Orfėjo ir Euridikės mitas, užrašytas Vergilijaus „Georgikose“ ir Ovidijaus „Metamorfozėse“, yra viena gražiausių ir skaudžiausių graikų mitologijos istorijų. Orfėjas, kurio muzika galėjo sujaudinti net akmenis, ir Euridikė, jo mylimoji, kurios grožis buvo tarsi pavasario žiedas, tapo amžinos meilės ir netekties simboliu. Jų istorija – tai kelionė į Hado tamsą, kur meilė susiduria su likimu, o viltis suyra dėl vieno atsigręžimo.
Orfėjas, Trakijos dainius, buvo daugiau nei muzikantas – jis buvo dievų apdovanotas poetas, kurio lyra skleidė melodijas, sustabdančias upių tekėjimą. Sakoma, kad kai jis grojo, vilkai gulėsi šalia ėriukų, o medžiai lenkė šakas, norėdami arčiau išgirsti jo dainą. Jo balsas, anot poetų, buvo tarsi vėjo šnabždesys, sumišęs su žvaigždžių šviesa. Euridikė, jauna nimfa, pavergė Orfėjo širdį savo grakštumu – jos juokas skambėjo kaip sidabriniai varpeliai, o žingsniai palikdavo gėlių pėdsakus žolėje.
Jų meilė buvo tokia tyra, kad net dievai Olimpe, paprastai abejingi mirtingųjų jausmams, šypsojosi, stebėdami jų šokį per pievas. Keista detalė: sakoma, kad Orfėjas sukūrė Euridikei ypatingą dainą, kurios natos buvo išraižytos ant gluosnio žievės, ir šis medis iki šiol auga kažkur Trakijoje, skleisdamas liūdnas melodijas vėjyje. Tačiau jų laimė truko neilgai – Euridikė, bėgdama nuo įkyraus piemens Aristajo, užlipo ant nuodingos gyvatės, kuri įkando jai į kulną. Jos gyvybė užgeso, o Orfėjo širdis sudužo tarsi trapi vaza.
Kelionė į Hadą: muzika prieš tamsą
Orfėjas, negalėdamas susitaikyti su netektimi, nusprendė leistis į požemio pasaulį, kad susigrąžintų Euridikę. Jo kelias vedė per Tainaro urvą, kur saulės šviesa užleido vietą amžinai tamsai. Rankoje laikydamas lyrą, Orfėjas grojo melodijas, kurios sušvelnino net Cerberio, trijų galvų šuns, saugojusio Hado vartus, širdį. Keista smulkmena: Cerberis, paprastai urzgiantis ant visų, ėmė vizginti uodegą, o viena jo galva net bandė dainuoti kartu, išleisdama keistą, gargaliuojantį garsą, kuris privertė požemio nimfas kikenti.
Orfėjo muzika paveikė ir kitus požemio gyventojus. Tantalo, amžinai trokštančio vandens, lūpos sušlapo nuo ašarų, o Sizifo akmuo sustojo kalno viršūnėje, tarsi klausydamasis. Galiausiai Orfėjas pasiekė Hado ir Persefonės sostą. Jo daina, kupina ilgesio ir meilės, sujaudino net šaltą Hado širdį. Persefonė, pati kadaise pagrobta į požemį, įtikino Hadą paleisti Euridikę, bet su viena sąlyga: Orfėjas, vesdamas Euridikę atgal į šviesą, neturi atsigręžti, kol jie visiškai neišeis iš požemio.
Keista detalė: Hadas, duodamas šią sąlygą, laikė rankoje granatą – ne vaisių, o keistą, juodą brangakmenį, kuris, anot mitų, švytėjo tamsiai raudona šviesa, tarsi įspėdamas apie pasekmes. Orfėjas linktelėjo, bet jo širdyje jau ruseno abejonė, tarsi maža kibirkštis, pasiruošusi uždegti tragediją.
Tragiškas atsigręžimas
Orfėjas ėjo pirmyn, grodamas lyra, kad Euridikė sektų paskui. Požemio takai buvo slidūs, apaugę keistais, švytinčiais grybais, kurie skleidė silpną, vaiduoklišką šviesą. Jis girdėjo lengvus Euridikės žingsnius – ar bent taip manė – ir jautė jos kvėpavimą, tarsi švelnų vėjo dvelksmą. Tačiau kuo arčiau buvo šviesa, tuo stipresnė darėsi abejonė. „Ar ji tikrai ten?“ – šnabždėjo jo mintys. Keista smulkmena: kai kurie poetai teigia, kad požemio vėjai tyčia nešė keistus garsus – tai šlamančius lapus, tai tolimą aimaną – kad suklaidintų Orfėją, tarsi Hadas būtų žaidęs žiaurų žaidimą.
Vos keli žingsniai skyrė juos nuo paviršiaus, kai Orfėjas, nebeištverdamas nežinios, atsigręžė. Jo akys užfiksavo Euridikę – jos veidas buvo išblyškęs, bet vis dar spindėjo grožiu, o lūpos vos spėjo ištarti jo vardą. Tačiau tą akimirką ji išnyko, tarsi šešėlis, ištirpstantis rūke. „Euridike!“ – sušuko Orfėjas, bet jo balsas atsimušė į tuščias uolas. Hadas savo žodį ištesėjo – Euridikė buvo prarasta amžiams.
