Filosofinis reliatyvizmas – tai požiūris, kad tiesa, gėris, pažinimas ar vertybės nėra absoliučios ir visiems vienodai galiojančios, bet priklauso nuo konteksto: kultūros, epochos, individo, tikėjimo ar nuomonės. Kitaip tariant, nėra vienos objektyvios tiesos, o tai, kas laikoma tiesa ar teisinga, yra sąlygota.
Ši laikysena senesnė nei gali pasirodyti. Jau sofistai senovės Graikijoje teigė, kad „žmogus yra visų daiktų matas“ (Protagoras). Tai reiškia: kiekvienas sprendžia pagal save, ir tai, kas vienam atrodo teisinga, kitam gali būti klaidinga – ir abu savaip teisūs. Tokį mąstymą graikų filosofija netrukus pradėjo kritikuoti, ypač Sokratas ir Platonas. Jie ieškojo ne nuomonių pliuralizmo, o vienos, racionaliai pagrindžiamos tiesos, kuri viršytų atskiras nuomones.
Viduramžiais tokio tipo reliatyvizmas buvo svetimas. Buvo tikima objektyvia, Dievo apreikšta tiesa, kuri galioja visiems laikams ir visiems žmonėms. Tačiau šiuolaikinėje filosofijoje, ypač po Apšvietos ir modernybės suabejojimo autoritetais, reliatyvizmas iškilo su nauja jėga. Friedrichas Nietzsche tvirtino, kad „tiesos nėra, yra tik interpretacijos“, o postmodernizmas dar labiau sustiprino mintį, jog visi naratyvai yra lygiaverčiai, o objektyvi tiesa – tik galios žaidimų rezultatas.
Filosofinis reliatyvizmas pasireiškia įvairiomis formomis. Epistemologinis reliatyvizmas tvirtina, kad žinojimas visada priklauso nuo pažinimo sąlygų – kultūros, kalbos, suvokimo struktūrų. Moralinis reliatyvizmas sako, kad nėra vienos moralės – kiekviena kultūra turi savą sistemą, ir viena negali būti laikoma aukštesne už kitą. Kultūrinis reliatyvizmas pabrėžia, kad kultūriniai papročiai ar vertybės negali būti vertinami pagal išorinius, „kitų“ kriterijus.
Krikščioniškoji mintis ilgą laiką pasisako prieš absoliutų reliatyvizmą, ypač moralinį. Popiežius Benediktas XVI yra garsiai pasakęs, kad viena iš šiuolaikinių grėsmių yra „tiesos diktatūra be tiesos“, t. y. visuomenė, kuri leidžia viską, bet nebeturi vidinės nuovokos, kas gera ar teisinga. Jei nėra objektyvios tiesos – nebelieka ir atsakomybės, nes kiekvienas tampa teisėjas sau. Toks reliatyvizmas veda ne į laisvę, o į chaosą.
Ir vis dėlto, reliatyvizmas turi ir sveikų atspalvių. Jis primena apie ribotumą, kuklumą. Nė vienas žmogus neturi visos tiesos – ją galima tik ieškoti, dalintis, klausti. Krikščioniškoji laikysena neapsimeta, kad supranta viską. Bet ji tvirtina, kad yra Tiesa, kuri nėra nuomonė – tai Kristus, kuris pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6).
Filosofinis reliatyvizmas gali padėti susikalbėti tarp skirtingų kultūrų ar žmonių, bet jis tampa pavojingas, kai panaikina skirtumą tarp gėrio ir blogio, tarp melo ir tiesos. Ne visos nuomonės lygios. Ne visa, kas sakoma, yra vienodai vertinga. Tiesą reikia ne išrasti, o atrasti – ir gyventi pagal ją.