Sakramentų šventumo apsauga

Sacramentorum sanctitatis tutela (Sakramentų šventumo apsauga) – tai 2001 m. balandžio 30 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas motu proprio (dokumentas, kurį popiežius išleidžia savo iniciatyva). Jame nustatomos normos, kaip nagrinėti sunkiausius Katalikų Bažnyčios teisės pažeidimus (delicta graviora). Dokumentas padarė didžiulę įtaką, nes centralizavo itin rimtų nusikaltimų – ypač seksualinio išnaudojimo ir šventų sakramentų išniekinimo – nagrinėjimą.

Sacramentorum sanctitatis tutela reiškia „Sakramentų šventumo apsauga“. Tai simbolinis pavadinimas – sakramentai suvokiami kaip švenčiausia krikščioniško gyvenimo dalis, todėl jų apsauga turi būti griežta ir aiški.

Nors dokumentą paskelbė Popiežius Jonas Paulius II, rengiant tekstą labai svarbų vaidmenį atliko Tikėjimo doktrinos kongregacija. Šios kongregacijos prefektas tuo metu buvo kardinolas Joseph Ratzinger, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI. Būtent jis stūmė į priekį Bažnyčios teisės reformą, kad būtų aiškiau ir greičiau sprendžiami sunkiausi nusikaltimai, ypač dvasininkų seksualinio išnaudojimo bylos.

Kokie pažeidimai apibrėžti?

  • Švenčiausios Eucharistijos išniekinimas.
  • Sutaikinimo sakramento (išpažinties) slaptumo pažeidimas.
  • Dvasininkų seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius ar asmenis, kurie pagal bažnytinę teisę laikomi nepilnamečiais.
  • Bandymas suteikti šventimus moterims (tai taip pat įtraukta kaip teisės pažeidimas).

Dokumento paskelbimo pasekmės?

  1. Centralizacija: Visi šie atvejai nuo šiol buvo privalomai perduodami Tikėjimo doktrinos kongregacijai Romoje, vietos vyskupai nebegalėjo savarankiškai spręsti. Tai sustiprino atskaitomybę.
  2. Greitesni procesai: Sukurtos aiškios procedūros, kad bylos neužsitęstų metų metus.
  3. Permainos Bažnyčios politikoje: Iki šio dokumento dauguma sunkių bylų būdavo slepiamos arba nagrinėjamos „už uždarų durų“. Po Sacramentorum sanctitatis tutela pradėjo ryškėti permainos – daugiau skaidrumo ir net viešų atsiprašymų.
  4. Paruošė dirvą vėlesnėms reformoms: Popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus rėmėsi šiuo dokumentu kurdami dar griežtesnes taisykles.

Kai kurie istorikai teigia, kad kardinolas Ratzinger jau 1988 m. bandė prastumti panašius įgaliojimus Tikėjimo doktrinos kongregacijai, bet susidūrė su pasipriešinimu iš kitų kurijos pareigūnų, kurie norėjo išlaikyti vietinių vyskupų autonomiją. Sacramentorum sanctitatis tutela buvo ilgų užkulisių kovų rezultatas.

Popiežius Jonas Paulius II dokumento paskelbimo metu neišplatino plačios kalbos, tačiau vėliau sakė:
„Teisingumas turi būti derinamas su gailestingumu, bet teisingumo reikalavimai negali būti ignoruojami.“

Sacramentorum sanctitatis tutela tekstas

APAŠTALINIS LAIŠKAS MOTU PROPRIO

Popiežius Jonas Paulius II

Sakramentų, ypač Švenčiausiosios Eucharistijos ir Atgailos, šventumo apsauga bei tikinčiųjų, pašauktų į bendrystę su Viešpačiu, laikymasis šeštojo Dekalogo įsakymo reikalauja, kad pati Bažnyčia, vykdydama savo pastoracinę rūpybą, įsikištų, siekdama užkirsti kelią pažeidimų pavojui, kad būtų užtikrintas sielų išganymas, kuris „visada turi būti aukščiausias Bažnyčios įstatymas“.

Mūsų pirmtakai jau pasirūpino sakramentų, ypač atgailos, šventumu per atitinkamas apaštališkas konstitucijas, tokias kaip popiežiaus Benedikto XIV konstitucija Sacramentum Poenitentiae, paskelbta 1741 m. birželio 1 d. Šį tikslą taip pat siekė daugelis 1917 m. paskelbto Kanonų teisės kodekso kanonų, kuriais buvo nustatytos kanoninės sankcijos už tokio pobūdžio nusikaltimus.

