XIX a. antroje pusėje Vokietijoje vyko vadinamasis Kultūrkampf – valstybinė kova prieš Katalikų Bažnyčią, ypač Otto von Bismarcko iniciatyva. Buvo ribojamos Bažnyčios teisės, ištremta daug vyskupų, uždarinėjamos religinės mokyklos, draudžiamos vienuolijos.
Pažymėtina, kad enciklikos „Licet multa“ paskelbimo data įvairiuose šaltiniuose skiriasi: kai kur minima 1881 m. birželio 29 d., tačiau oficialiame Vatikano archyve nurodyta 1881 m. rugpjūčio 3 d. Šis neatitikimas gali būti susijęs su tuo, jog viena data žymi enciklikos pasirašymo arba parengimo laiką, o kita – oficialų paskelbimą ar siuntimą adresatams. Tokie skirtumai dažni senojo archyvavimo laikais, kai dokumentų rengimas, pasirašymas ir paskelbimas viešai ne visada įvykdavo tą pačią dieną. Oficialiai remiamasi Vatikano svetaine, kur nurodyta rugpjūčio 3 diena kaip galutinė paskelbimo data.
Leonas XIII šia enciklika norėjo:
- Įvertinti situaciją po Kultūrkampf kulminacijos ir išreikšti solidarumą vokiečių katalikams.
- Palaikyti tikinčiuosius ir dvasininkus, ragindamas juos nepasiduoti sekuliarizmo spaudimui.
- Nubrėžti aiškias ribas tarp Bažnyčios ir valstybės kompetencijų.
Pagrindinės temos
- Bažnyčios laisvė: Enciklikoje pabrėžiama, kad Bažnyčia turi teisę savarankiškai tvarkyti savo vidaus reikalus, ypač vyskupų skyrimo ir tikėjimo srityse.
- Valstybės ir Bažnyčios santykis: Popiežius kviečia Vokietijos valdžią gerbti katalikų teisę laisvai praktikuoti tikėjimą, nenustatyti vien religinių pareigų valstybiniu įsaku.
- Vokiečių tautos stiprybė: Pabrėžiama katalikų ištvermė ir pasiaukojimas, išlaikant tikėjimą nepaisant spaudimo ir persekiojimų.
Pasekmės ir istorinė reikšmė
- Kultūrkampf pabaigos ženklas: Enciklika skelbia, kad po ilgo spaudimo pradeda atsigauti religinis gyvenimas, popiežius ragina atkurti normalius santykius.
- Vokietijos katalikų įkvėpimas: Katalikų bendruomenės sustiprėjo, buvo atstatytos kai kurios religinės laisvės, vyskupai sugrįžo į vyskupijas.
- Bažnyčios politinės autonomijos stiprinimas: Licet multa įkvėpė kitų Europos šalių katalikus drąsiau ginti Bažnyčios teises.
Įdomūs faktai
- Po šios enciklikos Vokietijoje įsikūrė daug katalikiškų socialinių judėjimų, prasidėjo nauja katalikų spaudos banga.
- Tai viena tų enciklikų, kurios tiesiogiai paveikė ne tik teologinius, bet ir politinius santykius Europoje.
Licet multa – tai popiežiaus Leono XIII enciklika, skirta Vokietijos katalikų kovai su sekuliarizmo spaudimu, Bažnyčios ir valstybės santykio aiškinimui bei dvasinei paramai tikintiesiems. Ji žymi naują etapą Bažnyčios ir valstybės dialoge po Kultūrkampf.
LICET MULTA
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
APIE KATALIKUS BELGIJOJE
Mūsų mylimam sūnui Viktorui Augustui, kardinolui Deschampsui, Belgijos primui,
ir visiems kitiems Belgijos vyskupams.
Mylimasis Sūnau ir Gerbiami Broliai, Sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas!
