Mi’raj (arab. معراج, reiškia „kopėčios“ arba „pakilimas“) yra antroji Mahometo dvasinės kelionės dalis, sekanti po Isra (naktinės kelionės iš Mekos į Jeruzalę). Šis įvykis, aprašytas Korane (17:1) ir išsamiai hadisuose (pvz., Sahih al-Bukhari, Sahih Muslim), įvyko apie 621 m. Mekoje. Mi’raj – tai Mahometo pakilimas per septynis dangaus sluoksnius, lydimo arkangelo Gabrieliaus (Džibrilo), kur jis susitiko su pranašais, priartėjo prie Dievo ir gavo nurodymą dėl penkių kasdienių maldų (salat). Mi’raj yra esminis islamo tikėjimo elementas, simbolizuojantis dvasinį ryšį su Dievu ir Jeruzalės šventumą.
Mi’raj prasidėjo po Isra, kai Mahometas, atvykęs į Jeruzalę (Šventyklos kalną, prie „Pamato akmens“), vadovavo maldai su kitais pranašais, tokiais kaip Abraomas, Mozė ir Jėzus. Tada Gabrielius pakvietė Mahometą kilti į dangų:
- Septyni dangūs:
- Pirmasis dangus: Mahometas sutiko Adomą, žmonijos tėvą.
- Antrasis dangus: Susitiko Jėzų ir Joną Krikštytoją.
- Trečiasis dangus: Susitiko Juozapą, žinomą iš sapnų aiškinimo.
- Ketvirtasis dangus: Sutiko Idrisą (Enochą), siejamą su išmintimi.
- Penktasis dangus: Susitiko Aaroną, Mozės brolį.
- Šeštasis dangus: Sutiko Mozę, kuris vėliau atliko svarbų vaidmenį dialoge apie maldas.
- Septintasis dangus: Susitiko Abraomą, stovintį prie „Apgyvendinto namo“ (al-Bayt al-Ma’mur), dangiškos Kaabos atitikmens.
- Sidrat al-Muntaha: Septintajame danguje Mahometas pasiekė „Lotosų medį“, žymintį visatos ribą, apgaubtą dieviškos šviesos. Čia Gabrielius sustojo, nes negalėjo eiti toliau, o Mahometas vienas priartėjo prie Dievo.
- Susitikimas su Dievu: Mahometas gavo tiesioginį Dievo nurodymą, įskaitant įsakymą melstis 50 kartų per dieną. Grįždamas per šeštąjį dangų, Mozė patarė prašyti sumažinti maldų skaičių, nes bendruomenė to nepajėgs. Po kelių prašymų Dievas nustatė penkias kasdienes maldas, išlaikydamas 50 maldų atlygį (Sahih al-Bukhari, 5.58.227).
Hadisuose taip pat minima, kad Mahometas matė rojaus ir pragaro vizijas, sustiprinusias tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.
Mi’raj turi gilią reikšmę islamo tradicijoje:
- Dvasinis pakilimas: Mi’raj simbolizuoja žmogaus sielos kelionę prie Dievo, peržengiant materialias ribas. Sufijų poetas Rumi lygino ją su širdies pakilimu per meilę: „Mahometo kelionė moko, kad tikrasis pakilimas yra širdies kelionė į Dievą.“
- Penkios maldos: Mi’raj nustatė salat – penkias kasdienes maldas – kaip vieną iš penkių islamo stulpų, formuojančių musulmonų gyvenimo ritmą.
- Jeruzalės šventumas: Kadangi Mi’raj prasidėjo Šventyklos kalne, jis pabrėžia Jeruzalės, ypač al Aksos mečetės ir Uolos kupolo, svarbą kaip trečiąją švenčiausią islamo vietą.
- Pranašų vienybė: Susitikimai su Adomu, Moze, Jėzumi ir kitais pranašais rodo islamo tęstinumą su judaizmu ir krikščionybe, patvirtindami Mahometo, kaip paskutinio pranašo, statusą.
- Dievo gailestingumas: Maldų skaičiaus sumažinimas po Mozės patarimo atspindi Dievo užuojautą žmonijai.
Mi’raj minimas per Lailat al-Mi’raj, švenčiamą 27-ąją Rajab mėnesio dieną (2025 m. apie vasario 27 d.). Musulmonai:
- Meldžiasi: Atliekamos papildomos maldos, ypač al Aksos mečetėje, prisimenant Mahometo kelionę.
