Kunigo ordinacijos priesaika turi šaknis ankstyvojoje krikščionybėje, kai įšventinamieji kunigai prieš bendruomenę ir vyskupą pasižadėdavo ištikimai vykdyti savo tarnystę. Pirmieji panašių pažadų paminėjimai randami jau III–IV amžiaus Bažnyčios apeigynuose. Viduramžiais priesaika buvo įtraukta į Pontificale Romanum – oficialų katalikų Bažnyčios šventimų apeigyną, kuris iki šiol naudojamas.
Priesaiką duoda diakonas, kuris per ordinacijos apeigas yra šventinamas kunigu. Ji duodama vyskupo akivaizdoje, kaip viešas įsipareigojimas Dievui, Bažnyčiai ir tikintiesiems.
Priesaikos sulaužymas – sąmoningas Bažnyčios mokymo ar moralės pažeidimas, sakramentų netinkamas teikimas ar vyskupo nepaklusnumas – gali lemti drausmines nuobaudas: suspendavimą arba pašalinimą iš kunigystės. Tačiau Bažnyčia visada siūlo galimybę atgailai ir, jei įmanoma, sugrįžimui į tarnystę.
Kunigų įšventinimo pažadai per šimtmečius mažai keitėsi. Tridento Susirinkimas (1545–1563 m.) suformavo jų klasikinę formą, o Vatikano II Susirinkimas patvirtino jų reikšmę šiuolaikinėje Bažnyčioje, pabrėždamas kunigo tarnystės bendruomeniškumą ir pastoracinę atsakomybę.
Priesaikos tekstas (Katalikų Bažnyčios pavyzdys)
Vyskupas klausia:
“Ar nori būti pašventintas kunigu ir bendradarbiauti su vyskupu skelbiant Evangeliją ir vedant Dievo tautą?”
Kunigas atsako:
“Noriu.”
Vyskupas:
“Ar nori ištikimai ir uoliai švęsti Kristaus slėpinius Eucharistijoje ir atleisti nuodėmes pagal Bažnyčios tradiciją?”
Kunigas:
“Noriu.”
Vyskupas:
“Ar nori kasdien melstis ir aukoti savo gyvenimą už Dievo tautą?”
Kunigas:
“Noriu.”
Vyskupas:
“Ar pažadi pagarbiai paklusti man ir mano įpėdiniams?”
Kunigas:
“Pažadu.”
Ši priesaika reiškia pilną asmeninį įsipareigojimą skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, vadovauti bendruomenei ir klusniai bendradarbiauti su Bažnyčios vadovybe. Tai kunigo pašaukimo pagrindas, kuriame derinama dvasinė atsakomybė ir praktinė tarnystė Dievo tautai.