Enciklika Providentissimus Deus

„Providentissimus Deus“ – tai popiežiaus Leono XIII enciklika apie Šventąjį Raštą, paskelbta 1893 m. lapkričio 18 d. Tai vienas iš pirmųjų ir svarbiausių Bažnyčios dokumentų, skirtų Biblijos įkvėpimo, neklystamumo ir aiškinimo klausimams, parašytas atsakant į tuometinius mokslo, istorijos ir racionalizmo iššūkius.

„Providentissimus Deus“ – tai lotyniška frazė, reiškianti „Apvaizdingiausias Dievas“. Vis dėlto lietuviškuose šaltiniuose šią encikliką dažniausiai vadina „Apie Šventąjį Raštą“, nes tai ir yra pagrindinė jos tema.

Encikliką parašė popiežius Leonas XIII, kuris pontifikavo nuo 1878 iki 1903 m.
Ši enciklika buvo paskelbta XIX amžiaus pabaigoje, kai Europoje stiprėjo istorinė kritika ir racionalistiniai Biblijos tyrimo metodai, kurie kėlė grėsmę tikėjimui ir Bažnyčios autoritetui.

Popiežius siekė:

  • Apginti Šventojo Rašto dievišką kilmę ir autoritetą nuo modernistinių, racionalistinių aiškinimų;
  • Skatinti teisingą ir pagarbų Biblijos aiškinimą, kuris neprieštarautų Bažnyčios mokymui;
  • Įkvėpti dvasininkus ir teologus rimtai studijuoti Bibliją, bet laikantis tikėjimo ir Tradicijos gairių.

Ką enciklika sako?

1. Šventojo Rašto įkvėpimas

Popiežius aiškiai teigia, kad visas Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, todėl jis negali klysti tiesos dalykuose, kurie susiję su išganymu.

2. Biblijos neklystamumas

Biblijoje nėra klaidų tose srityse, kur Dievas moko, nors kai kurie pasakojimai gali būti netiesioginiai, simboliniai ar perteikti pagal senovės literatūrines formas.

3. Biblijos tyrimas ir mokslas

Enciklika leidžia naudoti filologinius, istorinius, lingvistinius metodus, bet pabrėžia, kad jie turi būti taikomi tikėjimo rėmuose. Ji smerkia kritinius metodus, kurie iš anksto atmeta dieviškumą ar stebuklus.

4. Dvasininkų pareiga studijuoti Raštą

Leonas XIII paragino seminarijas ir kunigus skirti daugiau dėmesio Šventojo Rašto pažinimui ir skatinti tikinčiuosius skaityti jį su pagarba ir Bažnyčios vadovavimu.

  • Įtvirtino Bažnyčios poziciją Biblijos klausimais, reaguodama į augantį racionalizmą.
  • Tapusi pagrindu vėlesniems dokumentams, ypač enciklikai Divino Afflante Spiritu (1943) ir II Vatikano Susirinkimo konstitucijai Dei Verbum (1965).
  • Įkvėpė rimtesnį, teologiškai pagrįstą Biblijos studijavimą, ypač dvasininkų tarpe.
  • Sustiprino Bažnyčios autoritetą Biblijos aiškinimo srityje.

PROVIDENTISSIMUS DEUS
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
APIE ŠVENTOJO RAŠTO STUDIJAS

Mūsų Gerbiamiems Broliams, Visiems Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir Vyskupams Katalikų Pasaulyje, Esantiems Malonėje ir Bendrystėje su Apaštališkuoju Sostu.

Gerbiami Broliai, Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.

Visų Apvaizdos Dievas, kuris savo meilės planuose iš pradžių pakėlė žmogaus giminę, kad ji dalyvautų dieviškojoje prigimtyje, o vėliau išvadavo ją iš visuotinės kaltės ir pražūties, atkurdamas jos pirminį orumą, dėl to suteikė žmogui nuostabią dovaną ir apsaugą – antgamtiniu būdu atskleisdamas jam paslėptas savo dieviškumo, išminties ir gailestingumo paslaptis. Mat, nors dieviškajame apreiškime yra dalykų, kurie nėra nepasiekiami žmogaus protui ir yra apreikšti tam, kad visi galėtų juos lengvai, užtikrintai ir be klaidų pažinti, vis dėlto antgamtinis apreiškimas nėra absoliučiai būtinas; jis būtinas tik todėl, kad Dievas paskyrė žmogų antgamtiniam tikslui. Šis antgamtinis apreiškimas, kaip tiki visuotinė Bažnyčia, yra tiek nerašytoje Tradicijoje, tiek rašytinėse Knygose, kurios vadinamos šventomis ir kanoninėmis, nes, „būdamos parašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, jų autorius yra Dievas ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai“. Šis tikėjimas buvo nuolat laikomas ir išpažįstamas Bažnyčios dėl abiejų Testamentų knygų; yra gerai žinomų itin svarbių dokumentų, pasiekusių mus iš ankstyviausių laikų, kurie skelbia, kad Dievas, kuris pirmiausia kalbėjo per pranašus, paskui savo burna ir galiausiai per apaštalus, taip pat sukūrė Kanoninius Raštus, ir kad tai yra Jo paties orakulai ir žodžiai – Laiškas, parašytas mūsų dangiškojo Tėvo ir perduotas šventųjų rašytojų žmogaus giminei, keliaujančiai toli nuo savo dangiškosios tėvynės. Taigi, jei tokia didi yra Raštų kilnumas ir orumas, kad juos sukūrė pats Dievas ir kad jie kalba apie Dievo nuostabias paslaptis, sumanymus ir darbus, iš to seka, kad šventa teologijos šaka, kuri rūpinasi šių dieviškų knygų gynimu ir aiškinimu, turi būti itin puiki ir naudinga.

  1. Dabar Mes, Dievo pagalba ir ne be vaisių, dažnais laiškais ir raginimais stengėmės skatinti kitas studijų šakas, kurios atrodė galinčios prisidėti prie Dievo šlovės ir sielų išganymo, jau ilgą laiką puoselėjame troškimą suteikti postūmį kilniajam Šventojo Rašto mokslui ir nukreipti Raštų studijas taip, kad jos atitiktų šių dienų poreikius. Apaštališkojo tarnavimo rūpestis natūraliai skatina ir netgi verčia mus ne tik trokšti, kad šis didysis katalikų apreiškimo šaltinis būtų saugiai ir gausiai prieinamas Jėzaus Kristaus kaimenei, bet ir neleisti jokių bandymų jį suteršti ar iškreipti, nei tų, kurie įžūliai ir atvirai puola Raštus, nei tų, kurie yra suklaidinami į klaidingas ir neprotingas naujoves. Mes žinome, Gerbiami Broliai, kad yra nemažai katalikų, talentingų ir mokytų žmonių, kurie su užsidegimu atsiduoda šventųjų raštų gynimui ir jų geresniam pažinimui bei supratimui. Tačiau, giriant šiuos žmones, kaip jie nusipelno, Mes negalime neatidėliotinai raginti ir kitų, iš kurių įgūdžių, pamaldumo ir mokytumo turime teisę tikėtis gerų rezultatų, atsidėti tam pačiam labai pagirtinam darbui. Mūsų noras ir karštas troškimas yra matyti, kaip daugėja patvirtintų ir atkaklių darbininkų Šventojo Rašto reikaloje; ir ypač, kad tie, kuriuos Dieviškoji Malonė pašaukė į Šventuosius Įšventinimus, diena iš dienos, kaip reikalauja jų luomas, rodytų didesnį kruopštumą ir darbštumą skaitydami, medituodami ir aiškindami Raštą.