- Per pastaruosius metus katalikybės reikalas Belgijoje patyrė daugybę išbandymų. Vis dėlto Mes radome paguodą ir nusiraminimą gausiuose ištikimybės ir meilės ženkluose, kuriuos Belgijos katalikai mums taip dosniai rodė, kai tik turėjo tam progą. Ir visų pirma, kas mus sustiprino ir tebesustiprina, tai jūsų išskirtinis prisirišimas prie mūsų asmens ir uolumas, kurį jūs rodote, kad jūsų globai patikėti krikščionių žmonės išliktų nuoširdūs ir vieningi katalikų tikėjime bei kasdien tobulėtų savo meilėje Kristaus Bažnyčiai ir jo Vietininkui. Mums malonu ypač pagirti jūsų rūpestį, skatinant visomis įmanomomis priemonėmis gerą jaunimo švietimą ir užtikrinant pradinių mokyklų vaikams religinį ugdymą, pagrįstą tvirtais pagrindais. Jūsų uolumas su tokiu pat budrumu skiriamas viskam, kas prisideda prie krikščioniškojo švietimo naudos kolegijose ir institutuose, taip pat Luvano katalikų universitetui.
- Kita vertus, Mes negalime likti abejingi ar ramūs, matydami įvykius, kurie, regis, kelia grėsmę Belgijos katalikų tarpusavio supratimui ir skaldo juos į priešiškas stovyklas. Čia būtų nereikalinga priminti šių nesutarimų priežastis ir progas bei tai, kokį padrąsinimą jie sulaukė ten, kur to mažiausiai buvo galima tikėtis. Visas šias detales, Mylimas Sūnau ir Gerbiami Broliai, jūs žinote geriau nei bet kas kitas; ir jūs kartu su mumis apgailestaujate, puikiai suprasdami, kad jokiu kitu metu būtinybė užtikrinti ir išlaikyti katalikų vienybę nebuvo tokia didelė kaip dabar, kai krikščionybės vardo priešai visur vieningai puola Bažnyčią.
- Pilni rūpesčio dėl šios vienybės, Mes nurodome pavojus, kurie jai gresia dėl tam tikrų ginčų, susijusių su viešąja teise; šie ginčai tarp jūsų sukelia stiprius jausmų skirtumus. Šių ginčų objektas yra būtinybė ar tinkamumas suderinti esamas valdymo formas, pagrįstas vadinamuoju moderniuoju įstatymu, su katalikų doktrinos nuostatomis. Be jokios abejonės, Mes, labiau nei bet kas kitas, turėtume karštai trokšti, kad žmogaus visuomenė būtų valdoma krikščioniškai ir kad dieviškoji Kristaus įtaka persmelktų ir visiškai įsiskverbtų į visus valstybės sluoksnius. Nuo mūsų Pontifikato pradžios Mes nedelsdami išreiškėme, kad tokia yra mūsų tvirta nuomonė; tai padarėme viešais dokumentais, ypač enciklikomis, paskelbtomis prieš socializmo klaidas, ir visai neseniai – apie civilinę valdžią. Vis dėlto visi katalikai, jei nori veiksmingai dirbti bendrojo gėrio labui, turėtų turėti prieš akis ir ištikimai mėgdžioti tą apdairų elgesį, kurį pati Bažnyčia taiko šios rūšies klausimais: ji su nepalaužiamu tvirtumu išlaiko ir gina šventas doktrinas ir teisės principus visa jų pilnuma, ir visa savo galia stengiasi reguliuoti viešosios tvarkos institucijas bei papročius, taip pat privačius gyvenimo veiksmus, pagal šiuos principus. Vis dėlto ji laikosi teisingo laiko ir vietos matmens; ir, kaip dažnai nutinka žmogaus reikaluose, ji dažnai yra priversta tam tikru metu toleruoti blogybes, kurias būtų beveik neįmanoma užkirsti, nerizikuojant dar pražūtingesnėmis nelaimėmis ir bėdomis.
