Sanguliavimas – tai senas, iškilmingas žodis, reiškiantis lytinius santykius, tačiau Biblijoje jis turi kur kas gilesnę prasmę nei tik fizinis aktas. Tai egzistencinis ir moralinis veiksmas, kuris peržengia kūniškumo ribas ir tampa teisės bei nuodėmės klausimu.
Senajame Testamente sanguliavimas dažnai minimas kaip įstatymo pažeidimas, turintis konkrečias pasekmes – kartais net mirtį. Ne todėl, kad pats veiksmas būtų blogis savaime, o todėl, kad jis pažeidžia sutarimą tarp žmonių ir Dievo.
Pavyzdžiui, Pakartoto Įstatymo knygoje rašoma:
„Mergina bus išvesta prie jos tėvo namų durų, ir jos miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė gėdingą dalyką Izraelyje, sanguliaudama savo tėvo namuose.“
Čia ne tik pažeidžiama skaistumo samprata, bet ir suteršiamas visas namų autoritetas. Sanguliavimas tampa bendruomeniniu įvykiu, kuris verčia žmones spręsti, kaip išlaikyti šventumą tautos viduje.
Sanguliavimas ≠ tiesiog seksas
Šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti, kad tai tiesiog „seksas prieš santuoką“. Tačiau žodis „sanguliuoti“ yra daug sunkesnis – jis kalba apie bendrystę, kuri pažeidžia tvarką, apie prisilietimą, kuris nepagarbus sandorai.
Kai įstatyme sakoma:
„Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu… turi mirti.“
tai reiškia, kad tokia sąjunga ne tik išduoda sutuoktinį, bet ir pažeidžia tautos moralinį audinį – tuo laiku santuoka buvo ne privatus reikalas, o dvasinė sutartis su Dievu, kurią sanguliavimas sugriauna.
Viešas įstatymas, privatus kūnas
Svarbu suprasti ir kultūrinį kontekstą – Izraelyje teisė buvo teokratinė, t. y. Dievo įstatymas buvo valstybės įstatymas. Kūnas nepriklausė tik tau – jis buvo Dievo šventovė, tavo šeimos garbė, net tavo tautos stabilumo garantas.
Todėl sanguliavimas, ypač slapta ar prieš santuoką, buvo vertinamas kaip maištas prieš tvarką.
Šiandien tai gali atrodyti griežta ar net žiauru, bet anuomet tai buvo sąmoninga pasirinkimo ir atsakomybės sistema – kūno veiksmas turėjo dvasinę kainą.
Sanguliavimo esmė: ne tik kūniškas veiksmas
Sanguliavimas Biblijoje – tai netinkamas prisilietimas, kuris pažeidžia sutartį: su tėvais, su sužadėtiniu, su bendruomene, o svarbiausia – su Dievu. Tai ne tik kūno nuodėmė, bet ir įsipareigojimo išdavystė, kuri Senajame Testamente yra griežtai baudžiama.
Todėl šis žodis nėra vien apie seksą. Tai žodis apie ribą, apie tvarką, apie šventumą – apie tai, ką reiškia būti žmogumi, kuriam jo kūnas nepriklauso vien jam pačiam.