Neseniai, siekiant užkirsti kelią šiems ir susijusiems nusikaltimams, Aukščiausioji Šventojo Oficiumo Sakralinė Kongregacija 1962 m. kovo 16 d. instrukcija Crimen sollicitationis, adresuota visiems patriarchams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems vietos ordinarams, net Rytų apeigų, nustatė tokių bylų nagrinėjimo tvarką, kadangi teisminė kompetencija buvo išimtinai priskirta jai. Ši kompetencija galėjo būti vykdoma administraciniu būdu arba per teisminį procesą. Reikia turėti omenyje, kad tokia instrukcija turėjo įstatymo galią, nes Aukščiausiasis Popiežius, pagal 1917 m. Kanonų teisės kodekso kan. 247, § 1 normą, vadovavo Šventojo Oficiumo Kongregacijai, o instrukcija kilo iš jo paties autoriteto, kardinolui tuo metu atliekant tik sekretoriaus funkciją.

Aukščiausiasis Popiežius Paulius VI, palaimintos atminties, savo Apaštališkąja Konstitucija dėl Romos Kurijos Regimini Ecclesiae Universae, paskelbta 1967 m. rugpjūčio 15 d., patvirtino Kongregacijos teisminę ir administracinę kompetenciją nagrinėti bylas pagal jos pataisytas ir patvirtintas normas.

Galiausiai, mūsų turima valdžia, Apaštališkojoje Konstitucijoje Pastor Bonus, paskelbtoje 1988 m. birželio 28 d., mes aiškiai nustatėme, kad Tikėjimo Doktrinos Kongregacija „nagrinėja nusikaltimus prieš tikėjimą ir sunkesnius nusikaltimus, tiek prieš moralę, tiek padarytus švenčiant sakramentus, kurie jai buvo perduoti, ir, kai reikia, skelbia arba skiria kanonines sankcijas pagal bendrosios ir specialiosios teisės normas“, taip dar labiau patvirtindama ir nustatydama šios Kongregacijos, kaip Apaštališkojo Tribunolo, teisminę kompetenciją.

Patvirtinus Agendi ratio in doctrinarum examine, buvo būtina tiksliau apibrėžti „sunkesnius nusikaltimus, tiek prieš moralę, tiek padarytus švenčiant sakramentus“, už kuriuos Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos kompetencija išlieka išimtinė, taip pat specialias procedūrines normas „kanoninėms sankcijoms skelbti ar skirti“.

Šiuo apaštališkuoju laišku, paskelbtu motu proprio, mes užbaigėme šį darbą ir skelbiame Normas dėl sunkesnių nusikaltimų, rezervuotų Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai. Šios normos suskirstytos į dvi atskiras dalis: pirmoji apima Materialiąsias normas, o antroji – Procedūrines normas. Todėl raginame visus susijusius asmenis jas kruopščiai ir ištikimai laikytis. Šios normos įsigalioja tą pačią dieną, kai yra paskelbiamos.

Nepaisant visko, kas prieštarauja, net ir to, kas verta ypatingo paminėjimo.

Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 2001 m. balandžio 30 d., Šv. Pijaus V atminimo dieną, dvidešimt trečiaisiais mūsų pontifikato metais.

Popiežius Jonas Paulius II

SACRAMENTORUM SANCTITATIS TUTELA

PIRMASIS SKIRSNIS: MATERIALIOSIOS NORMOS

Pastaba: Aukščiausiojo Popiežiaus sprendimai, priimti 2003 m. vasario 7 ir 14 d., pažymėti riebiu šriftu.

1 straipsnis

  1. Tikėjimo Doktrinos Kongregacija, pagal Apaštališkosios Konstitucijos Pastor Bonus 52 straipsnio normą, nagrinėja sunkesnius nusikaltimus, tiek prieš moralę, tiek padarytus švenčiant sakramentus, ir, kai reikia, skelbia arba skiria kanonines sankcijas pagal bendrosios ir specialiosios teisės normas, nepažeidžiant Apaštališkosios Penitenciarijos kompetencijos ir išliekant galiojančiai Agendi ratio in doctrinarum examine.
  2. Tikėjimo Doktrinos Kongregacija nagrinėja 1 punkte minėtus nusikaltimus pagal toliau išdėstytas normas.

