314 m. Arlėje, tuometiniame Romos imperijos mieste Galijoje, įvyko vienas pirmųjų visuotinės Bažnyčios susirinkimų už Italijos ribų. Jį sušaukė imperatorius Konstantinas Didysis. Pagrindinis motyvas – spręsti vadinamąją donatistų schizmą Šiaurės Afrikoje ir nustatyti tam tikras Bažnyčios drausmines normas.
Svarbiausi nutarimai
- Buvo patvirtintas vyskupų ir dvasininkų paskyrimo tvarkos griežtinimas.
- Priimtos taisyklės dėl Didžiojo Velykų pasninko, sakramentų teikimo tvarkos ir kai kurių moralės normų.
- Svarbiausia – susirinkimas pasmerkė donatizmą, kuris teigė, kad sakramentų galiojimas priklauso nuo dvasininko šventumo.
- Nustatyta, kad „išdavikais“ laikyti dvasininkai (tie, kurie persekiojimo laikotarpiu buvo silpni) gali būti grąžinami į Bažnyčią po atgailos.
Istorinė reikšmė
- Arlės susirinkimas buvo vienas pirmųjų, bandžiusių centralizuoti Bažnyčios valdymą ir užtikrinti discipliną už Italijos ribų.
- Jis prisidėjo prie vakarietiškos krikščionybės teisinių ir drausminių pamatų kūrimo.
- Šis susirinkimas buvo tarsi įžanga į vėlesnius didžiuosius susirinkimus, pavyzdžiui, Nikėjos (325 m.).
Vėlesniais amžiais Arlėje vyko dar keletas Bažnyčios susirinkimų (353, 435, 443, 451, 475, 524, 554, 813 m.), kuriuose daugiausia buvo sprendžiami vietiniai drausmės, dogmų ir religinės praktikos klausimai.
Arlės susirinkimas – vienas ankstyvųjų Vakarų Bažnyčios bandymų vienyti mokymą ir drausmę. 314 m. priimti sprendimai padarė įtaką visai vėlesnei Bažnyčios istorijai, ypač vakarietiškos katalikybės tradicijai.