Šventasis Raštas Labai Naudingas Mokymui ir Moralei

  1. Tarp priežasčių, dėl kurių Šventasis Raštas yra toks vertas pagyrimo – be jo paties kilnumo ir pagarbos, kurią turime skirti Dievo Žodžiui – svarbiausia yra nesuskaičiuojami naudos šaltiniai, kurių jis teikia; pagal neklystantį pačios Šventosios Dvasios liudijimą, kuri sako: „Visas Raštas, Dievo įkvėptas, yra naudingas mokyti, įtikinti, taisyti, auklėti teisingume, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16-17). Kad toks buvo Dievo tikslas, duodant Raštą žmonėms, rodo mūsų Viešpaties Kristaus ir Jo Apaštalų pavyzdys. Nes Jis pats, kuris „gavo autoritetą per stebuklus, pelnė tikėjimą autoritetu, ir tikėjimu pritraukė minias“, buvo įpratęs savo dieviškojoje misijoje remtis Raštais. Jis naudoja juos kartais įrodyti, kad yra Dievo siųstas ir pats yra Dievas. Iš jų Jis semia nurodymus savo mokiniams ir savo mokymo patvirtinimą. Jis gina juos nuo kaltintojų šmeižto; cituoja juos prieš sadukiejus ir fariziejus ir atremia jais patį šėtoną, kai šis drįsta Jį gundyti. Savo gyvenimo pabaigoje Jo žodžiai yra iš Šventojo Rašto, ir būtent Raštą Jis aiškina savo mokiniams po prisikėlimo, kol pakyla į savo Tėvo šlovę. Ištikimi Jo nurodymams, Apaštalai, nors Jis pats suteikė „ženklus ir stebuklus, kurie buvo daromi jų rankomis“ (Apd 14, 3), vis dėlto labai veiksmingai naudojo šventuosius raštus, kad įtikintų tautas visur krikščionybės išmintimi, įveiktų žydų užsispyrimą ir slopintų erezijų protrūkius. Tai aiškiai matoma jų kalbose, ypač šv. Petro: jos dažnai buvo ne kas kita, kaip Senojo Testamento citatų serija, labai stipriai palaikanti naująjį tvarką. Tą patį randame šv. Mato ir šv. Jono Evangelijose bei Katalikiškuosiuose Laiškuose; ir ypač pastebima to, kuris „giria, kad mokėsi įstatymo prie Gamalielio kojų, kad, ginkluotas dvasiniais ginklais, vėliau galėtų užtikrintai sakyti: ‘Mūsų kovos ginklai nėra kūniški, bet galingi Dievui’“ (2 Kor 10, 4). Tegul visi, ypač bažnytinės kariuomenės naujokai, supranta, kaip giliai turi būti vertinamos šventosios Knygos, ir su kokiu užsidegimu bei pagarba jie turi prieiti prie šio didžiojo dangiškų ginklų arsenalo. Nes tie, kurių pareiga yra aiškinti katalikų doktriną mokytiems ar nemokytiems, niekur neras gausesnės medžiagos ar įtikinamesnių raginimų, ar tai būtų apie Dievą, aukščiausiąjį Gėrį ir tobulą Būtį, ar apie darbus, kurie atskleidžia Jo Šlovę ir Meilę. Niekur nėra nieko pilnesnio ar aiškesnio apie pasaulio Išganytoją, nei galima rasti visame Raštų diapazone. Kaip sako šv. Jeronimas: „Nepažinti Rašto – tai nepažinti Kristaus.“ Jo paveikslas Raštuose išsiskiria, gyvas ir kvėpuojantis; visur skleidžiantis paguodą rūpesčiuose, skatinimą dorybėms ir trauką Dievo meilei. O kalbant apie Bažnyčią, jos institucijas, prigimtį, pareigas ir dovanas, Šventajame Rašte randame tiek daug nuorodų ir tiek paruoštų bei įtikinamų argumentų, kad, kaip šv. Jeronimas vėl labai teisingai sako: „Žmogus, gerai pagrįstas Raštų liudijimais, yra Bažnyčios tvirtovė.“ Ir jei kalbame apie moralę ir drausmę, apaštališkas žmogus šventuosiuose raštuose randa gausią ir puikią pagalbą; švenčiausius nurodymus, švelnius ir stiprius raginimus, puikius kiekvienos dorybės pavyzdžius ir galiausiai amžinojo atlygio pažadą bei amžinosios bausmės grėsmę, išsakytus iškilmingais žodžiais, Dievo vardu ir Jo paties žodžiais.
  2. Ir būtent šis ypatingas ir išskirtinis Šventojo Rašto gebėjimas, kylančius iš Šventosios Dvasios įkvėpimo, suteikia šventajam oratoriui autoritetą, pripildo jį apaštališka kalbos laisve ir suteikia jo iškalbai jėgos ir galios. Nes tie, kurie savo pastangose įlieja Dievo Žodžio dvasią ir stiprybę, kalba „ne tik žodžiais, bet ir galia, ir Šventojoje Dvasioje, ir dideliu pilnumu“ (1 Tes 1, 5). Todėl tie pamokslininkai yra kvaili ir neapdairūs, kurie, kalbėdami apie religiją ir skelbdami Dievo dalykus, naudoja tik žmogaus mokslo ir žmogaus išminties žodžius, pasikliaudami savo samprotavimais, o ne Dievo. Jų kalbos gali būti puikios ir gražios, bet jos turi būti silpnos ir šaltos, nes joms trūksta Dievo žodžių ugnies ir jos toli gražu neprilygsta tai galingai jėgai, kurią turi Dievo kalba: „nes Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją; ir pasiekia sielos ir dvasios padalijimą“ (Žyd 4, 12). Bet iš tiesų visi, turintys teisę kalbėti, sutinka, kad Šventajame Rašte yra nuostabiai įvairi ir turtinga iškalba, verta didžių temų. Tai puikiai suprato šv. Augustinas ir gausiai išdėstė. Tai taip pat patvirtina geriausi visų laikų pamokslininkai, kurie dėkingai pripažino, kad savo reputaciją daugiausia skolingi nuolatiniam Raštų naudojimui ir pamaldžiai meditacijai jų puslapiuose.
  3. Šventieji Tėvai tai gerai žinojo iš praktinės patirties, ir jie niekada nenustoja šlovinti Šventojo Rašto ir jo vaisių. Daugelyje jų raštų vietų mes randame juos taikant tokias frazes kaip „neišsenkantis dangiškosios doktrinos lobynas“ arba „pertekantis išganymo šaltinis“, arba pristatant jį kaip derlingas ganyklas ir gražius sodus, kuriuose Viešpaties kaimenė nuostabiai atgaivinama ir džiuginama. Paklausykime šv. Jeronimo žodžių jo Laiške Nepotianui: „Dažnai skaityk dieviškuosius Raštus; tegu šventas skaitymas visada būna tavo rankose; studijuok tai, ką pats turi skelbti… Tegul kunigo kalba visada būna pagardinta Raštų skaitymu.“ Šv. Grigalius Didysis, kuris puikiai aprašė pastoracinę tarnystę, rašo tuo pačiu požiūriu: „Tie, kurie uoliai atsiduoda pamokslavimo darbui, niekada neturi liautis studijavę Dievo rašytinio žodžio.“ Tačiau šv. Augustinas mus įspėja, kad „veltui pamokslininkas išorėje taria Dievo Žodį, jei jis jo neklauso viduje“; o šv. Grigalius moko šventuosius oratorius „pirmiausia Šventajame Rašte rasti savęs pažinimą, o tada nešti jį kitiems, kad, smerkdami kitus, jie nepamirštų savęs“. Tokie įspėjimai jau seniai buvo ištarti Apaštališkuoju balsu, kuris išmoko savo pamoką iš paties Kristaus, kuris „pradėjo daryti ir mokyti“. Ne tik Timotiejui, bet visam kunigų luomui buvo skirta komanda: „Žiūrėk savęs ir mokymo; būk uolus jiems. Nes tai darydamas išgelbėsi save ir tuos, kurie tavęs klausosi“ (1 Tim 4, 16). Sau ir kitiems išgelbėti ir tobulėti yra paruošta pati geriausiaė pagalba Šventuosiuose Raštuose, kaip, be kita ko, nuolat pabrėžia Psalmių knyga; bet tai ras tik tie, kurie į šį dievišką skaitymą atsineša ne tik klusnumą ir dėmesį, bet ir pamaldumą bei nekaltą gyvenimą. Nes Šventasis Raštas nėra kaip kitos knygos. Padiktuotas Šventosios Dvasios, jis turi giliausios svarbos dalykų, kurie daugeliu atvejų yra labai sudėtingi ir neaiškūs. Norint suprasti ir paaiškinti tokius dalykus, visada reikalingas tos pačios Šventosios Dvasios „atėjimas“; tai yra, Jos šviesa ir malonė; ir šios, kaip dažnai pabrėžia Karališkasis Psalmistas, turi būti ieškomos nuolankia malda ir saugomos šventu gyvenimu.