2 straipsnis

  1. Nusikaltimai prieš Švenčiausiojo Aukojimo ir Eucharistijos Sakramento šventumą, rezervuoti Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai nagrinėti, yra šie:
    a) pašventintų rūšių paėmimas ar laikymas šventvagišku tikslu arba jų išmetimas, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 1367 ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1442;
    b) bandymas liturgiškai aukoti Eucharistijos Auką, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 1378, § 2, n. 1, arba tokio aukojimo imitacija, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 1379 ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1443;
    c) draudžiamas Eucharistijos Aukos koncelebravimas, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 908 ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 702, minimas Kanonų teisės kodekso kan. 1365 ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1440, su bažnytinių bendruomenių, neturinčių apaštališkosios įpėdinystės ir nepripažįstančių kunigystės sakramento orumo, tarnautojais.
  2. Taip pat Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai rezervuotas nusikaltimas, kuris susideda iš vienos materijos pašventinimo šventvagišku tikslu be kitos Eucharistijos celebracijoje arba abiejų pašventinimo už Eucharistijos celebracijos ribų. Tas, kuris įvykdo šį nusikaltimą, turi būti baudžiamas pagal nusikaltimo sunkumą, įskaitant atleidimą ar nušalinimą.

3 straipsnis

Nusikaltimai prieš Atgailos sakramento šventumą, rezervuoti Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai nagrinėti, yra šie:

  1. bendrininko atleidimas nuo nuodėmės prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 1378, § 1, ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1457;
  2. suviliojimas į nuodėmę prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą išpažinties metu, proga ar pretekstu, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 1387 ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1458, jei tai nukreipta į nuodėmę su pačiu išpažintoju;
  3. tiesioginis ir netiesioginis sakramentinio antspaudo pažeidimas, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 1388, § 1, ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1456, § 1;
  4. to, kas sakoma sakramentinėje išpažintyje išpažintojui ar atgailautojui, įrašymas bet kokiu techniniu prietaisu ir transliavimas/perdavimas per socialinės komunikacijos priemones.

SACRAMENTORUM SANCTITATIS TUTELA

PIRMASIS SKIRSNIS: MATERIALIOSIOS NORMOS (tęsinys)

4 straipsnis

  1. Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai taip pat rezervuojamas nusikaltimas prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą, kurį klerikas įvykdo su nepilnamečiu, jaunesniu nei aštuoniolikos metų.
  2. Tas, kuris įvykdo 1 punkte minimą nusikaltimą, turi būti baudžiamas pagal nusikaltimo sunkumą, įskaitant atleidimą ar nušalinimą.

5 straipsnis

  1. Baudžiamoji byla dėl nusikaltimų, rezervuotų Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, išsenka po dešimties metų senaties termino.
  2. Senatis skaičiuojama pagal Kanonų teisės kodekso kan. 1362, § 2, ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1152, § 3, normas. Tačiau 4 straipsnio 1 punkte minimo nusikaltimo atveju senatis pradedama skaičiuoti nuo dienos, kai nepilnametis sulaukia aštuoniolikos metų.

ANTRASIS SKIRSNIS: PROCEDŪRINĖS NORMOS

I antraštinė dalis: Tribunolo sudėtis ir kompetencija

6 straipsnis

  1. Tikėjimo Doktrinos Kongregacija yra Aukščiausiasis Apaštališkasis Tribunolas Lotynų Bažnyčiai ir Rytų Katalikų Bažnyčioms, nagrinėjantis nusikaltimus, apibrėžtus ankstesniuose straipsniuose.
  2. Šis Aukščiausiasis Tribunolas taip pat nagrinėja kitus nusikaltimus, kuriais kaltinamasis yra kaltinamas Teisingumo Skatintojo dėl asmens ryšio ir bendrininkavimo.
  3. Šio Aukščiausiojo Tribunolo nuosprendžiai, priimti pagal jo tinkamą kompetenciją, neprivalo būti pateikiami Aukščiausiojo Popiežiaus patvirtinimui.

7 straipsnis

  1. Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos nariai pagal įstatymą patys yra šio Aukščiausiojo Tribunolo teisėjai.
  2. Kongregacijos Prefektas vadovauja narių kolegijai kaip pirmasis tarp lygių, o jei Prefekto pareigos yra laisvos arba pats Prefektas negali jų vykdyti, Prefekto pareigas atlieka Kongregacijos Sekretorius.
  3. Kongregacijos Prefektui priklauso teisė skirti kitus teisėjus, tiek nuolatinius (stabiles), tiek deleguotus (deputatos).

