Anarchosindikalizmas – tai politinis-socialinis judėjimas, jungiantis anarchizmo idėjas su darbininkų profesinių sąjungų (sindikatų) veikla. Esmė paprasta, bet radikali: darbininkai turi patys valdyti fabrikus, miestus ir visą ekonomiką, o ne pasikliauti vyriausybėmis ar partijomis. Tai ne tik kova už geresnį atlyginimą – tai kova už visai kitokią visuomenę, kurioje nelieka nei bosų, nei politikų, nei valstybės aparato.
Judėjimo šaknys siekia XIX a. pabaigą, kai anarchistai – tokie kaip Proudhonas, Bakuninas, o vėliau Rudolfas Rockeris – pradėjo ieškoti praktinių būdų įgyvendinti anarchistines idėjas. Jie suprato, kad profesinės sąjungos gali būti ne tik protesto įrankis, bet ir alternatyvi organizacinė sistema.
Didžiausią jėgą anarchosindikalizmas pasiekė XX a. pradžioje, ypač Ispanijoje, kur 1910 m. įkurta CNT (Confederación Nacional del Trabajo) – viena įtakingiausių anarchosindikalistinių organizacijų Europoje.
Anarchosindikalistai:
- kūrė sąjungas, kurias valdo darbininkai tiesiogiai, be vadovų ar partinių lyderių;
- organizavo streikus, bojkotus, tiesioginius veiksmus prieš darbdavius ir vyriausybes;
- skatino solidarumą tarp profesijų ir tautų;
- rengė švietimą, mokymus, bendruomenių centrus;
- priešinosi visoms politinėms partijoms, tikėdami, kad jokia valdžia negali atstovauti žmonėms geriau nei jie patys.
1936 m., kai prasidėjo Ispanijos pilietinis karas, anarchosindikalistai praktikoje įgyvendino savo idėjas: Katalonijoje ir kitur darbininkai perėmė fabrikus, ūkius, tramvajų linijas, ligonines. Barcelonos miestas kurį laiką veikė be tradicinės valdžios, grindžiamas komitetais ir koordinacija tarp darbininkų grupių.
Tai buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių anarchistinių visuomenių istorijoje. Tačiau ją sužlugdė ir fašistų puolimas, ir vidiniai konfliktai su kitais Respublikos sąjungininkais (ypač su komunistais, kuriems tokia anarchija buvo nepriimtina).
Nors Ispanijos anarchosindikalistinis eksperimentas buvo sutriuškintas, jis tapo legendiniu pavyzdžiu, kad darbininkų savivalda nėra tik utopija. Po karo anarchosindikalistai buvo persekiojami, bet idėjos neišnyko – jos vėl atgimė 1960–1980 m. alternatyviuose judėjimuose, o XXI a. – netgi skaitmeninėse platformose ir kooperatyvų judėjimuose.
Šiandien anarchosindikalizmo likučiai vis dar gyvi Ispanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, o kai kur – ir Lietuvoje, kur veikia nedidelės autonominės grupės.
1936 m. Barselonoje, anarchosindikalistų valdomoje zonoje, kavinėse buvo uždrausta naudoti arbatpinigius, nes darbas buvo laikomas ne paslauga viršininkui, o bendruomenės pastanga kurti lygiateisišką visuomenę.