Ką Biblija Skolinga Katalikų Bažnyčiai

  1. Būtent čia ypač išryškėja Bažnyčios budrus rūpestis. Nuostabiomis taisyklėmis ir nuostatomis ji visada rodė savo rūpestį, kad „dangiškasis Šventųjų Knygų lobynas, taip gausiai Šventosios Dvasios dovanotas žmogui, neliktų apleistas“. Ji nustatė, kad nemaža jų dalis turi būti skaitoma ir pamaldžiai apmąstoma visų jos tarnų kasdienėje šventosios psalmės tarnyboje. Ji įsakė, kad katedrų bažnyčiose, vienuolynuose ir kitose konventuose, kur studijos gali būti patogiai vykdomos, jos būtų aiškinamos ir interpretuojamos pajėgių žmonių; ir ji griežtai įsakė, kad jos vaikai būtų maitinami išganingais Evangelijos žodžiais bent sekmadieniais ir iškilmingomis šventėmis. Be to, būtent Bažnyčios išmintis ir pastangos lėmė, kad Šventojo Rašto studijos buvo nuolat tęsiamos iš amžiaus į amžių, ir tai buvo taip pastebima ir davė tokių gausių vaisių.
  2. Ir čia, siekdami sustiprinti Mūsų mokymą ir raginimus, verta prisiminti, kaip nuo krikščionybės pradžios visi, kurie buvo garsūs savo šventumu ir šventuoju mokslu, skyrė gilų ir nuolatinį dėmesį Šventajam Raštui. Jei pažvelgsime į tiesioginius Apaštalų mokinius, šv. Klemensą Romietį, šv. Ignacą Antiochietį, šv. Polikarpą – ar apologetus, tokius kaip šv. Justinas ir šv. Ireniejus, matome, kad jų laiškuose ir knygose, ar ginant katalikų tikėjimą, ar jį giriant, jie semiasi tikėjimo, stiprybės ir įkvėpimo iš Dievo Žodžio. Kai įvairiose vyskupijose atsirado Katechetinės ir Teologinės mokyklos, iš kurių garsiausios buvo Aleksandrijos ir Antiochijos, tose mokyklose buvo mokoma mažai ko kito, išskyrus dieviškojo rašytinio žodžio skaitymą, interpretaciją ir gynimą. Iš jų kilo daugybė Tėvų ir rašytojų, kurių darbštūs tyrinėjimai ir nuostabūs raštai pelnytai užsitarnavo ateinančius tris amžius vadinti biblinės egzegezės auksiniu amžiumi. Rytų Bažnyčioje didžiausias vardas yra Origenas – žmogus, išsiskiriantis tiek genijaus įžvalgumu, tiek atkakliu darbu; iš jo gausių darbų ir didžiosios Hexapla beveik visi, kurie sekė po jo, sėmėsi įkvėpimo. Taip pat galima paminėti kitus, kurie praplėtė šio mokslo sritį, kaip ypač iškilūs; taigi, Aleksandrija galėjo didžiuotis šv. Klemensu ir šv. Kirilu; Palestina – Eusebijumi ir kitu šv. Kirilu; Kapadokija – šv. Bazilijumi Didžiuoju ir dviem šv. Grigaliais, Nazianzo ir Nisietišku; Antiochija – šv. Jonu Auksaburniu, kuriame Raštų mokslas varžėsi su jo iškalbos spindesiu. Vakarų Bažnyčioje buvo daugybė tokių pat didžių vardų: Tertulianas, šv. Kiprijonas, šv. Hilarijus, šv. Ambraziejus, šv. Leonas Didysis, šv. Grigalius Didysis; garsiausi iš visų – šv. Augustinas ir šv. Jeronimas, iš kurių pirmasis buvo taip nuostabiai įžvalgus, įsigilinant į Dievo Žodžio prasmę, ir taip vaisingas, naudodamas jį katalikų tiesai skatinti, o pastarasis pelnė iš Bažnyčios „didžiojo Daktaro“ vardą dėl savo išskirtinio Raštų pažinimo ir darbų, skatinant jų naudojimą. Nuo šio laikotarpio iki vienuoliktojo amžiaus, nors Biblijos studijos neklestėjo su tuo pačiu gyvybingumu ir vaisingumu kaip anksčiau, jos vis tiek klestėjo, daugiausia dėl dvasininkų rūpesčio ir pastangų. Jų dėka buvo atrinkti geriausi ir naudingiausi dalykai, kuriuos paliko senovės autoriai, sutvarkyti, paskelbti su jų pačių papildymais – kaip darė šv. Izidorius Sevilietis, Garbingasis Beda ir Alkvinas, tarp žymiausių; jie iliustravo šventuosius puslapius „glosomis“ arba trumpais komentarais, kaip matome Valafride Strabo ir šv. Anselme iš Laono, arba skyrė naujas pastangas jų vientisumui užtikrinti, kaip darė šv. Petras Damiani ir Palaimintasis Lanfrankas. Dvyliktajame amžiuje daugelis sėkmingai ėmėsi alegorinio Raštų aiškinimo. Šioje srityje šv. Bernardas yra išskirtinis; galima sakyti, kad jo raštai yra Raštas nuo pradžios iki galo. Scholastikos amžiuje Biblijos studijos padarė naują ir sveikintiną pažangą. Kad scholastai rūpinosi lotyniškojo vertimo tikrumu, akivaizdu iš Correctoria Biblica, arba taisymų sąrašų, kuriuos jie paliko. Bet savo darbus ir pastangas jie daugiausia skyrė interpretacijai ir aiškinimui. Jiems esame skolingi už tikslų ir aiškų įvairių šventų žodžių prasmių išskyrimą, kokio anksčiau nebuvo duota; kiekvienos „prasmės“ vertės teologijoje nustatymą; knygų padalijimą į dalis ir įvairių dalių santraukas; rašytojų tikslų tyrimą; sakinio su sakiniu ir frazės su fraze ryšio demonstravimą; visa tai skirta mesti daug šviesos į neaiškesnes šventosios knygos vietas. Vertingas scholastų darbas Šventajame Rašte matomas jų teologiniuose traktatuose ir Raštų komentaruose; ir šiuo atžvilgiu didžiausias vardas tarp jų visų yra šv. Tomas Akvinietis.
  1. Kai mūsų pirmtakas Klemensas V įsteigė Rytų literatūros katedras Romos kolegijoje ir pagrindiniuose Europos universitetuose, katalikai pradėjo tiksliau tyrinėti originalų Biblijos tekstą ir lotyniškąjį vertimą. Graikų mokslų atgimimas tarp mūsų ir, dar labiau, laimingas spausdinimo meno išradimas suteikė stiprų postūmį Biblijos studijoms. Per trumpą laiką iš spaudos pasipylė daugybė leidimų, ypač Vulgatos, kurie buvo platinami visame katalikų pasaulyje; taip garbintas ir mylimas buvo Šventasis Raštas tuo laikotarpiu, prieš kurį Bažnyčios priešai nukreipia savo šmeižtus. Taip pat negalime pamiršti, kiek daug mokytų žmonių, ypač iš vienuolinių ordinų, atliko puikų darbą Biblijos labui tarp Vienos ir Tridento susirinkimų; žmonės, kurie, naudodamiesi moderniomis priemonėmis ir savo genialumu bei mokytumu, ne tik papildė turtingas senovės atsargas, bet ir paruošė kelią kitam amžiui, kuris sekė po Tridento susirinkimo, kai atrodė, kad sugrįžo didysis Tėvų amžius. Gerai žinoma, ir Mes su malonumu tai prisimename, kad mūsų pirmtakai nuo Pijaus IV iki Klemenso VIII pasirūpino parengti garsiuosius Vulgatos ir Septuagintos leidimus, kurie, paskelbti Siksto V ir to paties Klemenso įsakymu bei autoritetu, dabar yra visuotinai naudojami. Tuo metu taip pat buvo kruopščiai išleistos įvairios kitos senovinės Biblijos versijos, taip pat Antverpeno ir Paryžiaus poliglotai, labai svarbūs tyrinėjant tikrąją teksto prasmę; nėra nei vienos Testamentų knygos, kuri nebūtų turėjusi daugiau nei vieno aiškintojo, nei rimto klausimo, kuris nebūtų naudingai išbandęs daugelio tyrinėtojų gebėjimų, tarp kurių yra nemažai – ypač tų, kurie labiausiai rėmėsi Tėvais – įgijusių didelę reputaciją. Nuo to laiko katalikų darbas ir rūpestis niekada nesibaigė; nes, laikui bėgant, žymūs mokslininkai sėkmingai tęsė Biblijos studijas ir gynė Šventąjį Raštą nuo racionalizmo tais pačiais filologijos ir giminingų mokslų ginklais, kuriais jis buvo puolamas. Ramus ir teisingas сказанного apsvarstymas aiškiai parodys, kad Bažnyčia niekada nepraleido tinkamų priemonių, kad Raštai būtų prieinami jos vaikams, ir kad ji visada tvirtai laikėsi ir naudingai vykdė tą globą, kurią jai suteikė Visagalis Dievas, kad apsaugotų ir šlovintų Jo Šventąjį Žodį; todėl ji niekada nereikalavo ir dabar nereikalauja jokio išorinio paskatinimo.

