Kornelijus Jansenas (1585–1638) – olandų teologas ir vyskupas, kurio darbai padėjo pagrindą jansenizmo judėjimui, pabrėžusiam šv. Augustino mokymą apie Dievo malonę ir žmogaus nuodėmingumą. Jo knyga Augustinus sukėlė teologines diskusijas ir konfliktus su Romos katalikų bažnyčia, bet taip pat įkvėpė reformų siekius. Janseno idėjos apie Dievo valią ir malonę išlieka svarbios tyrinėjant tikėjimo ir žmogaus atsakomybės santykį.
Kornelijus Jansenas gimė 1585 m. spalio 28 d. Akvaje, netoli Leerdamo, Nyderlanduose, katalikų šeimoje, protestantiškoje aplinkoje. Jis studijavo teologiją ir filosofiją Utrechte, o vėliau Luvene, kur susidomėjo šv. Augustino raštais. 1617 m. Jansenas tapo Luveno universiteto teologijos profesoriumi, o 1630 m. buvo paskirtas Ypro vyskupu. Jo akademinė karjera buvo pažymėta giliu šv. Augustino ir ankstyvosios Bažnyčios mokymų tyrinėjimu.
Jansenas praleido daug metų rašydamas savo pagrindinį veikalą Augustinus, trijų tomų traktatą, skirtą Augustino mokymui apie malonę, laisvą valią ir predestinaciją. Knyga buvo užbaigta prieš pat jo mirtį, bet išleista tik 1640 m., jau po to, kai Jansenas mirė 1638 m. gegužės 6 d. Ypre, sulaukęs 52 metų, tikėtina, nuo maro. Nors jis pats nematė savo darbo poveikio, Augustinus tapo jansenizmo judėjimo pagrindu, įtakojusiu katalikų teologiją ir kultūrą, ypač Prancūzijoje.
Santykis su Dievu
Kornelijus Jansenas buvo giliai tikintis katalikas, kurio teologija rėmėsi šv. Augustino mokymu apie Dievo malonę kaip vienintelį išganymo šaltinį. Jis tikėjo, kad žmogaus prigimtis po Adomo nuopuolio yra taip paveikta nuodėmės, kad be Dievo „veiksmingos malonės“ (gratia efficax) žmogus negali nei vykdyti Dievo valios, nei siekti dorybių. Ši malonė, anot Janseno, yra nenugalima ir suteikiama tik tiems, kuriuos Dievas iš anksto išsirinko, atspindėdama predestinacijos idėją.
Janseno Dievo samprata pabrėžė Jo absoliučią valdžią ir teisingumą. Skirtingai nei jėzuitų molinizmas, kuris akcentavo žmogaus laisvą valią ir bendradarbiavimą su Dievo malone, Jansenas laikėsi griežtesnės pozicijos, teigdamas, kad žmogaus valia yra bejėgė be dieviško įsikišimo. Ši teologija buvo artima protestantų, ypač kalvinistų, doktrinoms, todėl Janseno idėjos buvo įtartinos Bažnyčiai.
Jo santykis su Bažnyčia buvo sudėtingas. Kaip vyskupas, Jansenas buvo ištikimas katalikų hierarchijai, tačiau jo Augustinus sukėlė konfliktą, nes buvo laikomas pernelyg artimu erezijai. 1653 m. popiežius Inocentas X bulėje Cum occasione pasmerkė penkias knygos tezės kaip eretiškas, nors Jansenas jau buvo miręs ir negalėjo gintis. Jo sekėjai, tokie kaip Antoine’as Arnauld’as ir Blaise’as Pascalis, tęsė jo idėjų gynimą, formuodami jansenizmo judėjimą, kuris priešinosi jėzuitų įtakai ir siekė griežtesnės moralės.
Jansenas taip pat kritikavo to meto Bažnyčios praktikas, ypač jėzuitų moralinę teologiją, kurią laikė pernelyg laisva. Jis ragino grįžti prie ankstyvosios krikščionybės dvasingumo, pabrėždamas asmens atsakomybę, dažną savianalizę ir pagarbą sakramentams. Jo idėjos įkvėpė Port-Royalio vienuolyną, tapusį jansenizmo centru, ir paveikė katalikų reformų judėjimus.
Žymios citatos
Janseno raštai, ypač Augustinus, yra kupini teologinių apmąstymų apie Dievo malonę ir žmogaus būklę. Štai kelios įsimintinos citatos:
- „Be veiksmingos Dievo malonės žmogus yra tik nuodėmės vergas.“
(Augustinus, 1640)
Ši mintis pabrėžia Janseno įsitikinimą, kad žmogaus valia yra visiškai priklausoma nuo Dievo malonės. - „Dievas yra vienintelis mūsų išganymo šaltinis, o Jo valia yra nenugalima.“
(Augustinus, 1640)
Jansenas išreiškia savo tikėjimą Dievo absoliučia galia ir predestinacijos doktrina. - „Žmogaus pastangos be Dievo malonės yra tuščios, kaip šiaudai vėjyje.“
(Priskiriama Jansenui, iš jo laiškų, apie 1635 m.)
Ši frazė atspindi jo griežtą požiūrį į žmogaus nuodėmingumą ir malonės būtinybę. - „Tikroji Bažnyčia seka Augustino mokymu, o ne žmogaus išgalvotomis doktrinomis.“
(Augustinus, 1640)
Jansenas ragina grįžti prie ankstyvosios krikščionybės principų, kritikuodamas jėzuitų teologiją.
Kornelijaus Janseno idėjos, ypač jo akcentas ant Dievo malonės ir žmogaus nuodėmingumo, paveikė ne tik jansenizmo judėjimą, bet ir platesnes katalikų reformų diskusijas. Jo kritika Bažnyčios praktikoms ir raginimas grįžti prie Augustino mokymo skamba ir šių dienų diskusijose apie tikėjimo autentiškumą, ypač socialiniuose tinkluose kaip X, kur tikintieji svarsto malonės ir laisvos valios santykį.
Janseno gyvenimas rodo, kaip teologiniai ieškojimai gali sukelti tiek įkvėpimą, tiek konfliktą. Jo palikimas kviečia mus gilintis į Dievo ir žmogaus santykio paslaptis, ieškant pusiausvyros tarp malonės dovanos ir asmeninės atsakomybės. Nors jansenizmas buvo pasmerktas, Janseno mintys apie Dievo valdžią išlieka svarbios tiems, kurie ieško gilesnio tikėjimo pagrindimo.