Martinas Buceris (Martin Bucer, kartais rašomas Butzer) buvo vienas svarbiausių XVI a. Reformacijos veikėjų, žinomas kaip Strasbūro reformatorius ir diplomatiškas tarpininkas, siekęs sutaikyti skirtingas protestantizmo sroves. Jo darbai Strasbūre, teologiniai raštai ir pastangos suvienyti Martyno Liuterio bei Ulricho Cvinglio šalininkus padarė jį reikšminga figūra formuojant protestantizmo raidą Europoje.
Martinas Buceris gimė 1491 m. lapkričio 11 d. Šletštate (dab. Sélestat, Prancūzija), Elzaso regione. Jaunystėje jis įstojo į dominikonų ordiną, tačiau, paveiktas humanizmo idėjų ir Martyno Liuterio raštų, 1521 m. paliko vienuolyną. 1523 m. Buceris vedė buvusią vienuolę Elžbietą Silbereisen, taip parodydamas savo įsipareigojimą reformacijos principams, įskaitant dvasininkų celibatą atmetimą.
Po ekskomunikacijos iš Katalikų bažnyčios Buceris persikėlė į Strasbūrą, kuris buvo laisvas imperijos miestas ir Reformacijos centras. Ten jis tapo pagrindiniu reformatoriumi, organizavusiu bažnytinę tvarką ir skleidusiu protestantizmo idėjas.
Strasbūras XVI a. buvo religinės tolerancijos ir teologinių diskusijų centras, traukęs įvairių pažiūrų reformatorius. Buceris, kaip Strasbūro bažnyčios vadovas, atliko svarbų vaidmenį:
- Bažnytinės reformos: Buceris pertvarkė Strasbūro bažnyčią, įvesdamas protestantų pamaldų tvarką, pabrėžusią Šventojo Rašto svarbą ir supaprastintą liturgiją. Jis taip pat skatino katekizmo mokymą ir parapijų švietimą.
- Dialogas su kitais reformatoriais: Strasbūras tapo vieta, kur susitikdavo įvairių protestantizmo srovių atstovai. Buceris aktyviai bendravo su Liuteriu, Cvingliu, o vėliau ir Jonu Kalvinu, siekdamas rasti bendrą teologinį pagrindą.
- Socialinės reformos: Buceris rūpinosi vargšų globa, švietimu ir moraline disciplina, kurią laikė esminėmis krikščioniškos bendruomenės dalimis.
Bene svarbiausia Bucerio veikla buvo jo pastangos sutaikyti Martyną Liuterį ir Ulrichą Cvinglį, kurių nesutarimai dėl Eucharistijos (Viešpaties Vakarienės) doktrinos kėlė grėsmę protestantizmo vienybei. Liuteris laikėsi konsubstanciacijos idėjos, teigdamas, kad Kristaus kūnas ir kraujas yra fiziškai присутствует duonoje ir vyne, tuo tarpu Cvinglis laikėsi simbolinės interpretacijos, teigdamas, kad Eucharistija yra tik atminimo aktas.
- Marburgo kolokviumas (1529 m.): Buceris buvo pagrindinis šio susitikimo, kuriame Liuteris ir Cvinglis diskutavo teologinius skirtumus, organizatorius. Nors kolokviumas nepasiekė visiškos vienybės, Bucerio diplomatinės pastangos padėjo suformuluoti 14 bendrų teologinių punktų, tačiau Eucharistijos klausimas liko neišspręstas.
- Tolesni bandymai: Po Marburgo Buceris toliau keliavo tarp Vokietijos ir Šveicarijos, siekdamas kompromiso. Jis siūlė kompromisines formuluotes, kurios leistų abiem pusėms išlaikyti savo pozicijas, tačiau nei Liuteris, nei Cvinglio pasekėjai nebuvo linkę nusileisti.
- Wittenbergo konkordatas (1536 m.): Bucerio pastangomis buvo pasiektas dalinis susitarimas tarp liuteronų ir Strasbūro reformatorių dėl Eucharistijos, tačiau Cvinglio šalininkai (ir vėliau kalvinistai) liko nuošalyje.
1548 m., po Šventosios Romos imperijos pergalės prieš protestantus Šmalkaldeno kare, Strasbūras buvo priverstas priimti katalikiškas reformas (Interim). Buceris, atsisakęs paklusti, buvo priverstas palikti miestą. 1549 m. jis persikėlė į Angliją, kur buvo pakviestas arkivyskupo Tomo Cranmerio. Anglijoje Buceris prisidėjo prie Anglikonų bažnyčios reformų, ypač liturgijos ir katekizmo kūrimo.
Martinas Buceris mirė 1551 m. vasario 28 d. Kembridže, Anglijoje. Po jo mirties katalikų valdžia Anglijoje (Marijos I valdymo metu) sudegino jo palaikus, tačiau Elžbietos I laikais jis buvo reabilituotas.
Bucerio palikimas yra įvairialypis:
- Teologinis indėlis: Jo raštai apie bažnyčios discipliną, pamaldas ir Eucharistiją paveikė tiek liuteronų, tiek reformuotosios (kalvinistinės) tradicijas.
- Ekumeninės pastangos: Bucerio diplomatinis požiūris ir siekis vienyti protestantus padėjo pagrindą vėlesniems ekumeniniams dialogams.
- Įtaka kitoms šalims: Jo idėjos paveikė Anglijos, Šveicarijos ir Nyderlandų protestantų bažnyčias, ypač per Joną Kalviną, kuris kurį laiką gyveno Strasbūre.
Martinas Buceris buvo ne tik Strasbūro reformatorius, bet ir tiltas tarp skirtingų Reformacijos srovių. Nors jam nepavyko visiškai sutaikyti Liuterio ir Cvinglio, jo diplomatinės pastangos ir teologinis darbas padėjo formuoti protestantizmo įvairovę ir stiprino Reformacijos judėjimą. Jo gyvenimas atspindi XVI a. religinių permainų sudėtingumą ir Reformacijos veikėjų pastangas kurti naują krikščionišką tapatybę.