Kai popiežiaus sostas tampa tuščias, tikinčiųjų ir žiniasklaidos dėmesys nukrypsta į kardinolus, kurie gali tapti naujuoju Šventojo Petro įpėdiniu. Tokie galimi kandidatai vadinami papabile.
Itališkas žodis papabile reiškia „tinkamas būti popiežiumi“ arba „turintis galimybių būti išrinktas popiežiumi“. Šis terminas kilo iš lotynų kalbos žodžio papa (popiežius) ir italų kalbos galūnės -bile, reiškiančios galimumą ar tinkamumą.
Papabile paprastai vartojamas prieš konklavą arba jos metu, kai Bažnyčios ir pasaulio stebėtojai svarsto, kurie kardinolai turi didžiausią tikimybę būti išrinkti. Tai nėra oficialus Bažnyčios terminas, bet plačiai naudojamas žiniasklaidoje, bažnytiniuose komentaruose ir net pačių kardinolų pokalbiuose.
Ar papabile visada tampa popiežiumi? Neretai konklavos rezultatai nustebina net ir pačius ekspertus. Bažnyčioje net egzistuoja posakis:
“Tas, kuris konklavoje įeina kaip popiežius (papabile), išeina kaip kardinolas.”
Tai reiškia, kad didžiausi favoritai dažnai lieka nuošalyje, o išrenkamas mažiau prognozuotas kandidatas.
Prieš 1978 metų konklavą tarp papabile minėtas italas kardinolas Giuseppe Siri. Vis dėlto popiežiumi tapo Jonas Paulius II – pirmasis lenkas ir pirmasis ne italas popiežius po daugiau nei 450 metų. 2013 metais tarp pagrindinių papabile buvo minimi italas Angelo Scola ir brazilas Odilo Scherer, tačiau buvo išrinktas netikėtai paminėtas Jorge Mario Bergoglio – dabartinis popiežius Pranciškus.
Nors žiniasklaida mėgsta spėlioti ir vardyti papabile, pati Bažnyčia vengia viešai aptarinėti galimus kandidatus. Tai daroma siekiant išlaikyti rinkimų dvasią kaip maldos ir Šventosios Dvasios vedimo procesą, o ne politinę kovą.
Papabile primena, kad nors žmogus gali būti vertinamas kaip tinkamiausias vadovauti Bažnyčiai, galutinis sprendimas priklauso ne tik nuo žmonių sprendimų, bet ir nuo Dievo valios. Evangelijoje pagal Joną sakoma:
“Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau” (Jn 15, 16).