Popiežius Mykolas I, tikruoju vardu David Allen Bawden (Deividas Alenas Bavdenas), yra JAV Kanzaso valstijos gyventojas, kuris 1990 m. paskelbė save popiežiumi, teigdamas, kad yra teisėtas Katalikų Bažnyčios vadovas. Šis schizmatiškas judėjimas, kartais vadinamas „Bawdeno konklavizmu“, kilo kaip reakcija į Antrojo Vatikano susirinkimo (1962–1965) reformas, kurias jis ir jo sekėjai laiko eretiškomis. Bawdeno istorija yra neįprasta ir dažnai vertinama su humoru dėl jos ekscentriškumo, tačiau ji taip pat atspindi mažų religinių grupių, ieškančių alternatyvų oficialiai Bažnyčiai, fenomeną. Lietuviškai šis judėjimas neturi oficialaus pavadinimo, tačiau galėtų būti vadinamas „Mykolo I bažnyčia“ arba tiesiog „Bavdeno popiežystė“.
David Bawden gimė 1959 m. Kanzase, katalikiškoje šeimoje. Jis studijavo teologiją tradicinių katalikų seminarijoje, susijusioje su Šv. Pijaus X brolija (SSPX), tačiau buvo pašalintas dėl savo radikalių pažiūrų. Po Antrojo Vatikano susirinkimo, kuris įvedė liturgines reformas, ekumenizmą ir kitus pokyčius, Bawdenas, kaip ir kiti sedevakantistai, ėmė tikėti, kad popiežiai nuo Jono XXIII (1958–1963) yra eretikai, todėl Šventasis Sostas yra tuščias (sede vacante). 1990 m. liepos 16 d., remdamasis šia ideologija, jis organizavo „konklavą“ savo namuose Topekoje, Kanzase. Šeši asmenys, įskaitant jo tėvus ir kelis draugus, išrinko jį popiežiumi, ir jis pasirinko vardą Mykolas I. Šis aktas buvo pagrįstas kanonų teise ir teologinėmis interpretacijomis, teigiančiomis, kad katalikai ekstremaliomis aplinkybėmis gali rinkti popiežių be Vatikano.
Mykolo I ir jo sekėjų tikėjimas remiasi sedevakantizmo ir konklavizmo principais:
- Sosto tuštuma: Bawdenas tiki, kad visi popiežiai po Pijaus XII (m. 1958) yra neteisėti dėl Antrojo Vatikano susirinkimo „erezijų“, tokių kaip ekumenizmas, religijos laisvė ir nauja Mišių tvarka (Novus Ordo). Todėl jis laiko save vieninteliu teisėtu popiežiumi.
- Tradicijų išsaugojimas: Jo bažnyčia laikosi Tridento Mišių (lotyniškosios liturgijos iki 1969 m.), atmeta Vatikano II reformas ir pabrėžia griežtą katalikų doktriną.
- Savarankiška hierarchija: Bawdenas „paskyrė“ kardinolus ir vyskupus iš savo sekėjų, dažnai draugų ar šeimos narių, kurie gyvena įvairiose JAV vietose ar net užsienyje. Jo „Vatikanas“ veikia iš jo namų, o kai kurie šaltiniai mini, kad administraciniai darbai atliekami garaže, paverstame „kanceliarija“.
- Apokaliptizmas: Bawdenas skelbia, kad šiuolaikinis pasaulis yra moralinio nuosmukio būsenoje, o jo misija – atkurti tikrąją Bažnyčią prieš artėjančią Dievo bausmę.
Jo sekėjai, vadinami „Popiežiaus Mykolo armija“ (angl. Pope Michael’s Army), yra nedidelė grupė, kurią sudaro keli dešimtys, galimai iki šimto, asmenų, daugiausia pensinio amžiaus tradicinių katalikų. Jie dažniausiai bendrauja internetu, dalyvaudami Bawdeno organizuojamose pamaldose ar diskusijose.
Po savo „išrinkimo“ 1990 m., Bawdenas pradėjo skelbti savo mokymą per laiškus, brošiūras ir vėliau internetą. Jo „popiežystė“ niekada nepritraukė didelio sekėjų skaičiaus, iš dalies dėl jo ekscentriško įvaizdžio ir ribotų išteklių. 2011 m. dokumentinis filmas „Popiežius Mykolas“ (Pope Michael), sukurtas Adamo Fairholmo, išpopuliarino jo istoriją, parodydamas Bawdeną kaip vienišą, bet nuoširdų žmogų, gyvenantį su motina ir valdantį savo „Bažnyčią“ iš namo Topekoje. Filmas pabrėžė jo garažą, paverstą „kanceliarija“, ir mažą sekėjų grupę, įskaitant „kardinolus“, kurie dažnai buvo jo draugai ar giminaičiai.