- Skaito Koraną ir hadisus: Aptariami Mi’raj aprašymai, pabrėžiantys maldų svarbą.
- Dalyvauja paskaitose: Mečetėse vyksta pamokslai apie Mahometo patirtis ir dvasines pamokas.
- Pasninkauja: Kai kurie musulmonai savanoriškai pasninkauja, nors tai nėra privaloma.
Jeruzalėje piligrimai lanko Uolos kupolą, melsdamiesi prie „Pamato akmens“, siekdami dvasinio ryšio su Mi’raj.
- Pėdsakas ant uolos: Islamo tradicija teigia, kad „Pamato akmenyje“ Uolos kupolo centre yra Mahometo pėdsakas, likęs jam kylant į dangų. Nors mokslininkai tai laiko simboliu, jis traukia piligrimus.
- Buraq ir kelionės greitis: Isra metu Mahometą nešė sparnuotas žirgas Buraq, aprašomas kaip „greitesnis už žaibą“. Miraj metu kelionė per dangus buvo akimirksninė, simbolizuojanti dieviškąją galią.
- Sielų šulinys: Po „Pamato akmeniu“ esanti grota, vadinama „Sielų šuliniu“, laikoma vieta, kur sielos laukia Paskutinio teismo, siejama su Mi’raj vizijomis.
- Sufijų interpretacijos: Poetai kaip Rumi vartojo Mi’raj kaip metaforą sielos išsivadavimui. Rumi rašė: „Kiekvienas, kuris myli, yra Mahometas, kylantis į dangų.“
Istoriniu požiūriu, Mi’raj sustiprino Jeruzalės svarbą islamui, paskatindama Uolos kupolo (691–692 m.) ir al Aksos mečetės statybas. Šventyklos kalnas tapo piligrimystės centru, bet ir konfliktų židiniu dėl jo šventumo judaizmui ir krikščionybei.
Šiuolaikiniame pasaulyje Mi’raj išlieka dvasiniu įkvėpimu, bet taip pat politiškai jautria tema:
- Palestinietiška tapatybė: Al Aksos mečetė, siejama su Mi’raj, yra palestiniečių pasipriešinimo simbolis, ypač protestuose prieš Izraelio kontrolę Rytų Jeruzalėje.
- Status quo įtampos: Bet kokie Šventyklos kalno pokyčiai, pvz., nemusulmonų maldos, sukelia musulmonų reakcijas, remiantis Mi’raj šventumu.
- Tarpreliginis dialogas: Mi’raj, pabrėžiantis pranašų vienybę, kartais naudojamas skatinant musulmonų, žydų ir krikščionių bendravimą, nors realybėje konfliktai dažnai užgožia šią idėją.
Citatos
- Koranas (17:1): „Šlovė Tam, kuris savo tarną naktį perkėlė iš Šventosios mečetės į Tolimiausią mečetę, kad parodytume jam Mūsų ženklus.“
- Hadisas (Sahih al-Bukhari, 5.58.227): „Dievas liepė 50 maldų, bet Mozė tarė: ‘Grįžk ir prašyk mažiau.’ Galiausiai penkios maldos prilygo 50 atlygiui.“
- Rumi: „Mahometo Mi’raj yra širdies skrydis, kai meilė peržengia dangų ir žemę.“ („Masnavi“)
- Ibn Kathir: „Mi’raj parodė Mahometo išskirtinumą, nes jis vienintelis priartėjo prie Dievo be tarpininkų.“
Mi’raj yra ne tik Mahometo dvasinės patirties liudijimas, bet ir islamo universalumo simbolis, jungiantis žemę (Jeruzalę) su dangumi. Jis įtvirtino penkių maldų tradiciją, sustiprino Jeruzalės šventumą ir įkvėpė sufijų poeziją, pvz., Rumi eilutes apie meilės pakilimą. Kaip sakė Al-Ghazali: „Mi’raj moko, kad Dievas arčiau mūsų nei mūsų pačių kvėpavimas.“ Tačiau Mi’raj taip pat primena Šventyklos kalno sudėtingumą, kur dvasinis įkvėpimas susiduria su politinėmis įtampomis, kviesdamas ieškoti harmonijos tarp tikėjimų.