Dešimtinė – tai senas kaip Biblija paprotys, kai žmogus atiduoda vieną dešimtąją savo turto ar pajamų Viešpačiui. Tai ne šiaip mokestis ar labdara – dešimtinė visų pirma reiškė, kad žmogus pripažįsta Dievą kaip tikrąjį visko davėją. Duodamas dalį, jis iš tiesų liudijo: viskas mano – bet nė vienas dalykas nėra tik mano.
Pirmą kartą apie dešimtinę užsimenama dar Pradžios knygoje. Abraomas, grįžęs po pergalės prieš karalius, susitinka paslaptingąjį kunigą Melchizedeką – ir duoda jam dešimtadalį viso grobio (Pr 14, 20). Vėliau ir Jokūbas pasižada Dievui:
„Iš visko, ką man duosi, aš tikrai atiduosiu dešimtadalį Tau“ (Pr 28, 22).
Mozės įstatyme dešimtinė jau tampa pareiga – ji priklauso levitams, tautos kunigams, nes jie neturėjo savo žemės:
„Levitams, neturintiems žemės nuosavybės, duokite dešimtinę iš derliaus – tai jų dalis“ (Sk 18, 21).
Taip pat skirta vargšams, našlėms ir svetimšaliams (Įst 14, 28–29).
Dešimtinė reiškė, kad žmogus nepasilieka visko sau. Tai buvo ir tikėjimo, ir pasitikėjimo ženklas – Dievas aprūpins ir be to dešimtadalio.
Kaip dešimtinė atsirado Bažnyčioje?
Pirmaisiais krikščionybės amžiais dešimtinė dar nebuvo privaloma. Krikščionys aukojo savanoriškai, o kai kurie net parduodavo visą savo turtą bendruomenei. Tačiau Bažnyčiai augant, reikėjo struktūros, nuolatinio išlaikymo, kunigų, bažnyčių, prieglaudų.
IV a. kai kurie Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, šv. Ambraziejus ir šv. Augustinas, ėmė priminti dešimtinės principą. Jie teigė, kad jei net žydai skyrė dešimtadalį, krikščionys neturėtų būti mažiau dosnūs.
Tik VIII a. frankų valdovas Karolis Didysis padarė dešimtinę privalomą visoje savo imperijoje. Tai reiškė, kad visi valstiečiai turėjo atiduoti 10 % savo derliaus ar pajamų Bažnyčiai – nesvarbu, ar jie tikintys, ar ne. Tai buvo ne tik religinė, bet ir civilinė prievolė.
Dešimtinę sudarė tikri daiktai – javai, vaisiai, vilna, gyvuliai. Viduramžiais žmonės ją atnešdavo į vadinamuosius dešimtinės kluonus – sandėlius prie bažnyčių. Kai kuriose šalyse (pvz., Anglijoje) ši sistema išsilaikė net iki XIX a.
Dažnai ji buvo dalijama į tris dalis:
- trečdalis parapijos kunigui,
- trečdalis vyskupui ar vienuolynui,
- trečdalis vargšams ir ligoninėms.
Ne visur tai buvo taikoma sąžiningai. Kartais vyskupai ar didikai perimdavo viską sau. Žmonės skųsdavosi, kad „Bažnyčia ima, bet neduoda“.
Per Reformaciją XVI a. dešimtinė tapo ginčytinu klausimu. Protestantai ją kritikavo kaip prievartinę. Tačiau kai kurios protestantiškos valstybės ją perėmė kaip „valstybinę Bažnyčios išlaikymo priemonę“. Pavyzdžiui, Anglijoje dar XIX a. žmonės buvo įpareigoti mokėti dešimtinę Anglikonų Bažnyčiai, net jei patys buvo katalikai ar netikintys.
Prancūzų revoliucija 1790 m. panaikino dešimtinę, nes laikyta feodalizmo reliktu. Lietuvoje carinė valdžia XIX a. pabaigoje taip pat uždraudė rinkti dešimtinę. Nepriklausomoje Lietuvoje jos niekas nebeatkūrė – Bažnyčia ėmė gyventi iš aukų.
Tai nebuvo tik pareiga. Dešimtinė reiškė, kad žmogus laiko Dievą pirmuoju visų daiktų šaltiniu. Pasilikti sau viską – reiškė paneigti šį santykį. Duoti – reiškė pripažinti Dievo viešpatystę.
Pranašas Malachijas rašė:
„Atneškite visas dešimtines į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose. Išmėginkite mane – ar neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums palaimos be saiko“ (Mal 3, 10).
Šiandien dešimtinės niekas nebereikalauja. Tačiau Bažnyčia ragina aukoti dosniai – ne iš baimės, bet iš dėkingumo. Tikėjimas be aukos sunkiai lieka gyvas. Ir širdis, kuri neduoda, ilgainiui užsidaro.