Vormso seimas (vok. Reichstag zu Worms) – 1521 m. sausio 28 d. – gegužės 25 d. Vormse (dabartinė Vokietija) vykęs Šventosios Romos imperijos susirinkimas, kuriame imperatorius Karolis V ir imperijos kunigaikščiai sprendė politinius, religinius ir administracinius klausimus. Šis seimas ypač išgarsėjo dėl Martyno Liuterio pasirodymo ir jo reformacinių idėjų pasmerkimo, todėl laikomas vienu svarbiausių Reformacijos istorijos įvykių.
Vormso seimas buvo tradicinis Šventosios Romos imperijos institucijos – Reichstago – susirinkimas. Reichstagas buvo aukščiausia imperijos valdymo institucija, jungusi imperatorių, vyskupus, kunigaikščius ir laisvųjų miestų atstovus. 1521 m. seimas sušauktas Karolio V iniciatyva, siekiant spręsti kelias problemas: stiprinti imperijos vienybę, finansuoti karus prieš Osmanų imperiją ir spręsti Martyno Liuterio keliamą religinę krizę. Liuterio 1517 m. paskelbtos 95 tezės ir vėlesni jo raštai, kritikuojantys Katalikų bažnyčios praktikas, sukėlė didelį atgarsį ir grasino Bažnyčios autoritetui, todėl popiežius Leonas X reikalavo imtis veiksmų.
Vormso seime dalyvavo:
- Imperatorius Karolis V, kaip seimo pirmininkas ir Šventosios Romos imperijos vadovas.
- Katalikų bažnyčios hierarchai, įskaitant arkivyskupus ir vyskupus, kurie atstovavo popiežiaus interesams.
- Pasaulietiniai kunigaikščiai, tokie kaip Saksonijos, Brandenburgos ir kitų imperijos teritorijų valdovai.
- Laisvųjų miestų atstovai, atstovavę turtingiems prekybiniams centrams.
- Martynas Liuteris, pakviestas kaip kaltinamasis, lydimas Saksonijos kurfiursto Frydricho Išmintingojo apsaugos.
Liuterio dalyvavimas buvo itin reikšmingas, nes jis atvyko ne kaip oficialus seimo narys, o kaip asmuo, kuriam buvo liepta atsižadėti savo mokymo.
Vormso seimas buvo svarbus dėl kelių priežasčių:
- Religinė krizė: Pagrindinis tikslas buvo išspręsti Martyno Liuterio keliamą iššūkį Katalikų bažnyčiai. Jo idėjos apie indulgencijų panaikinimą, Šventojo Rašto pirmenybę ir dvasininkų reformą kėlė grėsmę Bažnyčios vienybei.
- Politinis stabilumas: Karolis V siekė sustiprinti savo autoritetą ir užtikrinti imperijos vienybę, kuri buvo susiskaldžiusi dėl religinių ir teritorinių ginčų.
- Finansiniai klausimai: Seimas sprendė lėšų rinkimą karams, ypač prieš Osmanų imperiją, kuri kėlė grėsmę Europai.
Svarbiausi Vormso seimo įvykiai buvo susiję su Martyno Liuterio byla:
- Liuterio kvietimas: Liuteris buvo pakviestas į seimą, gavęs Karolio V „saugaus elgesio“ garantiją, kuri užtikrino, kad jis nebus suimtas kelionės metu.
- Liuterio gynimasis: Balandžio 17–18 d. Liuteris stojo prieš seimą. Jam buvo parodyti jo raštai ir liepta jų išsižadėti. Liuteris atsisakė, teigdamas, kad negali prieštarauti savo sąžinei ir Šventajam Raštui, nebent būtų įrodyta jo klaidos. Jo garsioji frazė: „Čia stoviu, kitaip negaliu, tepadeda man Dievas“ – tapo Reformacijos simboliu.
- Vormso ediktas: Gegužės 25 d. seimas paskelbė Vormso ediktą, kuriuo Liuteris buvo paskelbtas eretiku, jo raštai uždrausti, o jis pats – imperijos priešu. Ediktas liepė suimti Liuterį ir sunaikinti jo knygas.
Be Liuterio bylos, seimas taip pat svarstė mokesčių rinkimą, teismines reformas ir kitus administracinius klausimus, tačiau šie sprendimai liko antrame plane.
Vormso seimo rezultatai turėjo ilgalaikių pasekmių:
- Liuterio apsauga: Po seimo Liuteris nebuvo suimtas, nes Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis slapta jį paslėpė Vartburgo pilyje. Ten Liuteris vertė Bibliją į vokiečių kalbą, taip stiprindamas Reformacijos plėtrą. Liuteris išėjo iš slėptuvės, nes suprato, kad Reformacija be jo gali pakrypti pavojinga linkme (atsirado radikalūs sekėjai), o kurfiursto apsauga ir auganti jo įtaka saugojo jį net be oficialios teisės būti laisvam.
- Reformacijos plitimas: Vormso ediktas nesustabdė Liuterio idėjų sklaidos. Priešingai, jos dar labiau išpopuliarėjo, ypač Šiaurės Vokietijoje, kur kunigaikščiai ir miestai ėmė remti protestantizmą.
- Imperijos susiskaldymas: Seimo sprendimai pagilino religinį ir politinį susiskaldymą Šventojoje Romos imperijoje. Protestantizmas tapo rimta jėga, o tai vėliau lėmė religinius karus, įskaitant Trisdešimties metų karą.
- Katalikų bažnyčios atsakas: Vormso seimas paskatino Katalikų bažnyčią imtis reformų, kurios vėliau buvo įgyvendintos Tridento susirinkime (1545–1563 m.).
Vormso seimas buvo lūžio taškas Reformacijos istorijoje. Nors jis siekė užgniaužti Martyno Liuterio idėjas, rezultatai buvo priešingi – protestantizmas įgavo pagreitį, o Europa pasuko link religinio ir politinio persitvarkymo. Seimas parodė, kaip religiniai ginčai gali paveikti visos imperijos likimą, ir tapo vienu svarbiausių XVI a. įvykių, formavusių moderniosios Europos kontūrus.