėzdininkų judėjimas nebuvo grynai bažnytinis – daugelyje atvejų Bažnyčia šias procesijas draudė arba griežtai kritikavo. Popiežius Klemensas VI 1349 m. paskelbė bulę, kurioje flagelantus pavadino „klaidatikiais“, nes jie dažnai veikė savarankiškai, ignoruodami vietinius kunigus ir net laikydami savo pamokslus.
Kai kurie istorikai vėzdininkų procesijas vadina „masinės isterijos“ apraiška, kurios šaknys slypi kolektyvinėje baimėje ir nevilties jausme. Juodoji mirtis sunaikino trečdalį Europos gyventojų, o oficiali Bažnyčia dažnai neturėjo ką atsakyti į paprastų žmonių klausimą: „Kodėl Dievas taip baudžia?“ Flagelantai savo kūno kančiomis stengėsi „atitraukti“ Dievo rūstybę nuo likusiųjų.
Kartais šios eisenos įgaudavo tokį mastą, kad vietos valdžia turėjo įsikišti – ne tik dėl pažeidžiamos viešosios tvarkos, bet ir todėl, kad iškilus „ekscesai“ (pasitaikydavo net savižudybių, beatodairiškų kivirčų su dvasininkais ar miestų gyventojais).
Įdomūs faktai ir mažai žinomos istorijos
- Lietuvoje flagelantų judėjimas nebuvo plačiai paplitęs, tačiau istorikai mini pavienius atgailos eisenų atvejus per epidemijas, ypač XVII–XVIII a.
- Kai kuriose Vokietijos vietovėse procesijų dalyviai eidavo nuo miesto prie miesto, o juos lydėjo ištisi žiūrovų būriai, vaikai rinko kraujuotų marškinių skiautes „kaip relikvijas“.
- Pasirodo, kad net po to, kai Bažnyčia uždraudė flagelantų eisenas, jos „pogrindyje“ gyvavo dar keletą amžių – dalyje Italijos miestelių slapta buvo plakamasi per Didįjį Penktadienį.
Vėzdininkų fenomenas tapo daugelio meno kūrinių tema – nuo viduramžių freskų iki šiuolaikinių filmų apie apokalipsę. Tai ir šiandien dažnai minima kaip masinio religingumo kraštutinumų simbolis. Kai kas palygina flagelantus su dabartiniais protestų judėjimais: abi situacijos gimsta, kai žmonės jaučiasi bejėgiai prieš didžiules negandas.
Nors flagelantų procesijos laikui bėgant išnyko, jų palikimas liko ne tik bažnytiniuose archyvuose, bet ir žmonių atmintyje – kaip perspėjimas, kiek toli gali nuvesti kolektyvinė baimė, religingumas ir bandymas fiziškai išpirkti dvasinius praradimus.