Kaip Studijuoti Šventąjį Raštą

  1. Dabar, Gerbiami Broliai, kaip reikalauja mūsų tikslas, turime jums perduoti tokius patarimus, kurie atrodo tinkamiausi sėkmingai vykdyti Biblijos mokslo studijas.
  2. Pirmiausia būtina aiškiai suprasti, su kuo turime priešintis ir kovoti, kokia yra jų taktika ir ginklai. Ankstesniais laikais kova daugiausia buvo su tais, kurie, pasikliaudami privačiu sprendimu ir atmesdami dieviškas tradicijas bei Bažnyčios mokymo tarnybą, laikė Raštus vieninteliu apreiškimo šaltiniu ir galutiniu tikėjimo klausimų arbitru. Dabar turime susidurti su racionalistais, tikraisiais senesnių eretikų vaikais ir paveldėtojais, kurie, pasitikėdami savo mąstymo būdu, atmetė net krikščioniškojo tikėjimo likučius, kurie jiems buvo perduoti. Jie neigia, kad egzistuoja toks dalykas kaip apreiškimas, įkvėpimas ar Šventasis Raštas; jie mato tik žmonių klastotes ir melą; Raštų pasakojimai jiems yra kvailos pasakos ir melagingos istorijos: Dievo pranašystės ir orakulai jiems yra arba po įvykio sukurti spėjimai, arba prognozės, padarytos remiantis gamtos šviesa; Dievo galios stebuklai ir stebuklingi darbai nėra tokie, kokiais jie laikomi, bet yra arba gamtos dėsnių stulbinantys efektai, arba tiesiog apgaulės ir mitai; o Apaštalų Evangelijos ir raštai visiškai nėra Apaštalų darbas. Šie bjaurūs klaidų teiginiai, kuriais jie mano sunaikinantys dieviškų Knygų tiesą, yra brukami pasauliui kaip tam tikro naujai išrasta „laisvojo mokslo“ galutiniai teiginiai; tačiau šis mokslas yra toli gražu ne galutinis, nes jie nuolat jį keičia ir papildo. Ir yra keletas iš jų, kurie, nepaisant savo bedieviškų nuomonių ir teiginių apie Dievą, Kristų, Evangelijas ir likusį Šventąjį Raštą, norėtų būti laikomi tiek teologais, tiek krikščionimis, tiek Evangelijos žmonėmis, ir kurie bando užmaskuoti tokius garbingus vardus savo įžūlumu ir puikybe. Prie jų turime pridėti nemažai kitų mokslų profesorių, kurie pritaria jų pažiūroms ir teikia jiems pagalbą, ir yra skatinami pulti Bibliją panašiu apreiškimo netoleravimu. Ir apgailėtina matyti, kaip šie išpuoliai kasdien tampa vis gausesni ir griežtesni. Kartais puolami mokyti ir protingi žmonės; tačiau šie lengvai apsisaugo nuo blogų pasekmių. Priešo pastangos ir menai daugiausia nukreipti prieš neišmanančias žmonių mases. Jie platina savo mirtiną nuodą per knygas, brošiūras ir laikraščius; jie skleidžia jį per kalbas ir pokalbius; jie yra visur; ir jie valdo daugybę mokyklų, smurtu atimtų iš Bažnyčios, kuriose, naudodami pašaipą ir šmaikštų pajuokavimą, iškreipia patiklių ir nesusiformavusių jaunų žmonių protus, kad jie niekintų Šventąjį Raštą. Argi šie dalykai, Gerbiami Broliai, neturėtų sujaudinti ir uždegti kiekvieno Ganytojo širdies, kad šiam „melagingai vadinamam žinojimui“ (1 Tim 6, 20) būtų priešpastatyta senovinė ir tikra mokslas, kurį Bažnyčia per Apaštalus gavo iš Kristaus, ir kad Šventasis Raštas rastų gynėjų, reikalingų tokioje svarbioje kovoje?
  3. Tegul mūsų pirmasis rūpestis būna užtikrinti, kad seminarijose ir akademinėse institucijose Šventojo Rašto studijos būtų pastatytos ant tokio pagrindo, kokį reikalauja jo svarba ir šių laikų aplinkybės. Šiuo tikslu pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra išmintingas profesorių pasirinkimas. Šventųjų Raštų mokytojai neturi būti skiriami atsitiktinai iš minios; tai turi būti žmonės, kurių charakteris ir tinkamumas įrodytas jų meile Biblijai, ilgamete jos pažinimu, tinkamu mokytumu ir studijomis.
  4. Lygiai taip pat svarbu laiku pasirūpinti nuolatiniu tokių mokytojų paveldėjimu; ir bus gerai, kur tai įmanoma, atrinkti perspektyvius jaunus vyrus, sėkmingai baigusius teologijos kursą, ir skirti juos išskirtinai Šventajam Raštui, suteikiant jiems galimybes visapusiškoms ir išsamioms studijoms. Taip pasirinkti ir paruošti profesoriai gali su pasitikėjimu imtis jiems paskirtos užduoties; ir kad jie gerai ir naudingai atliktų savo darbą, tegul jie atkreipia dėmesį į instrukcijas, kurias Mes dabar ketiname pateikti.
  5. Pradedant Šventojo Rašto kursą, profesorius turi uoliai stengtis formuoti jaunų pradedančiųjų sprendimą, kad jie būtų vienodai mokomi ginti šventuosius raštus ir gilintis į jų prasmę. Tai yra traktato, vadinamo „Įvadu“, tikslas. Čia studentas mokomas, kaip įrodyti Biblijos vientisumą ir autoritetą, kaip tyrinėti ir nustatyti jos tikrąją prasmę, ir kaip atsakyti į prieštaravimus bei juos paneigti. Nereikia pabrėžti, kaip svarbu šias pradines studijas atlikti tvarkingai ir kruopščiai, su teologijos pagalba ir palyda; nes visas tolesnis kursas turi remtis taip padėtu pamatu ir naudotis taip įgyta šviesa. Toliau mokytojas su dideliu dėmesiu kreipsis į tą vaisingesnę Raštų mokslo dalį, kuri susijusi su interpretacija; joje perteikiamas metodas, kaip naudoti Dievo žodį religijos ir pamaldumo naudai. Mes be išlygų pripažįstame, kad nei temos apimtis, nei turimas laikas neleidžia kiekvieną Biblijos knygą nagrinėti atskirai. Tačiau mokymas turi baigtis aiškiu ir nustatytu interpretacijos metodu – todėl profesorius turi vienodai vengti klaidos, duodamas tik kiekvienos knygos skonį, ir per ilgai užtrukdamas ties viena knygos dalimi. Jei dauguma mokyklų negali daryti to, kas daroma didelėse institucijose – tai yra, vesti studentus per visą vieną ar dvi knygas nuosekliai ir su tam tikru plėtojimu – vis dėlto bent jau pasirinktos dalys turėtų būti nagrinėjamos tinkamai išsamiai; taip, kad studentai iš pateikto pavyzdžio išmoktų mylėti ir naudoti likusią šventosios knygos dalį per visą savo gyvenimą. Profesorius, sekdamas senovės tradicija, naudos Vulgate kaip savo tekstą; nes Tridento susirinkimas nutarė, kad „viešose paskaitose, disputuose, pamoksluose ir aiškinimuose“ Vulgata yra „autentiška“ versija; ir tai yra dabartinis Bažnyčios paprotys. Tuo pačiu metu kitos versijos, kurias patvirtino krikščionių senovė, neturėtų būti ignoruojamos, ypač senesni rankraščiai. Nors hebrajų ir graikų kalbų prasmė iš esmės perteikiama Vulgatoje, vis dėlto ten, kur gali būti neaiškumų ar trūkti aiškumo, „senesnių kalbų tyrinėjimas“, kaip cituoja šv. Augustinas, bus naudingas ir vertingas. Tačiau šioje srityje vargu ar reikia sakyti, kad reikalingas didžiausias atsargumas, nes, kaip sako šv. Jeronimas, „komentatoriaus pareiga yra išdėstyti ne tai, ką jis pats norėtų, bet tai, ką sako jo autorius“. Aptarus, kai būtina, „skaitymų“ klausimą, kitas dalykas yra tyrinėti ir aiškinti prasmę. Ir pirmasis patarimas, kurį reikia duoti, yra toks: kuo labiau mūsų priešininkai prieštarauja, tuo rūpestingiau turėtume laikytis priimtų ir patvirtintų interpretacijos kanonų. Todėl, sveriant žodžių reikšmes, idėjų ryšį, ištraukų paralelizmą ir panašius dalykus, bet kokiu būdu turėtume naudoti tokias iliustracijas, kurias galima gauti iš tinkamo išorinio erudicijos šaltinio; tačiau tai turėtų būti daroma atsargiai, kad nebūtų skiriama daugiau darbo ir laiko šiems klausimams, nei pačioms Šventosioms Knygoms, ir kad studentų protai nebūtų perkrauti informacijos mase, kuri bus labiau kliūtis nei pagalba.

