Sovietų Sąjungos laikais Rusijos Ortodoksų Bažnyčia (Maskvos patriarchatas) buvo priversta veikti griežtai kontroliuojamoje aplinkoje, kur religinės institucijos buvo pavaldžios komunistiniam režimui. Nors viešai Bažnyčia deklaravo dvasinę misiją, paviešinti dokumentai po SSRS žlugimo atskleidė glaudžius jos ryšius su KGB – sovietų saugumo tarnyba, kuri kontroliavo visuomenės gyvenimą, įskaitant religines bendruomenes. Aukšto rango dvasininkai, turėję kodeksinius vardus, buvo verbuojami kaip informatoriai ar net agentai, o jų veikla buvo dokumentuojama slaptais protokolais ir ataskaitomis. Šie ryšiai, ilgai slepiami, kelia klausimų apie Bažnyčios autonomiją ir moralinį kompromisą su ateistiniu režimu.
Istorinis kontekstas: Bažnyčia sovietų kontrolėje
Po 1917 m. bolševikų revoliucijos Rusijos Ortodoksų Bažnyčia patyrė precedento neturinčias represijas. Tūkstančiai kunigų buvo suimti, nužudyti ar ištremti, o bažnyčios ir vienuolynai uždaryti arba paversti pasaulietiniais pastatais. 1927 m. metropolitas Sergijus (Stragorodskis), siekdamas išsaugoti Bažnyčios legalumą, paskelbė lojalumo deklaraciją sovietų valdžiai, kuri sukėlė kontroversiją tarp dvasininkų ir tikinčiųjų. Ši deklaracija tapo pirmuoju žingsniu link Bažnyčios pavaldumo valstybei, o KGB (įkurta 1954 m., kaip NKVD įpėdinė) vėliau ėmė sistemingai infiltrouti Bažnyčią, siekdama ją paversti režimo įrankiu.
Sovietų valdžia siekė ne tik apriboti religinę veiklą, bet ir naudoti Bažnyčią kaip priemonę propagandai bei šnipinėjimui, ypač tarptautinėje arenoje. Religinės bendruomenės buvo stebimos per Religinių reikalų tarybą, kuri veikė kaip tarpininkė tarp Bažnyčios ir KGB. Aukšto rango dvasininkai, norėdami išlaikyti savo pozicijas ar užtikrinti Bažnyčios išlikimą, dažnai buvo priversti bendradarbiauti.
Dokumentai ir įrodymai: KGB archyvai atskleidžia tiesą
Po SSRS žlugimo 1991 m. dalis KGB archyvų buvo paviešinta, ypač Baltijos šalyse, kurios atgavo nepriklausomybę. Šie dokumentai atskleidė, kad daugelis Maskvos patriarchato dvasininkų buvo užverbuoti kaip KGB informatoriai ar agentai. Pavyzdžiui, Latvijoje paviešintame KGB archyve buvo rasta informacija apie protojerėjų Miroliubovą, Departamento užsienio bažnytinių ryšių darbuotoją, kuris 1981 m. buvo užverbuotas kaip agentas kodiniu vardu „Anatolij“. Panašūs dokumentai liudija, kad dvasininkai, ypač tie, kurie dalyvavo tarptautinėje veikloje, buvo vertinami kaip naudingi informacijos šaltiniai.
Paviešintuose dokumentuose matyti, kad KGB naudojo kodeksinius vardus, tokius kaip „Drozdov“, „Adamant“ ar „Anatolij“, slėpdama tikrąsias dvasininkų tapatybes. Verbuojami asmenys teikė informaciją apie Bažnyčios vidaus veiklą, tikinčiųjų nuotaikas ar net užsienio kontaktus. Kai kurie dvasininkai, kaip teigiama, buvo apmokyti KGB metodų, kad galėtų efektyviau vykdyti šnipinėjimo užduotis, ypač per tarptautinius bažnytinius susitikimus.
Ypatingai reikšmingas atvejis – patriarchas Kirilas (Vladimiras Gundiajevas), kuris, kaip teigiama X platformos įrašuose, sovietmečiu buvo KGB agentas, vykdęs šnipinėjimo užduotis. Nors šie teiginiai kelia diskusijas, dokumentai patvirtina, kad aukščiausio rango dvasininkai, įskaitant tuometinius metropolitus, buvo glaudžiai prižiūrimi ir dažnai bendradarbiavo su saugumo tarnybomis. Pavyzdžiui, 1992 m. Rusijos parlamente sudaryta komisija, vadovaujama Levo Ponomariovo, ištyrė Bažnyčios ryšius su KGB ir nustatė, kad dauguma aukštų hierarchų buvo užverbuoti.