Keista detalė: sakoma, kad toje vietoje, kur Euridikė išnyko, užaugo keistas augalas, vadinamas „Orfėjo ašara“ – jo žiedai buvo balti, bet skleidė liūdną, metalinį kvapą, tarsi primindami apie dainiaus sielvartą. Kai kurie mitai teigia, kad Orfėjas bandė grįžti į Hadą, bet Cerberis šį kartą jo nebeįleido, o lyra nebegalėjo sušvelninti požemio tamsos.
Orfėjo likimas ir mito palikimas
Po Euridikės netekties Orfėjas tapo klajokliu, grodamas liūdnas melodijas, kurios vertė paukščius nutilti, o upes sustoti. Jo sielvartas buvo toks gilus, kad net dievai negalėjo likti abejingi. Galiausiai jis buvo užpultas mainadžių, Dioniso pasekėjų, kurios, įsiutusios dėl jo abejingumo jų šokiams, sudraskė jį į gabalus. Tačiau net po mirties Orfėjo lyra toliau grojo, plūduriuodama upe, o jo galva, anot mitų, dainavo apie Euridikę, kol pasiekė Lesbo salą.
Keista smulkmena: Lesbo saloje, kur Orfėjo galva buvo palaidota, vietiniai tikėjo, kad naktimis girdėdavo tylų lyros skambesį, tarsi Orfėjas vis dar ieškotų savo mylimosios. Be to, kai kurie poetai teigia, kad Orfėjo lyra buvo paversta žvaigždynu, kuris šviečia danguje kaip amžinas meilės liudijimas.
Orfėjo ir Euridikės mitas tapo vienu gražiausių meilės ir netekties simbolių. Jis įkvėpė daugybę kūrinių – nuo Ovidijaus poezijos iki Monteverdi operos „Orfėjas“, nuo Rubenso paveikslų iki Rilke’s sonetų. Dailėje Euridikė dažnai vaizduojama kaip efemeriška figūra, išnykstanti šešėlyje, o Orfėjas – su lyra, žvelgiantis atgal su skausmo kupinu veidu. Ši istorija taip pat atspindi graikų idėją apie likimą – net meilė negali įveikti dievų nustatytos tvarkos.
Citatos
Graikų mitologija neturi šventųjų raštų, bet Vergilijaus ir Ovidijaus tekstai yra pagrindiniai šaltiniai. Štai kelios citatos, atspindinčios Orfėjo ir Euridikės istoriją:
- Vergilijus, „Georgikos“ (4 knyga): „Orfėjas, apimtas meilės, ėjo į tamsą, bet jo širdis neišlaikė, ir Euridikė išnyko, tarsi dūmas vėjyje.“
- Ovidijus, „Metamorfozės“ (10 knyga): „Jis atsigręžė, ir tą akimirką ji buvo prarasta; jos lūpos dar tarė jo vardą, bet balsas išblėso.“
Nors mitas yra graikų, jis turi atgarsių kitose tradicijose. Krikščionybėje Orfėjo kelionė į Hadą kartais lyginama su Kristaus nusileidimu į pragarą, tačiau Orfėjo nesėkmė kontrastuoja su krikščionišku išganymu. Islame meilės ir netekties temos atsispindi poezijoje, pavyzdžiui, Rumio eilėse, kurios kalba apie sielos ilgesį dieviškumui, panašiai kaip Orfėjo ilgesys Euridikei.
Detalės
- Orfėjo sandalai: Sakoma, kad Orfėjas, leisdamasis į Hadą, avėjo keistus sandalus, išaustus iš upės nimfų plaukų, kurie leido jam nesuklupti ant slidžių požemio akmenų.
- Požemio grybai: Požemio takai, kuriais ėjo Orfėjas, buvo apaugę švytinčiais grybais, kurie, anot vieno mito, keitė spalvas pagal jo muzikos toną – nuo mėlynos liūdesio iki raudonos vilties.
- Euridikės šešėlis: Kai Euridikė išnyko, jos šešėlis, sako poetai, paliko vos matomą pėdsaką – mažą gėlės žiedą, kuris nuvyto, vos Orfėjas palietė jį ranka.
Orfėjo ir Euridikės mitas yra gilus apmąstymas apie žmogaus ribotumą, likimą ir meno galią. Orfėjo muzika, galinti sujaudinti net požemio dievus, neįveikė jo paties abejonės, o vienintelis atsigręžimas sunaikino viltį. Su keistomis detalėmis – nuo švytinčių grybų iki Cerberio vizginamos uodegos – šis mitas tampa dar gyvesnis, atskleisdamas graikų mitologijos grožį ir tragizmą. Nuo antikos iki šių dienų Orfėjo ir Euridikės istorija lieka amžina daina apie meilę, kuri peržengia net mirtį, bet pasiduoda žmogaus silpnybei.