Šventasis Raštas ir Teologija; Interpretacija; Tėvai

  1. Dabar profesorius gali saugiai pereiti prie Raštų naudojimo teologijos klausimais. Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad be įprastų priežasčių, dėl kurių senoviniai raštai yra daugiau ar mažiau sunkiai suprantami, yra keletas, kurios yra būdingos tik Biblijai. Nes Biblijos kalba naudojama išreikšti, Šventosios Dvasios įkvėpimu, daug dalykų, kurie yra už žmogaus proto galios ir ribų – tai yra dieviškosios paslaptys ir viskas, kas su jomis susiję. Kartais tokiose ištraukose yra pilnatvė ir paslėpta prasmės giluma, kurios raidė vargiai išreiškia ir kurią interpretacijos dėsniai vargiai pateisina. Be to, pati raidė dažnai leidžia kitas prasmes, pritaikytas iliustruoti dogmą ar patvirtinti moralę. Todėl reikia pripažinti, kad šventieji raštai yra apgaubti tam tikru religiniu neaiškumu, ir niekas negali įžengti į jų vidų be vadovo (Apd 8, 31); Dievas taip nustatė, kaip dažnai moko Šventieji Tėvai, kad žmonės juos tyrinėtų su didesniu uolumu ir rimtumu, ir kad tai, kas pasiekiama su sunkumais, giliau įsiskverbtų į protą ir širdį; ir, svarbiausia, kad jie suprastų, jog Dievas perdavė Šventuosius Raštus Bažnyčiai, ir kad skaitydami bei naudodami Jo Žodį, jie turi sekti Bažnyčią kaip savo vadovą ir mokytoją. Šv. Ireniejus seniai nustatė, kad ten, kur yra Dievo charizmos, ten reikia mokytis tiesos, ir kad Šventasis Raštas yra saugiai interpretuojamas tų, kurie turi Apaštališkąją paveldą. Jo mokymas ir kitų Šventųjų Tėvų mokymas yra priimtas Vatikano susirinkimo, kuris, atnaujindamas Tridento dekretą, pareiškia savo „nuomonę“ tokią – kad „tikėjimo ir moralės dalykuose, susijusiuose su krikščioniškosios doktrinos kūrimu, tas Šventojo Rašto prasmės supratimas turi būti laikomas tikruoju, kurį laikė ir laiko mūsų Šventoji Motina Bažnyčia, kurios pareiga yra spręsti apie tikrąją Raštų prasmę ir interpretaciją; todėl niekam neleidžiama interpretuoti Šventojo Rašto prieš šią prasmę ar taip pat prieš vieningą Tėvų sutarimą“. Šiuo išmintingiausiu dekretu Bažnyčia jokiu būdu neužkerta kelio ar neriboja Biblijos mokslo siekimo, bet veikiau saugo jį nuo klaidų ir labai padeda jo tikrajai pažangai. Platus laukas vis dar lieka atviras privačiam studentui, kuriame jo hermeneutiniai įgūdžiai gali parodyti save su pastebimu efektu ir Bažnyčios naudai. Viena vertus, tose Šventojo Rašto ištraukose, kurios dar negavo tikro ir galutinio interpretacijos, tokie darbai, Dievo maloningoje apvaizdoje, gali paruošti ir subrandinti Bažnyčios sprendimą; kita vertus, jau apibrėžtose ištraukose privatus studentas gali atlikti lygiai taip pat vertingą darbą, arba aiškiau išdėstydamas jas kaimenei ir mokslininkams, arba galingiau gindamas jas nuo priešiškų atakų. Todėl pirmasis ir brangiausias katalikų komentatoriaus tikslas turėtų būti interpretuoti tas ištraukas, kurios gavo autentišką interpretaciją arba iš pačių šventųjų rašytojų, Šventosios Dvasios įkvėpimu (kaip daugelyje Naujojo Testamento vietų), arba iš Bažnyčios, padedant tai pačiai Šventajai Dvasiai, ar per jos iškilmingą sprendimą, ar per jos įprastą ir visuotinį magisteriumą – interpretuoti šias ištraukas tiksliai tuo pačiu prasme ir įrodyti, visais mokslo ištekliais, kad sveiki hermeneutiniai dėsniai neleidžia jokios kitos interpretacijos. Kitose ištraukose turėtų būti laikomasi tikėjimo analogijos, o katalikų doktrina, kaip autoritetingai pasiūlyta Bažnyčios, turėtų būti laikoma aukščiausiu įstatymu; nes, matant, kad tas pats Dievas yra tiek Šventųjų Knygų, tiek Bažnyčiai patikėtos doktrinos autorius, akivaizdu, kad joks mokymas negali būti teisėtai išgautas iš pirmųjų, kuris bet kokiu atžvilgiu prieštarautų pastarajai. Todėl visa interpretacija yra kvaila ir klaidinga, kuri arba priverčia šventuosius rašytojus nesutarti vienam su kitu, arba prieštarauja Bažnyčios doktrinai. Todėl Šventojo Rašto profesorius, be kitų rekomendacijų, turi gerai išmanyti visą teologijos ratą ir būti giliai perskaitęs Šventųjų Tėvų ir Daktarų komentarus bei kitus žymius aiškintojus. Tai pabrėžia šv. Jeronimas, o dar dažniau šv. Augustinas, kuris teisingai skundžiasi: „Jei nėra jokios mokymo šakos, kad ir kokia nuolanki ir lengvai išmokstama, kuri nereikalautų mokytojo, kas gali būti didesnis įžūlumo ir puikybės ženklas, nei atsisakyti studijuoti dieviškųjų paslapčių knygas su tų, kurie jas interpretavo, pagalba?“ Kiti Tėvai sakė tą patį ir patvirtino tai savo pavyzdžiu, nes jie „stengėsi įgyti Šventųjų Raštų supratimą ne savo šviesomis ir idėjomis, bet iš senovės raštų ir autoriteto, kurie, kaip žinome, gavo interpretacijos taisyklę tiesiogiai iš Apaštalų“. Šventieji Tėvai, „kuriems, po Apaštalų, Bažnyčia skolinga savo augimą – kurie sodino, laistė, statė, valdė ir puoselėjo ją“, Šventieji Tėvai, sakome, yra aukščiausio autoriteto, kai jie visi vienodai interpretuoja bet kokį Biblijos tekstą, susijusį su tikėjimo ar moralės doktrina; nes jų vienbalsiškumas aiškiai rodo, kad tokia interpretacija kilo iš Apaštalų kaip_invalidated is not a valid object (datetime.datetime) and cannot be pickled
  2. Tačiau jis neturi dėl to manyti, kad draudžiama, kai yra teisinga priežastis, tęsti tyrinėjimus ir aiškinimus toliau nei Tėvai; su sąlyga, kad jis rūpestingai laikosi šv. Augustino išmintingai nustatytos taisyklės – nenukrypti nuo raidės ir akivaizdžios prasmės, išskyrus tuos atvejus, kai protas daro tai neįmanoma arba būtinybė to reikalauja; taisyklė, kurios laikytis yra dar būtina šiais laikais, kai naujovių troškimas ir nevaržoma minties laisvė kelia labai realų ir artimą klaidos pavojų. Taip pat neturėtų būti ignoruojamos tos ištraukos, kurias Tėvai suprato alegoriniu ar perkeltiniu prasme, ypač kai tokia interpretacija yra pagrįsta raide ir remiasi daugelio autoritetu. Nes šis interpretacijos metodas buvo Bažnyčios priimtas iš Apaštalų ir patvirtintas jos pačios praktika, kaip liudija šventoji liturgija; nors tiesa, kad šventieji Tėvai tuo nesiekė tiesiogiai įrodyti tikėjimo dogmų, bet naudojo tai kaip priemonę skatinti dorybei ir pamaldumui, kurie, jų pačių patirtimi, buvo labai vertingi. Kitų katalikų aiškintojų autoritetas nėra toks didelis; tačiau Raštų studijos Bažnyčioje visada tęsėsi, todėl šie komentarai taip pat turi savo garbingą vietą ir yra naudingi įvairiais būdais puolėjų paneigimui ir sunkumų aiškinimui. Tačiau labai netinkama yra ignoruoti ar niekinti puikų darbą, kurį katalikai paliko gausiai, ir kreiptis į nekatalikų darbus – ieškoti juose, kenkdami sveikai doktrinai ir dažnai rizikuodami tikėjimu, ištraukų aiškinimų, kuriuos katalikai jau seniai sėkmingai naudojo savo talentu ir darbu. Nes nors nekatalikų studijos, naudojamos atsargiai, kartais gali būti naudingos katalikų studentui, vis dėlto jis turėtų gerai atsiminti – kaip Tėvai taip pat moko daugelyje ištraukų – kad Šventojo Rašto prasmės niekur negalima rasti nepakeistos už Bažnyčios ribų ir negalima tikėtis, kad ji bus rasta rašytojų, kurie, neturėdami tikro tikėjimo, tik graužia Šventojo Rašto žievę ir niekada nepasiekia jo esmės.
  3. Labai pageidautina ir būtina, kad visas teologijos mokymas būtų persmelktas ir pagyvintas dieviškojo Dievo Žodžio naudojimu. To norėjo ir tai praktikavo Tėvai ir didžiausi visų laikų teologai. Būtent iš Šventųjų Raštų jie daugiausia stengėsi skelbti ir įtvirtinti Tikėjimo straipsnius ir su jais susijusias tiesas, ir juose, kartu su dieviškąja Tradicija, jie rado eretiškų klaidų paneigimą, katalikybės tiesų pagrįstumą, tikrąją prasmę ir tarpusavio ryšį. Niekas nesistebės tuo, kas mano, kad Šventosios Knygos užima tokią iškilią vietą tarp apreiškimo šaltinių, kad be jų uolaus tyrinėjimo ir naudojimo teologija negali būti pastatyta ant tikro pagrindo ar traktuojama taip, kaip reikalauja jos orumas. Nes nors teisinga ir tinkama, kad akademijų ir mokyklų studentai daugiausia būtų lavinami įgyti mokslinį dogmos žinojimą, samprotaujant iš Tikėjimo straipsnių į jų pasekmes pagal patvirtintos ir sveikos filosofijos taisykles – vis dėlto protingas ir išmokytas teologas jokiu būdu nepraeis pro tą doktrinos demonstravimo metodą, kuris remiasi Biblijos autoritetu; „nes (teologija) negauna savo pirmųjų principų iš jokio kito mokslo, bet tiesiogiai iš Dievo per apreiškimą. Ir todėl ji nepriima kitų mokslų kaip iš aukštesnių, bet naudoja juos kaip savo pavaldinius ar tarnaites“ Šią doktrinos mokymo viziją nustato ir rekomenduoja teologų princas, šv. Tomas Akvinietis; kuris, be to, rodo – toks yra esminis krikščioniškosios teologijos charakteris – kaip ji gali ginti savo principus nuo puolimų: „Jei priešininkas,“ sako jis, „bent dalį dieviškojo apreiškimo pripažįsta, mes turime argumentą prieš jį; taigi, prieš eretiką galime naudoti Raštų autoritetą, o prieš tuos, kurie neigia vieną straipsnį, galime naudoti kitą. Bet jei mūsų priešininkas visiškai atmeta dieviškąjį apreiškimą, tada nėra jokio būdo įrodyti Tikėjimo straipsnius samprotaujant; mes galime tik išspręsti sunkumus, kurie keliami prieš juos“. Todėl reikia rūpintis, kad pradedantieji prie Biblijos studijų prieitų gerai pasiruošę ir apginkluoti; kitaip bus sužlugdyti pagrįsti lūkesčiai, arba, kas dar blogiau, jie neapgalvotai rizikuos klaidos pavojumi, lengvai tapdami racionalistų sofizmų ir išmoktos erudicijos grobiu. Geriausias pasiruošimas bus sąžiningas filosofijos ir teologijos taikymas pagal šv. Tomo Akviniečio vadovavimą ir nuodugnus mokymas jose – kaip Mes patys kitur nurodėme ir nurodėme. Šių priemonių dėka, tiek Biblijos studijose, tiek toje teologijos dalyje, kuri vadinama pozityviąja, jie eis teisingu keliu ir padarys patenkinamą pažangą.