Bažnyčios kompromisai: išlikimo kaina
Dvasininkų bendradarbiavimas su KGB dažnai buvo pateisinamas kaip būdas išsaugoti Bažnyčią. Sovietų režimas grasino visišku religijos sunaikinimu, todėl dalis hierarchų rinkosi bendradarbiauti, kad apsaugotų parapijas, vienuolynus ar bent minimalią religinę veiklą. Pavyzdžiui, metropolitas Sergijus 1943 m. buvo išrinktas patriarchu su Stalino leidimu, kai šis, Antrojo pasaulinio karo metu, nusprendė laikinai sušvelninti antireliginę politiką, siekdamas pakelti tautos dvasią. Šis sprendimas leido Bažnyčiai atkurti dalį struktūrų, tačiau už tai buvo mokama lojalumo kaina.
KGB kontroliavo dvasininkų skyrimus, keliones į užsienį ir net pamokslų turinį. Pavyzdžiui, dvasininkai, dalyvavę Pasaulio bažnyčių tarybos susitikimuose, turėjo teikti ataskaitas apie užsienio kontaktus. Kai kurie hierarchai, tokie kaip metropolitas Nikodimas (Rotovas), buvo įtariami aktyviu bendradarbiavimu su KGB, padėdami sovietų režimui kurti palankų įvaizdį tarptautinėje arenoje.
Tačiau ne visi dvasininkai sutiko su tokiais kompromisais. Kai kurie, ypač žemesnio rango kunigai, atvirai priešinosi režimui, už ką buvo persekiojami ar tremiami. Pavyzdžiui, kunigas Gleb Yakunin, disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, viešino Bažnyčios kolaboravimą su KGB, už ką buvo suimtas ir nuteistas. Jo darbai padėjo atskleisti tiesą apie Bažnyčios pavaldumą sovietų valdžiai.
Pasekmės ir dabartinis kontekstas
Rusijos Ortodoksų Bažnyčios bendradarbiavimas su KGB sovietmečiu turėjo ilgalaikių pasekmių, kurios paveikė ne tik Bažnyčios moralinį autoritetą, bet ir tikinčiųjų pasitikėjimą bei jos vaidmenį posovietinėje visuomenėje. Dvasininkų, ypač aukšto rango hierarchų, tapimas KGB informatoriais ar agentais lėmė Bažnyčios autonomijos praradimą, paversdamas ją režimo įrankiu, skirtu stebėti tikinčiuosius ir skleisti sovietų propagandą. Paviešinti dokumentai rodo, kad KGB gaudavo informaciją apie parapijiečių nuotaikas, politines pažiūras ar net užsienio kontaktus, o tai leido režimui efektyviau persekioti disidentus, įskaitant religinius aktyvistus. Klausimas, ar klausyklos išpažintys galėjo būti perduodamos KGB, lieka kontroversiškas: tiesioginių įrodymų, kad kunigai sistemingai pažeisdavo išpažinties slaptumą, nėra, tačiau kai kurie pavieniai atvejai, užfiksuoti archyvuose, rodo, kad KGB spaudė dvasininkus dalintis jautria informacija, gauta per išpažintis, ypač jei ji buvo susijusi su „valstybės saugumu“. Pavyzdžiui, 1970-aisiais disidentas kunigas Dmitrijus Dudko buvo priverstas bendradarbiauti su KGB, o jo pokalbiai su parapijiečiais buvo naudojami prieš kitus režimo kritikus. Šie kompromisai sugriovė pasitikėjimą Bažnyčia, o posovietinėje eroje paviešinti archyvai sukėlė skandalus, paskatindami dalį tikinčiųjų atsigręžti į alternatyvias ortodoksų bendruomenes ar net nutolti nuo religijos. Be to, sovietmečiu užmegzti Bažnyčios ir saugumo tarnybų ryšiai padėjo pagrindą dabartinei Maskvos patriarchato politikai, kuri dažnai suvokiama kaip Kremliaus ideologijos tarnaitė, ypač remiant Rusijos veiksmus Ukrainoje. Šios pasekmės atskleidžia, kaip Bažnyčios moralinis kompromisas su režimu ne tik paveikė jos praeitį, bet ir formuoja jos įvaizdį bei įtaką šiuolaikiniame pasaulyje.
Šie istoriniai ryšiai taip pat turi įtakos dabartinei Bažnyčios politikai. Maskvos patriarchatas, vadovaujamas patriarcho Kirilo, dažnai kritikuojamas dėl artimų ryšių su Rusijos valdžia, ypač remiant Vladimiro Putino politiką, įskaitant karą Ukrainoje. Kai kurie analitikai teigia, kad sovietmečiu užmegzti Bažnyčios ir saugumo tarnybų ryšiai iš dalies paaiškina jos dabartinę politinę laikyseną, kai Bažnyčia veikia kaip Kremliaus ideologinis įrankis. Pavyzdžiui, 2022 m. patriarchas Kirilas viešai palaikė Rusijos veiksmus Ukrainoje, o tai sukėlė pasipiktinimą tarp dalies ortodoksų, įskaitant Lietuvoje veikiančius dvasininkus, kurie siekė atsiskirti nuo Maskvos patriarchato.