8 straipsnis

Paskirti teisėjai privalo būti kunigai, subrendusio amžiaus, turintys kanonų teisės daktaro laipsnį, pasižymintys gerais moraliniais principais, apdairumu ir teisės išmanymu. Tokie kunigai gali tuo pačiu metu vykdyti teisminę ar konsultacinę funkciją kitame Romos Kurijos dikasteryje.

9 straipsnis

Kaltinimui pateikti ar palaikyti turi būti paskirtas Teisingumo Skatintojas, kuris turi būti kunigas, turintis kanonų teisės daktaro laipsnį, pasižymintis gerais moraliniais principais, apdairumu ir teisės išmanymu. Jis vykdo savo pareigas visose teisminėse pakopose.

SACRAMENTORUM SANCTITATIS TUTELA

PIRMASIS SKIRSNIS: MATERIALIOSIOS NORMOS (tęsinys)

10 straipsnis

Notaro ir Kanclerio pareigoms vykdyti skiriami kunigai, nesvarbu, ar jie yra šios Kongregacijos pareigūnai, ar ne.

11 straipsnis

Advokato ir Prokuratoriaus vaidmenį atlieka kunigas, turintis kanonų teisės daktaro laipsnį. Jį turi patvirtinti kolegijos Pirmininkaujantis Teisėjas.

12 straipsnis

Kitų Tribunolų, nagrinėjančių bylas pagal šias Normas, teisėjų, Teisingumo Skatintojo, Notaro ir Globėjo (Prokuratoriaus bei Advokato) funkcijas galiojančiai gali vykdyti tik kunigai.

Dispencijos teisė
Tikėjimo Doktrinos Kongregacija gali suteikti dispenciją nuo kunigystės reikalavimo ir kanonų teisės daktaro laipsnio reikalavimo, nurodytų 8 (teisėjai), 9 (Teisingumo Skatintojas), 10 (Notarai ir Kancleriai), 11 (Advokatai ir Prokuratoriai) ir 12 (teisėjai, Teisingumo Skatintojai, Notarai, Globėjai kituose Tribunoluose) straipsniuose.
Dispencija nuo kanonų teisės daktaro laipsnio bus suteikiama tik tiems asmenims, kurie turi kanonų teisės licenciato laipsnį ir yra dirbę bažnytiniuose tribunoluose pakankamą laiką.
Dėl teisėjų (8 ir 12 straipsniai) taikomos kan. 1421 nuostatos.

13 straipsnis

Kai Ordinaryjas arba Hierarchas gauna pranešimą apie rezervuotą nusikaltimą, turintį bent jau tikėtinumo požymių, atlikęs preliminarų tyrimą, jis privalo informuoti Tikėjimo Doktrinos Kongregaciją, kuri, nebent dėl ypatingų aplinkybių bylą perimtų sau, nurodys Ordinaryjui arba Hierarchui, kaip toliau elgtis, tačiau išlieka teisė apskųsti pirmosios instancijos nuosprendį tik šios Kongregacijos Aukščiausiajam Tribunolui.

Neeilinė teisė sanuoti veiksmus
Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai suteikiama teisė sanuoti veiksmus tais atvejais, kurie teisėtai perduoti Kongregacijai, jei žemesni tribunolai, veikdami pagal šios Kongregacijos mandatą arba pagal Sacramentorum sanctitatis tutela 13 straipsnį, pažeidė procedūrines taisykles.

Speciali procedūra dėl skundų prieš administracinius Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos veiksmus sunkesnių nusikaltimų bylose
Sunkesnių nusikaltimų (delicta graviora) bylose prašymas panaikinti Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos administracinius veiksmus ir visi kiti skundai prieš šiuos veiksmus, pateikti pagal Romos Kurijos Bendrojo Reglamento 135 straipsnį, perduodami Kongregacijos Feria IV posėdžiui, kuris spręs dėl bylos esmės ir teisėtumo klausimų. Bet koks kitas skundas pagal Apaštališkosios Konstitucijos Pastor Bonus 123 straipsnį yra neleidžiamas.

14 straipsnis

Jei byla perduodama tiesiogiai Kongregacijai neatlikus prelimininio tyrimo, procesui būtinus parengiamuosius veiksmus, kurie pagal bendrąją teisę tenka Ordinaryjui arba Hierarchui, atlieka pati Kongregacija.