Šventojo Rašto Autoritetas; Šiuolaikinė Kritika; Fizikos Mokslas

  1. Įrodyti, aiškinti, iliustruoti katalikų doktriną teisėtu ir įgudusiu Biblijos interpretavimu yra daug; bet yra antroji temos dalis, lygiai svarbi ir lygiai sunki – visiško jos autoriteto išlaikymas stipriausiu įmanomu būdu. Tai negali būti padaryta visiškai ar patenkinamai, išskyrus per gyvą ir tinkamą Bažnyčios magisteriumą. Bažnyčia, „dėl savo nuostabaus plitimo, išskirtinio šventumo ir neišsenkančio vaisingumo gėrybėse, savo katalikiškos vienybės ir nepajudinamo stabilumo, pati yra didelis ir nuolatinis patikimumo motyvas ir neįveikiamas liudijimas apie savo dieviškąją misiją“. Bet kadangi dieviškasis ir neklystantis Bažnyčios magisteriumas taip pat remiasi Šventojo Rašto autoritetu, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, yra apginti šventųjų įrašų patikimumą bent jau kaip žmogaus dokumentų, iš kurių galima aiškiai įrodyti, kaip iš pirminių ir autentiškų liudijimų, mūsų Viešpaties Kristaus dieviškumą ir misiją, hierarchinės Bažnyčios įsteigimą ir Petro bei jo įpėdinių pirmumą. Todėl labai pageidautina, kad būtų daug dvasininkų, gerai pasiruošusių įsitraukti į tokio pobūdžio kovą ir atremti priešiškus puolimus, daugiausia pasitikėdami tuo Dievo šarvu, kurį rekomenduoja Apaštalas (Ef 6, 11), bet taip pat ne svetimi šiuolaikiniams puolimo metodams. Tai gražiai užsimena šv. Jonas Auksaburnis, aprašydamas kunigų pareigas: „Mes turime dėti visas pastangas, kad ‘Dievo Žodis mumyse gausiai gyventų’ (Kol 3, 16) ir ne tik vienai kovos rūšiai turime būti pasiruošę – nes kova yra daugialypė ir priešas yra įvairus; ir jie ne visi naudoja tuos pačius ginklus ar puola tuo pačiu būdu. Todėl būtina, kad žmogus, kuris turi kovoti su visais, būtų susipažinęs su visų įrankiais ir menais – kad jis būtų vienu metu lankininkas ir svaidytojas, vadas ir karininkas, generolas ir eilinis kareivis, pėstininkas ir raitelis, įgudęs jūrų kovoje ir apgultyje; nes jei jis nežino kiekvieno karo triuko ir posūkio, velnias puikiai sugeba, jei tik vienos durys paliekamos atviros, įvesti savo nuožmias gaujas ir pagrobti avis“. Priešo sofizmus ir įvairius puolimo menus jau aptarėme. Dabar pasakykime žodį apie gynybos priemones. Pirmoji priemonė yra Rytų kalbų ir kritikos meno studijos. Šie du įgūdžiai šiais laikais yra labai vertinami, todėl dvasininkai, daugiau ar mažiau susipažinę su jais, kaip reikalauja laikas ir vieta, galės geriau atlikti savo pareigas su deramu kreditu; nes jie turi tapti „visiems viskuo“ (1 Kor 9, 22), visada „pasiruošę patenkinti kiekvieną, kuris klausia jų vilties priežasties“ (1 Pt 3, 15). Todėl labai tinkama, kad Šventųjų Raštų profesoriai ir teologai įvaldytų tas kalbas, kuriomis buvo parašytos šventosios knygos; ir būtų gerai, kad Bažnyčios studentai taip pat jas puoselėtų, ypač tie, kurie siekia akademinių laipsnių. Ir reikėtų dėti pastangas, kad visose akademinėse institucijose – kaip jau pagirtinai padaryta daugelyje – būtų įsteigtos kitų senovinių kalbų, ypač semitų, katedros ir su jomis susiję dalykai, daugiausia tiems, kurie ketina profesuoti šventąją literatūrą. Šie pastarieji, turėdami panašų tikslą, turėtų gerai ir nuodugniai susipažinti su tikrosios kritikos menu. Religijai labai pakenkė netinkamas metodas, oriai vadinamas „aukštesniąja kritika“, kuris pretenduoja spręsti apie kiekvienos knygos kilmę, vientisumą ir autoritetą vien tik iš vidinių požymių. Kita vertus, akivaizdu, kad istoriniuose klausimuose, tokiuose kaip raštų kilmė ir perdavimas, istorijos liudijimas yra pirmaeilis, ir kad istorinis tyrimas turi būti atliekamas su didžiausiu rūpesčiu; ir kad šioje srityje vidiniai įrodymai retai būna labai vertingi, išskyrus kaip patvirtinimą. Žiūrėti į tai kitaip reikš atverti duris daugeliui blogų pasekmių. Tai padarys religijos priešus daug drąsesnius ir įsitikinusius puolant ir draskant Šventąsias Knygas; ir ši išgirtinė „aukštesnioji kritika“ virs kritikų šališkumo ir išankstinių nuostatų atspindžiu. Ji nemes Raštams ieškomos šviesos ar nebus naudinga doktrinai; ji tik sukels nesutarimus ir nesantaiką, tuos tikrus klaidos ženklus, kuriuos patys kritikai gausiai demonstruoja savo asmenyse; ir matant, kad dauguma jų yra užkrėsti klaidinga filosofija ir racionalizmu, tai turi lemti visų pranašysčių ir stebuklų bei visko, kas yra už gamtos tvarkos ribų, pašalinimą iš šventųjų raštų.
  2. Antra vertus, turime kovoti su tais, kurie, netinkamai naudodami fizikos mokslą, kruopščiai tikrina Šventąją Knygą, kad aptiktų rašytojų klaidą ir pasinaudotų proga šmeižti jos turinį. Tokio pobūdžio puolimai, kadangi jie susiję su juntamos patirties dalykais, yra ypač pavojingi masėms, taip pat jaunimui, pradedančiam literatūros studijas; nes jaunimas, jei jie praranda pagarbą Šventajam Raštui vienu ar keliais klausimais, lengvai linksta visiškai nustoti juo tikėti. Nereikia aiškinti, kaip mokslo prigimtis, kaip ji puikiai pritaikyta parodyti Didžiojo Kūrėjo šlovę, jei ji mokoma taip, kaip turėtų būti, taip, jei ji iškrypėliškai perteikiama jaunatviškam intelektui, gali būti labai pražūtinga naikindama tikrosios filosofijos principus ir korumpuodama moralę. Todėl Šventųjų Raštų profesoriui fizikos mokslų žinios bus labai naudingos aptinkant tokius puolimus prieš Šventąsias Knygas ir juos paneigiant. Iš tiesų niekada negali būti jokio tikro nesutarimo tarp teologo ir fiziko, kol kiekvienas laikosi savo ribų, ir abu yra atsargūs, kaip mus įspėja šv. Augustinas, „nedaryti skubotų teiginių ar tvirtinti to, kas nežinoma, kaip žinoma“. Jei tarp jų kiltų nesutarimas, štai taisyklė, taip pat nustatyta šv. Augustino, teologui: „Ką jie gali tikrai įrodyti kaip tikrą apie fizinę gamtą, mes turime parodyti, kad tai galima suderinti su mūsų Raštais; ir ką jie tvirtina savo traktatuose, kas prieštarauja šiems mūsų Raštams, tai yra katalikų tikėjimui, mes turime arba kuo geriau įrodyti, kad tai visiškai klaidinga, arba bent jau be menkiausio dvejojimo turime tikėti, kad taip yra“. Norint suprasti, kaip teisinga yra čia suformuluota taisyklė, pirmiausia turime prisiminti, kad šventieji rašytojai, arba tiksliau kalbant, Šventoji Dvasia, „kuri kalbėjo per juos, nesiekė mokyti žmonių šių dalykų (tai yra matomojo pasaulio dalykų esminės prigimties), dalykų, visiškai nenaudingų išganymui“. Todėl jie nesiekė įsiskverbti į gamtos paslaptis, bet veikiau aprašė ir traktavo dalykus daugiau ar mažiau perkeltine kalba, arba terminais, kurie tuo metu buvo įprasti ir kurie daugeliu atvejų yra naudojami ir šiais laikais, net ir iškiliausių mokslininkų. Įprasta kalba pirmiausia ir tinkamai aprašo tai, kas patenka į pojūčius; ir panašiai šventieji rašytojai – kaip mums taip pat primena Angelų Daktaras – „rėmėsi tuo, kas akivaizdžiai matoma“, arba užrašė tai, ką Dievas, kalbėdamas žmonėms, išreiškė taip, kaip žmonės galėjo suprasti ir buvo įpratę.
  1. Tačiau atkakli Šventojo Rašto gynyba nereikalauja, kad mes vienodai palaikytume visas nuomones, kurias kiekvienas iš Tėvų ar naujesnių aiškintojų pateikė jį aiškindami; nes gali būti, kad komentuodami ištraukas, kuriose aptariami fiziniai dalykai, jie kartais išreiškė savo laikų idėjas ir todėl pateikė teiginius, kurie šiais laikais buvo atmesti kaip neteisingi. Todėl jų interpretacijose turime atidžiai pastebėti, ką jie nustato kaip priklausantį tikėjimui arba kaip glaudžiai susijusį su tikėjimu – dėl ko jie yra vieningi. Nes „tuose dalykuose, kurie nepatenka į tikėjimo prievolę, Šventieji galėjo turėti skirtingas nuomones, kaip ir mes patys“, pagal šv. Tomo posakį. Ir kitoje vietoje jis labai pagirtinai sako: „Kai filosofai sutaria dėl tam tikro dalyko, ir tai neprieštarauja mūsų tikėjimui, mano nuomone, saugiau nei nustatyti tokį dalyką kaip tikėjimo dogmą, net jei filosofai jį taip pateikia, nei atmesti jį kaip prieštaraujantį tikėjimui, kad nesuteiktume šio pasaulio išminčiams progos niekinti mūsų tikėjimą.“ Katalikų aiškintojas, nors ir turėtų parodyti, kad tie gamtos mokslų faktai, kuriuos tyrinėtojai tvirtina esant dabar visiškai tikrus, neprieštarauja teisingai aiškinamam Raštui, vis dėlto visada turi prisiminti, kad daug kas, kas buvo laikoma ir įrodyta kaip tikra, vėliau buvo suabejota ir atmesta. Ir jei fizikos rašytojai peržengia savo šakos ribas ir perkelia savo klaidingą mokymą į filosofijos sritį, tegul jie būna perduoti filosofams.