- Be to, polemikose reikia rūpintis, kad nebūtų peržengtos teisingos ribos, kurias žymi teisingumas ir meilė, ir nebeatmestinai mesti kaltinimų ar įtarimų tiems, kurie kitu atveju yra atsidavę Bažnyčios doktrinoms; ir, visų pirma, tiems, kurie patys Bažnyčioje yra pakelti į orumą ir valdžią. Mes apgailestaujame, kad tai buvo padaryta jūsų atžvilgiu, Mylimas Sūnau, kuris, kaip arkivyskupas, administruojate Malino vyskupiją; ir kuris, dėl jūsų išskirtinių nuopelnų Bažnyčiai ir uolumo ginant katalikų doktriną, mūsų palaimintos atminties pirmtako Pijaus IX buvo pripažintas vertu užimti vietą garbingiausių kardinolų kolegijoje. Akivaizdu, kad lengvumas, su kuriuo nepagrįsti kaltinimai neaiškiai metami artimui, kenkia kitų geram vardui ir silpnina meilės ryšius; ir tai žeidžia tuos, „kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė valdyti Dievo Bažnyčią“. Dėl šios priežasties Mes visa savo galia trokštame ir labai rimtai įsakome, kad katalikai susilaikytų nuo tokio elgesio. Tegul jiems pakanka prisiminti, kad Apaštališkajam Sostui ir Romos Popiežiui, prie kurio visi turi prieigą, yra patikėta pareiga visur ginti katalikų tiesas ir prižiūrėti, kad joks klaidingas mokymas, galintis pakenkti tikėjimo ir moralės doktrinai ar atrodantis jai prieštaraujantis, nebūtų skleidžiamas ar propaguojamas Bažnyčioje.
- Kalbant apie jus pačius, Mylimas Sūnau ir Gerbiami Broliai, būkite budrūs, kad visi mokslininkai, ir ypač tie, kuriems patikėjote jaunimo mokymo pareigą, būtų vieningi ir sutartų visais tais klausimais, kuriais Šventojo Sosto mokymas neleidžia nuomonių laisvės. O dėl klausimų, paliktų mokslininkų diskusijoms, tegul jūsų įkvėpimu ir patarimu jų protai taip dirba, kad nuomonių skirtumai nesunaikintų širdžių vienybės ir valių santarvės. Šiuo klausimu mūsų nemirtingasis pirmtakas, Aukščiausiasis Pontifikas Benediktas XIV, savo konstitucijoje Sollicita ac provida paliko tam tikras taisykles studijuojantiems žmonėms, kupinas išminties ir autoriteto. Jis net pasiūlė jiems kaip pavyzdį šioje srityje sekti šventąjį Tomą Akvinietį, kurio kalbos saikingumas ir stiliaus brandumas išlieka tiek kovojant su priešininkais, tiek aiškinant doktriną ir pateikiant jos gynybos įrodymus. Mes norime atnaujinti mokslininkams mūsų pirmtako rekomendacijas ir nurodyti jiems šį kilnų pavyzdį, kuris išmokys juos ne tik kaip vesti ginčus su oponentais, bet ir kokio pobūdžio doktrina turi būti laikoma ir plėtojama, puoselėjant filosofiją ir teologiją. Daug kartų, Mylimas Sūnau ir Gerbiami Broliai, Mes išreiškėme jums savo karštą norą, kad šventojo Tomo išmintis būtų atkurta katalikų mokyklose ir visur traktuojama su didžiausia pagarba. Taip pat Mes raginome jus Luvano universitete įsteigti aukštesniosios filosofijos mokymą šventojo Tomo dvasia. Šiuo klausimu, kaip ir visais kitais, Mes radome jus visiškai pasirengusius paklusti mūsų norams ir įvykdyti mūsų valią. Tad uoliai tęskite pradėtą užduotį ir rūpestingai prižiūrėkite, kad tame pačiame universitete studentams būtų prieinami gausūs krikščioniškosios filosofijos šaltiniai, kylantys iš šventojo Tomo darbų, ir kad jie būtų vaisingai pritaikyti visų kitų mokymo šakų naudai. Vykdydami šį planą, jei jums reikės mūsų pagalbos ar patarimų, jie niekada jums nepritrūks.
- Tuo tarpu Mes meldžiame Dievą, Išminties Šaltinį, Taikos Kūrėją ir Meilės Draugą, kad Jis suteiktų jums savo palankią pagalbą šioje dabartinėje situacijoje, ir prašome Jo visiems gausių dangaus dovanų. Kaip šių malonių ženklą ir mūsų ypatingo geranoriškumo simbolį, Mes su meile suteikiame mūsų Apaštališkąjį palaiminimą jums, Mylimas Sūnau ir Gerbiami Broliai, visiems jūsų dvasininkams ir jūsų globai patikėtiems žmonėms.
Duota Romoje, prie šventojo Petro, 1881 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtaisiais mūsų pontifikato metais.
LEONAS XIII