15 straipsnis

Laikantis Ordinaryjo teisės taikyti priemones, nustatytas Kanonų teisės kodekso kan. 1722 arba Rytų Bažnyčių Kanonų kodekso kan. 1473, atitinkamas Pirmininkaujantis Teisėjas, Teisingumo Skatintojo prašymu, gali naudotis ta pačia teise pagal tuos pačius kanonuose nustatytus reikalavimus.

16 straipsnis

Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos Aukščiausiasis Tribunolas nagrinėja antrojoje instancijoje:

  1. bylas, kurias pirmojoje instancijoje nagrinėjo žemesni tribunolai;
  2. bylas, kurias pats Aukščiausiasis Apaštališkasis Tribunolas nagrinėjo pirmojoje instancijoje.

II ANTRAŠTINĖ DALIS: TEISMINIO PROCESO TVARKA

17 straipsnis

Sunkesni nusikaltimai, rezervuoti Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, gali būti nagrinėjami tik teisminiu procesu.

Dispencijos teisė
Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai suteikiama teisė suteikti dispenciją nuo 17 straipsnio tais sunkiais ir akivaizdžiais atvejais, kurie, pagal Kongregacijos Ypatingąjį Susirinkimą:
a) gali būti tiesiogiai perduoti Šventajam Tėvui, kad būtų atliktas atleidimas ex officio iš kleriko būsenos;
b) gali būti nagrinėjami pagal supaprastintą Kanonų teisės kodekso kan. 1720 procesą Ordinaryjo, kuris, jei mano, kad kaltinamasis turėtų būti atleistas iš kleriko būsenos, prašys Kongregacijos skirti atleidimą dekretu.

18 straipsnis

Prefektas sudaro trijų arba penkių teisėjų Turnusą bylai nagrinėti.

19 straipsnis

Jei apeliacijos etape Teisingumo Skatintojas pateikia visiškai kitokį kaltinimą, šis Aukščiausiasis Tribunolas gali jį priimti ir nagrinėti taip, tarsi tai būtų pirmoji instancija.

20 straipsnis

  1. Bylose, susijusiose su 3 straipsnyje nurodytais nusikaltimais, Tribunolas negali atskleisti kaltintojo vardo nei kaltinamajam, nei jo Globėjui, nebent kaltintojas aiškiai sutiko.
  2. Tas pats Tribunolas privalo atsižvelgti į ypatingą kaltintojo patikimumo klausimo svarbą.
  3. Vis dėlto būtina visiškai vengti bet kokio pavojaus pažeisti sakramentinį antspaudą.

21 straipsnis

Jei kyla šalutinis klausimas, Kolegija jį sprendžia dekretu kuo skubiau.

22 straipsnis

  1. Laikantis teisės apskųsti šiam Aukščiausiajam Tribunolui, kai tik byla bet kokiu būdu baigiama kitame Tribunole, visi bylos dokumentai ex officio kuo greičiau perduodami Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai.
  2. Kongregacijos Teisingumo Skatintojo teisė užginčyti nuosprendį pradedama skaičiuoti nuo dienos, kai pirmosios instancijos nuosprendis jam pranešamas.

23 straipsnis

Teisminis sprendimas (res iudicata) įvyksta:

  1. jei nuosprendis priimtas antrojoje instancijoje;
  2. jei per vieną mėnesį nebuvo pateiktas apeliacinis skundas dėl nuosprendžio;
  3. jei apeliacijos etape byla nutraukiama arba jos atsisakoma;
  4. jei nuosprendis priimtas pagal 16 straipsnio normą.

24 straipsnis

  1. Teismo išlaidos turi būti apmokėtos taip, kaip nustatyta nuosprendyje.
  2. Jei kaltinamasis negali padengti išlaidų, jas apmoka bylos Ordinaryjas arba Hierarchas.

25 straipsnis

  1. Šios bylos yra pavaldžios pontifikalinei paslapčiai.
  2. Tas, kas pažeidžia paslaptį, tyčia ar dėl didelio aplaidumo, ir padaro žalą kaltinamajam ar liudytojams, turi būti baudžiamas tinkama bausme aukštesniojo Turnuso sprendimu, nukentėjusios šalies prašymu arba net ex officio.

26 straipsnis

Šiose bylose, be šių Normų, kuriomis vadovaujasi visi Lotynų Bažnyčios ir Rytų Katalikų Bažnyčių Tribunolai, taip pat turi būti taikomi kanonai, susiję su nusikaltimais ir bausmėmis, bei kanonai, susiję su baudžiamuoju procesu, nurodyti kiekviename Kodekse.