Įkvėpimas Nesuderinamas su Klaida

  1. Čia išdėstyti principai bus taikomi giminingiems mokslams, ypač istorijai. Apgailėtina, kad yra daugybė žmonių, kurie su dideliu darbu atlieka ir skelbia tyrimus apie senovės paminklus, tautų papročius ir institucijas bei kitus iliustracinius dalykus, ir kurių pagrindinis tikslas dažnai yra rasti klaidų šventuosiuose raštuose, kad taip sukrėstų ir susilpnintų jų autoritetą. Kai kurie iš šių rašytojų rodo ne tik didelį priešiškumą, bet ir didžiausią nesąžiningumą; jų akyse profaniška knyga ar senovinis dokumentas priimamas be dvejonės, tuo tarpu Raštas, jei tik jame randama įtarimų dėl klaidos, su mažiausia diskusija laikomas visiškai nepatikimu. Tiesa, be abejo, kad perrašinėtojai padarė klaidų Biblijos tekste; šis klausimas, kai jis iškyla, turėtų būti atidžiai svarstomas pagal jo nuopelnus, ir faktas neturėtų būti per lengvai priimamas, tik tose ištraukose, kur įrodymai yra aiškūs. Taip pat gali atsitikti, kad ištraukos prasmė lieka dviprasmiška, ir šiuo atveju geri hermeneutiniai metodai labai padės išaiškinti neaiškumą. Tačiau visiškai neteisinga ir draudžiama arba susiaurinti įkvėpimą tik iki tam tikrų Šventojo Rašto dalių, arba pripažinti, kad šventasis rašytojas suklydo. Nes tų sistema, kurie, norėdami atsikratyti šių sunkumų, nedvejodami pripažįsta, kad dieviškasis įkvėpimas liečia tikėjimo ir moralės dalykus ir nieko daugiau, nes (kaip jie klaidingai mano) klausime apie ištraukos tiesą ar klaidingumą turėtume svarstyti ne tiek tai, ką Dievas pasakė, kiek priežastį ir tikslą, kurį Jis turėjo omenyje tai sakydamas – šios sistemos negalima toleruoti. Nes visos knygos, kurias Bažnyčia priima kaip šventas ir kanonines, yra parašytos visiškai ir ištisai, su visomis jų dalimis, Šventosios Dvasios diktavimu; ir taip toli yra nuo to, kad klaida galėtų egzistuoti kartu su įkvėpimu, kad įkvėpimas ne tik iš esmės nesuderinamas su klaida, bet ją absoliučiai ir būtinai atmeta, kaip neįmanoma, kad pats Dievas, aukščiausia Tiesa, galėtų ištarti tai, kas nėra tiesa. Tai senovinis ir nekintantis Bažnyčios tikėjimas, iškilmingai apibrėžtas Florencijos ir Tridento susirinkimuose ir galutinai patvirtintas bei aiškiau suformuluotas Vatikano susirinkime. Štai pastarojo žodžiai: „Senojo ir Naujojo Testamento knygos, visos ir ištisos, su visomis jų dalimis, kaip išvardyta to paties Susirinkimo (Tridento) dekrete ir senovinėje lotyniškoje Vulgatoje, turi būti priimamos kaip šventos ir kanoninės. Ir Bažnyčia laiko jas šventomis ir kanoninėmis ne todėl, kad, būdamos sukurtos žmogaus darbu, jos vėliau buvo patvirtintos jos autoritetu; taip pat ne tik todėl, kad jose yra apreiškimas be klaidų; bet todėl, kad, būdamos parašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, jų autorius yra Dievas.“ Todėl, kadangi Šventoji Dvasia naudojo žmones kaip savo įrankius, negalime sakyti, kad šie įkvėpti įrankiai, galbūt, suklydo, o ne pirminis autorius. Nes, antgamtine galia, Jis taip juos paskatino ir pastūmėjo rašyti – Jis buvo taip arti jų – kad dalykus, kuriuos Jis įsakė, ir tik tuos, jie pirmiausia teisingai suprato, tada ištikimai norėjo užrašyti ir galiausiai išreiškė tinkamais žodžiais ir su neklystančia tiesa. Kitaip negalėtų būti sakoma, kad Jis buvo visų Raštų Autorius. Tokia visada buvo Tėvų įsitikinimas. „Todėl,“ sako šv. Augustinas, „kadangi jie rašė tai, ką Jis jiems parodė ir ištarė, negalima teigti, kad Jis nėra rašytojas; nes Jo nariai vykdė tai, ką jų Galva padiktavo.“ Ir šv. Grigalius Didysis taip tvirtina: „Visiškai nereikalinga klausti, kas rašė šiuos dalykus – mes ištikimai tikime, kad Šventoji Dvasia yra knygos Autorius. Jis ją rašė, kuris padiktavo ją rašyti; Jis ją rašė, kuris įkvėpė jos vykdymą.“
  2. Iš to seka, kad tie, kurie tvirtina, kad klaida yra galima bet kurioje tikroje šventųjų raštų ištraukoje, arba iškreipia katalikišką įkvėpimo sąvoką, arba daro Dievą tokios klaidos autoriumi. Ir taip pabrėžtinai visi Tėvai ir Daktarai sutiko, kad dieviškieji raštai, kaip juos paliko hagiografai, yra laisvi nuo bet kokių klaidų, kad jie uoliai, ne mažiau įgudusiai nei pagarbiai, stengėsi sutaikyti tarpusavyje tas daugybines ištraukas, kurios atrodo prieštaringos – būtent tas ištraukas, kurias didžiąja dalimi perėmė „aukštesnioji kritika“; nes jie buvo vieningi nustatydami, kad tie raštai, visiškai ir visomis jų dalimis, vienodai kilo iš Visagalio Dievo įkvėpimo, ir kad Dievas, kalbėdamas per šventuosius rašytojus, negalėjo užrašyti nieko, kas nėra tiesa. Šv. Augustino žodžiai šv. Jeronimui gali apibendrinti, ką jie mokė: „Savo ruožtu prisipažįstu tavo meilei, kad tik toms Raštų knygoms, kurios dabar vadinamos kanoninėmis, išmokau skirti tokią pagarbą ir reverenciją, kad tvirtai tikiu, jog nė vienas jų rašytojų nesuklydo. Ir jei šiuose Knygose sutinku ką nors, kas atrodo prieštaraujantis tiesai, nedvejodamas padarysiu išvadą, kad arba tekstas yra klaidingas, arba vertėjas neteisingai išreiškė ištraukos prasmę, arba aš pats nesuprantu.“
  3. Tačiau visiškai ir tobulai, su visais geriausio mokslo ginklais, imtis Šventosios Biblijos gynybos yra kur kas daugiau, nei galima tikėtis vien iš komentatorių ir teologų pastangų. Tai užduotis, kurioje turime teisę tikėtis visų tų katalikų, kurie įgijo reputaciją bet kurioje mokslų šakoje, bendradarbiavimo. Kaip praeityje, taip ir dabar, Bažnyčia niekada nelieka be savo talentingų vaikų grakštaus palaikymo; tegul jų tarnystė Tikėjimui auga ir stiprėja! Nes nėra nieko, ką Mes laikytume būtiniausiu, nei tai, kad tiesa rastų galingesnių ir gausesnių gynėjų nei priešų, su kuriais ji turi susidurti; taip pat nėra nieko, kas geriau priverstų mases gerbti tiesą, nei matyti ją drąsiai skelbiamą mokytų ir iškilių žmonių. Be to, prieštaraujančiųjų karčios kalbos bus nutildytos, arba bent jau jie nedrįs taip begėdiškai tvirtinti, kad tikėjimas yra mokslo priešas, kai pamatys, kad mokslininkai, iškilūs savo profesijoje, rodo tikėjimui didžiausią pagarbą ir reverenciją. Matydami, kad tie, kuriems Visagalio Dievo gerumas suteikė, kartu su tikėjimo malone, didelį natūralų talentą, gali tiek daug padaryti religijos labui, tegul tokie žmonės, šioje karštoje kovoje, kurios objektas yra Šventasis Raštas, kiekvienas iš jų pasirenka studijų šaką, tinkamiausią jo aplinkybėms, ir stengiasi joje pasižymėti, kad būtų pasiruošę su kreditu ir išskirtinumu atremti puolimus prieš Dievo Žodį. Ir Mūsų maloni pareiga yra pagirti darbą, kurį tam tikri katalikai ėmėsi – tai yra draugijų formavimas ir didelių pinigų sumų skyrimas, siekiant aprūpinti darbščius ir mokytus žmones visokeriopa pagalba ir parama, vykdant išsamius tyrimus. Tikrai puikus pinigų investavimo būdas, labai tinkamas laikams, kuriais gyvename! Kuo mažiau viešosios paramos yra katalikų studijoms, tuo pasiruošusios ir gausesnės turėtų būti privačių asmenų dosnumas – tų, kuriems Dievas davė turtų, taip noriai naudojančių savo išteklius, kad apsaugotų Jo apreikštosios doktrinos lobį.

