Baruchas Spinoza (1632–1677) – vienas įtakingiausių XVII a. filosofų, kurio idėjos apie Dievą, gamtą ir žmogaus vietą pasaulyje pakeitė filosofijos ir teologijos istoriją. Jo panteistinė Dievo koncepcija, išdėstyta pagrindiniame darbe „Etika“, siūlo, kad Dievas yra ne asmeninė būtybė, o pati Visata – begalinė, amžina ir viską aprėpianti esmė. Spinozos mintys, dažnai vadinamos „Spinozos Dievu“, įkvėpė mokslininkus kaip Einšteinas ir išlieka aktualios ieškantiems dvasingumo be tradicinės religijos.
Baruchas Spinoza gimė 1632 m. lapkričio 24 d. Amsterdame, Nyderlanduose, portugalų kilmės žydų (sefardų) šeimoje. Jo tėvai buvo pabėgę nuo inkvizicijos Portugalijoje, o Amsterdamo žydų bendruomenė suteikė jiems prieglobstį. Jaunystėje Spinoza mokėsi hebrajų raštų, Talmudo ir žydų filosofijos, bet taip pat domėjosi Dekarto racionalizmu ir šiuolaikiniu mokslu. Jo smalsus protas ir kritiškas požiūris į tradicijas sukėlė įtampą bendruomenėje.
1656 m., būdamas 23 metų, Spinoza buvo ekskomunikuotas iš Amsterdamo sinagogos dėl „eretiškų“ pažiūrų, įskaitant abejojimą Biblijos dieviškumu ir tradicinio Dievo samprata. Po to jis gyveno atsiskyrėliškai, užsidirbdamas pragyvenimui lęšių šlifavimu, ir atsidėjo filosofijai. 1670 m. jis anonimiškai publikavo „Teologinį-politinį traktatą“, kuriame kritikavo organizuotą religiją ir gynė minties laisvę. Jo svarbiausias darbas, „Etika“ (Ethica), išleistas po mirties 1677 m., pristatė panteistinę Dievo viziją ir racionalų gyvenimo būdą.
Spinoza mirė 1677 m. vasario 21 d. Hagoje, sulaukęs 44 metų, tikėtina, nuo plaučių ligos, susijusios su stiklo dulkėmis iš lęšių šlifavimo. Jo idėjos, iš pradžių laikytos pavojingomis, vėliau įkvėpė Apšvietos mąstytojus, romantikus ir šiuolaikinius filosofus.
Santykis su Dievu
Spinozos santykis su religija buvo sudėtingas ir prieštaringas. Užaugęs žydų bendruomenėje, jis anksti ėmė kvestionuoti tradicines religines doktrinas, ypač asmens Dievo idėją, Biblijos autoritetą ir ritualų reikšmę. Jo ekskomunika 1656 m. pažymėjo lūžį – Spinoza atmetė ne tik judaizmą, bet ir visas organizuotas religijas, įskaitant krikščionybę, kaip žmogaus sukurtas sistemas, dažnai tarnaujančias kontrolei ir prietarams.
Spinozos Dievo koncepcija, vadinama panteizmu, radikaliai skyrėsi nuo tradicinio teizmo. Jo darbe „Etika“ Dievas nėra asmeninė, valinga būtybė, kuri kuria ar kišasi į pasaulį. Vietoj to, Spinoza teigia, kad Dievas yra pati gamta (Deus sive Natura – „Dievas arba Gamta“) – begalinė, būtina substancija, apimanti viską, kas egzistuoja. Viskas, kas yra – žvaigždės, žmonės, mintys – yra Dievo „atributai“ arba išraiškos. Ši idėja pašalina skirtumą tarp kūrėjo ir kūrinijos, teigdama, kad Dievas yra viskas, o viskas yra Dievas.
Spinoza neigė antgamtinius elementus, tokius kaip stebuklai ar pomirtinis gyvenimas, laikydamas juos iracionaliais. Jo „Teologinis-politinis traktatas“ kritikuoja Bibliją kaip istorinį, o ne dievišką dokumentą, ragindamas atskirti tikėjimą nuo proto. Dėl šių pažiūrų jis buvo vadinamas ateistu, nors Spinoza niekada savęs taip nevadino – jis tiesiog perrašė Dievo sąvoką, paversdamas ją racionalia, neasmenine esme.
Jo santykis su Bažnyčia ir sinagoga buvo įtemptas. Religinės institucijos laikė jį pavojingu, o jo darbai buvo uždrausti Nyderlanduose ir kitur. Vis dėlto Spinoza nevengė dvasingumo – jis tikėjo, kad tikroji religija yra etinis gyvenimas, pagrįstas meile ir supratimu, o ne ritualais ar dogmomis. Jo filosofija paveikė mokslininkus, tokius kaip Einšteinas, kuris sakė tikįs „Spinozos Dievu“, ir išlieka tiltu tarp mokslo ir dvasingumo.
Žymios citatos
Spinozos raštai, ypač „Etika“ ir „Teologinis-politinis traktatas“, yra pilni gilių minčių apie Dievą ir religiją. Štai kelios įsimintinos citatos:
- „Dievas yra vienintelė substancija, kurios atributai yra begaliniai, o mes esame jos dalis.“
(Etika, I dalis, Propozicija 15)
Ši mintis glaustai išreiškia Spinozos panteizmą, teigdama, kad Dievas yra viskas, kas egzistuoja. - „Aš vadinu Dievu tai, kas yra visų dalykų priežastis, ir tai, kas yra viskas.“
(Etika, I dalis, Propozicija 11)
Spinoza perrašo Dievo sąvoką kaip būtiną, amžiną Visatos esmę, o ne asmeninę būtybę. - „Religija, kuri remiasi prietarais, yra ne Dievo garbinimas, o žmogaus baimė.“
(Teologinis-politinis traktatas, 1670)
Ši frazė kritikuoja tradicines religijas kaip baimės ir neišmanymo produktą. - „Pažinti Dievą yra pažinti gamtą, o pažinti gamtą yra gyventi pagal protą.“
(Etika, IV dalis, Priedas)
Spinoza sujungia Dievo pažinimą su racionaliu gyvenimu, pabrėždamas proto ir etikos svarbą.
Spinozos panteistinė Dievo koncepcija siūlo alternatyvą tradiciniam teizmui, patrauklią tiems, kurie ieško dvasingumo be dogmų. Jo idėja, kad Dievas yra gamta, o gamta yra Dievas, rezonuoja su šiuolaikiniu mokslu, ypač kosmologija ir ekologija, ir įkvepia diskusijas apie Visatos vienybę. Citatos, tokios kaip „Dievas yra vienintelė substancija“, dažnai minimos socialiniuose tinkluose kaip X, kur tikėjimo ir proto santykis išlieka karšta tema.
Spinozos kritika organizuotai religijai ir jo raginimas gyventi pagal protą daro jį aktualų tiems, kurie kvestionuoja tradicijas, bet ieško prasmės. Jo gyvenimas – ekskomunikuoto mąstytojo, likusio ištikimo savo tiesai – yra įkvėpimas drąsiai ieškoti atsakymų, net jei jie prieštarauja normoms.