Bawdenas bandė plėsti savo įtaką, siųsdamas laiškus Vatikano pareigūnams, ragindamas juos „atsisakyti klaidų“, ir skelbdamas dekretus, tokius kaip ekskomunikacijos ar naujos šventųjų kanonizacijos. Tačiau jo veikla liko marginali, dažnai vertinama kaip kuriozas. 2023 m. duomenimis, jis vis dar gyvena Kanzase, tęsia savo „pontifikatą“ ir valdo svetainę „Vatican in Exile“ (Vatikanas tremtyje), kurioje skelbia savo raštus ir kviečia prisijungti prie jo bažnyčios. Jo „armija“ išlieka maža, o viešos akcijos, tokios kaip piketuojančių pensininkų grupės, yra retos ir dažnai aprašomos su humoru.
Istorinės citatos
- „Vatikanas išdavė Kristų, priimdamas modernizmą. Aš esu paskutinis tikrasis Petro įpėdinis.“ – David Bawden (Mykolas I), citata iš dokumentinio filmo „Popiežius Mykolas“ (2011 m.). Ši frazė atspindi jo įsitikinimą, kad jis yra vienintelis teisėtas popiežius.
- „Mano kardinolai yra ištikimi katalikai, pasirengę ginti tikėjimą, net jei jų tik keli.“ – David Bawden, „Vatican in Exile“ svetainėje (apie 2015 m.). Ši citata iliustruoja jo optimizmą, nepaisant mažo sekėjų skaičiaus.
- „Jis sėdi savo garaže, apsirengęs kaip popiežius, ir rašo dekretus, kurių niekas neskaito.“ – Anoniminis Kanzaso katalikų kunigas, cituotas vietos laikraštyje (2012 m.). Ši citata atspindi vietos bendruomenės požiūrį į Bawdeną kaip į ekscentriką.
- „Eretikas negali būti popiežiumi, todėl Roma yra tuščia, o Kanzasas – naujasis tikėjimo centras.“ – Bawdeno sekėjas, cituotas forume (2008 m.). Ši frazė parodo sekėjų tikėjimą, kad Kanzasas pakeitė Vatikaną.
Popiežius Mykolas I ir jo judėjimas yra marginalus, bet įdomus religinio schizmatizmo pavyzdys, atspindintis reakciją į Antrojo Vatikano susirinkimo pokyčius. Nors Bawdeno „popiežystė“ neturi reikšmingos įtakos ir dažnai laikoma kuriozu, ji išryškina, kaip individai gali interpretuoti kanonų teisę ir tradicijas, kurdami alternatyvias religines struktūras. Jo „Vatikanas garaže“ ir „Popiežiaus Mykolo armija“, sudaryta iš kelių pensininkų, tapo satyriniu simboliu, dažnai minimu diskusijose apie sedevakantizmą ar religinį ekscentriškumą.
Katalikų Bažnyčia laiko Bawdeną ir jo sekėjus schizmatikais, automatiškai ekskomunikuotais pagal kanonų teisę (1364.1 kan.) dėl popiežiaus autoriteto atmetimo. Tradiciniai katalikai, tokie kaip Šv. Pijaus X brolija, taip pat atmeta Bawdeno pretenzijas, laikydami jas pernelyg radikaliomis. Lietuvoje šis judėjimas neturi jokios įtakos, nes sedevakantizmas apskritai yra retas reiškinys, o Bawdeno istorija gali būti suvokiama kaip anekdotas, panašus į satyrinius judėjimus, tokius kaip Pastafarianizmas.
David Bawden, pasivadinęs popiežiumi Mykolu I, yra Kanzaso gyventojas, 1990 m. paskelbęs save teisėtu Katalikų Bažnyčios vadovu, atmetęs Vatikano autoritetą dėl Antrojo Vatikano susirinkimo „erezijų“. Jo „Vatikanas“ veikia iš namo, o administracija – iš garažo, kur jis, apsirengęs popiežiškais rūbais, skelbia dekretus ir vadovauja mažai „Popiežiaus Mykolo armijai“, sudarytai iš kelių tradicinių katalikų. Citatos iš Bawdeno ir jo kritikų atskleidžia jo įsitikinimų rimtumą ir kartu visuomenės požiūrį į jį kaip į ekscentriką. Nors jo judėjimas lieka marginalus, jis iliustruoja, kaip religinės schizmos gali gimti iš asmeninių įsitikinimų ir tradicijų interpretacijų, net jei jos atrodo komiškos platesniam pasauliui.