Santrauka

  1. Kad visos šios pastangos ir darbai tikrai būtų naudingi Biblijos reikalui, tegul mokslininkai tvirtai laikosi principų, kuriuos Mes šiame Laiške išdėstėme. Tegul jie ištikimai tiki, kad Dievas, visų dalykų Kūrėjas ir Valdovas, taip pat yra Raštų Autorius – ir todėl niekas negali būti įrodytas nei fizikos mokslu, nei archeologija, kas galėtų iš tikrųjų prieštarauti Raštams. Jei, taigi, susiduriama su akivaizdžiu prieštaravimu, reikia dėti visas pastangas jį pašalinti. Reikia konsultuotis su protingais teologais ir komentatoriais dėl to, kokia yra tikroji ar labiausiai tikėtina aptariamos ištraukos prasmė, ir priešiški argumentai turi būti atidžiai pasverti. Net jei sunkumas galų gale neišaiškėja ir neatitikimas atrodo išliekantis, kova neturi būti apleista; tiesa negali prieštarauti tiesai, ir mes galime būti tikri, kad klaida buvo padaryta arba šventų žodžių interpretacijoje, arba pačioje polemikoje; ir jei tokios klaidos negalima aptikti, reikia laikinai sustabdyti sprendimą. Daugybė prieštaravimų buvo atkakliai nukreipta prieš Raštą daugelį metų, kurie pasirodė esą beprasmiški ir dabar niekada negirdimi; ir ne retai tam tikroms Raštų ištraukoms (nepriklausančioms tikėjimo ar moralės taisyklei) buvo priskirtos interpretacijos, kurios buvo ištaisytos atidžiau tiriant. Laikui bėgant klaidingos nuomonės miršta ir išnyksta; bet „tiesa lieka ir stiprėja amžinai“ (3 Jn 1, 3). Todėl, kaip niekas neturėtų būti toks įžūlus, kad manytų, jog supranta visą Raštą, kuriame pats šv. Augustinas prisipažino, kad buvo daugiau, ko jis nežinojo, nei žinojo, taip, jei jis susidurtų su kuo nors, kas atrodo neišsprendžiama, jis turi įsidėmėti atsargią to paties švento Daktaro taisyklę: „Geriau net būti nežinomų, bet naudingų ženklų prispaustam, nei juos beprasmiškai interpretuoti ir taip nusimesti jungą tik tam, kad patektum į klaidos spąstus.“
  2. Tokie, Gerbiami Broliai, yra patarimai ir nurodymai, kuriuos, Dievo pagalba, Mes laikėme tinkamais šiuo metu jums pasiūlyti dėl Šventojo Rašto studijų. Dabar jūsų pareiga bus užtikrinti, kad tai, ką Mes pasakėme, būtų stebima ir vykdom – išsaugoti ir praktikuojama su derama pagarba ir tikslumu; kad taip Mes galėtume parodyti savo dėkingumą Dievui už Jo Išminties Žodžių perdavimą žmogui, ir kad visi taip labai pageidaujami geri rezultatai būtų įgyvendinti, ypač tie, kurie liečia Bažnyčios studentų ugdymą, kas yra mūsų didelis rūpestis ir Bažnyčios viltis. Dėkite pastangas su noria atsidavimu ir naudokite savo autoritetą bei įtikinėjimą, kad šios studijos būtų tinkamai vertinamos ir klestėtų seminarijose bei švietimo institucijose, kurios yra jūsų jurisdikcijoje. Tegul jos klesti pilnaviduriškai ir laimingai sėkmingai, vadovaujant Bažnyčiai, pagal naudingą Šventųjų Tėvų mokymą ir pagirtinas senovės tradicijas; ir, laikui bėgant, tegul jos plečiasi ir tęsiasi, kaip to reikalauja tiesos interesai ir šlovė – tos katalikiškos Tiesos, kuri ateina iš aukštybių, niekada neišsenkantis žmogaus išganymo šaltinis. Galiausiai, Mes su tėviška meile raginame visus Bažnyčios studentus ir tarnus visada prieiti prie Šventųjų Raštų su pagarba ir pamaldumu; nes neįmanoma pasiekti jų naudingo supratimo, nebent būtų atsisakyta „žemiško“ mokslo arogancijos ir širdyje būtų sužadintas šventas troškimas tos išminties, „kuri yra iš aukštybių“. Tokiu būdu protas, kartą įleistas į šias šventas studijas ir taip apšviestas bei sustiprintas, įgis nuostabų gebėjimą aptikti ir išvengti žmogaus mokslo klaidų, ir rinkti bei naudoti viską, kas vertinga ir brangu amžinajam išganymui; tuo tarpu širdis sušils ir su karštu ilgesiu sieks tobulėti dorybėje ir dieviškojoje meilėje. „Palaiminti tie, kurie tyrinėja Jo liudijimus; jie ieškos Jo visa širdimi“ (Ps 119, 2).
  3. Ir dabar, pilni vilties dieviškojoje pagalboje ir pasitikėdami jūsų pastoraciniu rūpesčiu – kaip dangiškosios malonės įkeitą ir mūsų ypatingo palankumo ženklą – jums visiems, dvasininkijai ir visai jums patikėtai kaimenei, su meile teikiame mūsų Viešpatyje Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Šv. Petro bazilikoje, Romoje, 1893 m. lapkričio 18 d., aštuonioliktaisiais mūsų Pontifikato metais.

LEONAS XIII