Žodis varpinė kilo iš žodžio varpas. Tai pastatas ar bokštas, kuriame kabinami varpai. Lotyniškai varpas vadintas campana (nuo Italijos Kampanijos regiono, kur, kaip manoma, pirmą kartą Europoje pradėti naudoti dideli varpai), o varpinė – campanile. Lietuvių kalboje žodis varpinė įsitvirtino kaip savarankiškas terminas, žymintis vietą, iš kurios skamba varpai.
Varpinės nuo seno buvo neatsiejama krikščioniškosios bažnyčios dalis. Viena svarbiausių varpų paskirčių – kviesti tikinčiuosius maldai. Evangelijoje pagal Matą sakoma:
“Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18,20).
Varpų skambesys buvo tarsi girdimas kvietimas susiburti bendram tikėjimui ir maldai.
Be to, varpai turėjo ir simbolinę reikšmę. Jie buvo laikomi blogio atbaidymo priemone. Viduramžių žmogus tikėjo, kad varpo garsas gali išsklaidyti audras, apsaugoti nuo maro ar kitų nelaimių. Varpas buvo ir laiko ženklas: skambėjimu žymėdavo dienos maldas, darbo pradžią, pavojų ar net mirties atvejus.
Ką darydavo varpinės?
Varpinės turėjo dvi pagrindines funkcijas:
- Dvasinė: kviesdavo žmones į Mišias, maldą, procesijas, paskelbdavo svarbias šventes ir liturginius laikotarpius.
- Praktinė: perspėdavo apie pavojus (karus, gaisrus, potvynius), skelbdavo laiką.
Pirmosios krikščioniškos varpinės atsirado maždaug VI–VII amžiuje Italijoje. Iki tol tikėjimo bendruomenes šaukdavo trimitai ar balsu. Kai kuriuose vienuolynuose buvo naudojami mediniai plakikliai (semantron), tačiau varpas greitai tapo universaliu garso signalu. Iki XII amžiaus varpinės jau stovėjo daugumoje didžiųjų Europos katedrų.
Viduramžių vienuolis Bernardas Klervietis rašė:
“Varpo balsas pažadina sielas, kad jos prisimintų Dievą net pasaulietinių darbų sūkuryje.”
Lietuvoje varpinės išplito kartu su krikščionybe nuo XIV amžiaus. Kai kurios senosios varpinės buvo statomos atskirai nuo bažnyčių, ypač medinės, kad apsaugotų varpus nuo gaisrų. Garsiausias pavyzdys – Vilniaus katedros varpinė, kuri iki šiol yra ne tik liturginio gyvenimo dalis, bet ir miesto simbolis.
Šiuolaikinės varpinės, nors jų pirminė funkcija kai kur prarasta dėl elektroninių laikrodžių ir sirenų, išlieka tikėjimo, bendruomenės ir istorijos simboliu. Varpų skambesys dažnai lydi svarbiausias gyvenimo akimirkas: gimimą, santuoką, mirtį.