Žodis „genocidas“ kilo iš graikų kalbos žodžio genos („gentis“, „tauta“) ir lotynų kalbos žodžio cide (iš caedere, reiškiančio „žudyti“). Šį terminą 1944 m. sukūrė lenkų kilmės teisininkas Raphaelis Lemkinas, siekdamas apibūdinti sistemingą tam tikros tautinės, etninės, rasinės ar religinės grupės naikinimą. Lemkinas, paveiktas Holokausto ir ankstesnių masinių žudynių, tokių kaip armėnų genocidas Osmanų imperijoje, norėjo sukurti teisinę sąvoką, kuri leistų tarptautinei bendruomenei atpažinti ir užkirsti kelią tokiems nusikaltimams.
1948 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Genocido konvenciją, oficialiai apibrėždama genocidą kaip veiksmus, atliekamus „siekiant visiškai ar iš dalies sunaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“. Ši definicija tapo tarptautinės teisės pagrindu.
Genocidas, kaip sistemingas grupės naikinimas, nėra naujas reiškinys, nors pats terminas atsirado tik XX a. Istoriškai genocidiniai veiksmai buvo vykdomi įvairiais laikotarpiais ir kontekstuose:
- Senovėje ir viduramžiais: Nors terminas „genocidas“ nebuvo vartojamas, masinės žudynės, skirtos sunaikinti tam tikras grupes, vyko seniai. Pavyzdžiui, Romos imperijos karai prieš kartaginiečius (146 m. pr. Kr.) ar mongolų invazijos XIII a. lėmė ištisų bendruomenių sunaikinimą. Viduramžiais kryžiaus žygiai ir religiniai persekiojimai, tokie kaip albigiečių naikinimas (1209–1229 m.), turėjo genocidinių bruožų.
- Kolonializmas: XV–XIX a. Europos kolonizacija Amerikoje, Australijoje ir Afrikoje lėmė vietinių gyventojų masinį naikinimą per karus, priverstinius perkėlimus ir ligas. Pavyzdžiui, Amerikos indėnų populiacija smarkiai sumažėjo dėl kolonistų veiksmų, kurie kartais buvo sąmoningai nukreipti prieš jų išlikimą.
- XX a. genocidai: Modernūs genocidai, tokie kaip armėnų genocidas (1915–1923 m., Osmanų imperija), Holokaustas (1941–1945 m., nacistinė Vokietija), Ruandos genocidas (1994 m.) ir Bosnijos serbų vykdytos žudynės (1992–1995 m.), yra gerai dokumentuoti. Šie įvykiai pasižymėjo sistemingu planavimu, ideologiniu pagrindimu ir masiniu mastu.
Genocido kaltės klausimas yra sudėtingas, nes jis dažnai apima ne tik tiesioginius vykdytojus, bet ir platesnį socialinį, politinį bei ideologinį kontekstą:
- Valstybės ir lyderiai: Dažniausiai genocidai yra organizuojami valstybinių institucijų arba jų remiamų grupuočių. Pavyzdžiui, nacistinė Vokietija, vadovaujama Adolfo Hitlerio, sistemingai vykdė Holokaustą, o Osmanų imperijos „Jaunųjų turkų“ vadovybė organizavo armėnų žudynes.
- Ideologijos: Genocidai dažnai remiasi dehumanizuojančiomis ideologijomis, kurios tam tikrą grupę vaizduoja kaip grėsmę ar „mažiau vertą“. Nacizmas propagavo arijų rasės pranašumą, o Ruandoje hutu ekstremistai kurstė neapykantą tutsiams per propagandą.
- Visuomenės dalyvavimas: Genocidai retai įvyksta be platesnio visuomenės abejingumo ar dalyvavimo. Pavyzdžiui, Ruandos genocide tūkstančiai civilių tiesiogiai dalyvavo žudynėse, paveikti propagandos ir socialinio spaudimo.
- Tarptautinės bendruomenės neveiklumas: Dažnai kaltinama ir tarptautinė bendruomenė, kuri nesugeba laiku įsikišti. Pavyzdžiui, JT ir didžiosios valstybės buvo kritikuojamos už lėtą reagavimą į Ruandos ir Bosnijos genocidus.
Religija genocidų kontekste gali atlikti dvejopą vaidmenį – tiek kaip kurstytoja, tiek kaip pasipriešinimo šaltinis:
- Religija kaip pateisinimas: Religinės skirtys dažnai buvo naudojamos kaip genocido pateisinimas. Pavyzdžiui:
- Kryžiaus žygių metu krikščionių karai prieš musulmonus ir „eretiškas“ grupes buvo grindžiami religiniu uolumu.
- Holokausto metu naciai rėmėsi ilgamete krikščionių antisemitizmo tradicija, nors patys nebuvo religinė grupė.
- Jugoslavijos karų metu (1990-ųjų m.) religinės tapatybės (krikščionys serbai, katalikai kroatai, musulmonai bosniai) tapo etninių konfliktų pagrindu, ypač Srebrenicos žudynėse.
- Religija kaip pasipriešinimas: Kita vertus, religinės bendruomenės kartais priešinosi genocidui. Pavyzdžiui, per Holokaustą kai kurie krikščionių dvasininkai ir bendruomenės (pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje) gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybėmis. Taip pat Ruandos genocido metu kai kurie katalikų kunigai teikė prieglobstį tutsiams, nors kiti, deja, prisidėjo prie žudynių.
- Religija kaip taikdarys: Po genocidų religinės organizacijos dažnai prisideda prie susitaikymo procesų. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikymo komisija, vadovaujama arkivyskupo Desmondo Tutu, rėmėsi krikščioniškais atleidimo principais, siekdama suvienyti visuomenę po apartheido.
Svarbu pažymėti, kad religija pati savaime retai būna genocido priežastis. Dažniausiai ji tampa įrankiu, kurį politikai ar ideologai naudoja mobilizuoti mases ar pateisinti smurtą. Pavyzdžiui, nacistinė ideologija buvo pasaulietinė, tačiau pasitelkė krikščioniškus antisemitinius stereotipus, kad sustiprintų neapykantą žydams.