Sigmundas Froidas (1856–1939) – austrų neurologas ir psichoanalizės kūrėjas, kurio idėjos apie pasąmonę, sapnus ir žmogaus psichiką pakeitė psichologijos ir kultūros istoriją. Jo darbai, tokie kaip „Sapnų aiškinimas“ ar „Religijos ateitis“, išlieka aktualūs, tačiau Froidas buvo ir kontroversiška figūra, ypač dėl savo kritiško požiūrio į religiją. Kaip ateistas, jis laikė tikėjimą Dievu psichologine iliuzija, kylančia iš žmogaus baimių.
Sigmundas Froidas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiberge, Moravijoje (tuomet Austrijos imperija, dabar Čekija), žydų kilmės šeimoje. Jo tėvas buvo vilnos pirklys, o šeima, susidūrusi su finansiniais sunkumais, persikėlė į Vieną, kur Froidas praleido didžiąją gyvenimo dalį. Gabus mokinys, jis studijavo mediciną Vienos universitete, specializavosi neurologijoje ir dirbo su pacientais, turinčiais psichikos sutrikimų.
1890-aisiais Froidas sukūrė psichoanalizę – metodą, tiriantį pasąmonę per pokalbius, sapnų analizę ir asociacijas. Jo knyga „Sapnų aiškinimas“ (1899) pristatė idėją, kad sapnai atspindi paslėptus norus. Vėliau jis išplėtojo teorijas apie Edipo kompleksą, id, ego ir superego struktūrą bei seksualumo įtaką psichikai. Jo idėjos sukėlė audringas diskusijas, bet padėjo pagrindą moderniai psichologijai.
Froidas susidūrė su antisemitizmu ir, 1938 m., naciams aneksavus Austriją, emigravo į Londoną. Jis mirė 1939 m. rugsėjo 23 d., sulaukęs 83 metų, nuo burnos vėžio, palikdamas palikimą, kuris formuoja psichologiją, filosofiją ir kultūrą iki šiol.
Santykis su Dievu
Sigmundas Froidas buvo atviras ateistas, užaugęs nereligingoje žydų šeimoje, kurioje religinės tradicijos buvo labiau kultūrinės nei dvasinės. Jis anksti atmetė tikėjimą Dievu, paveiktas mokslinio skepticizmo ir racionalizmo. Froidas laikė religiją žmogaus sukurta iliuzija, kylančia iš psichologinių poreikių – baimės prieš nežinomybę, mirties nerimo ir noro turėti „dangišką tėvą“. Jo psichoanalitinė perspektyva aiškino tikėjimą kaip neurotinį mechanizmą, padedantį susidoroti su gyvenimo sunkumais.
Froidas buvo ypač kritiškas organizuotai religijai, ypač krikščionybei ir judaizmui, kurias laikė dogmatiškomis ir represyviomis. Jis teigė, kad religinės doktrinos stabdo žmogaus psichologinį augimą, skatindamos infantilų priklausomybės jausmą. Jo knygos, tokios kaip „Religijos ateitis“ ir „Civilizacija ir jos nepasitenkinimai“, tiesiogiai puola religiją kaip kliūtį racionaliam mąstymui ir visuomenės pažangai.
Nepaisant kritikos, Froidas domėjosi religijos psichologija. Jis tyrinėjo religinius ritualus, mitus ir jų poveikį kolektyvinei pasąmonei, kaip matyti jo darbe „Totemas ir tabu“. Vis dėlto jo požiūris liko neigiamas – jis nematė religijoje dvasinės vertės, o tik žmogaus silpnumo atspindį. Froidas retai bendravo su Bažnyčia ar religinėmis institucijomis, išskyrus retus susitikimus su dvasininkais, kurie bandė ginčytis dėl jo idėjų, bet jis liko nepalenkiamas.
Jo ateizmas paveikė ir asmeninį gyvenimą. Froidas skatino savo vaikus sekti racionaliu keliu, o jo laiškai ir memuarai rodo, kad jis laikė religiją atgyvena, kurią pakeis mokslas ir psichoanalizė. Vis dėlto jis pripažino religijos kultūrinę svarbą, ypač meno ir etikos srityse.
Knyga „Religijos ateitis“ (The Future of an Illusion)
Froidas savo požiūrį į religiją išsamiai išdėstė 1927 m. knygoje „Religijos ateitis“ (Die Zukunft einer Illusion). Šis darbas, parašytas kaip esė, teigia, kad religija yra žmogaus sukurta iliuzija, kylančia iš vaikystės noro turėti galingą globėją. Froidas aiškina, kad Dievo idėja yra projekcija – žmonės, jausdami bejėgiškumą prieš gamtos jėgas ir mirtį, sukuria įsivaizduojamą Dievą, kuris teikia paguodą.
Knygoje jis kritikuoja religiją kaip psichologinę neurozę, trukdančią žmogui priimti realybę. Froidas teigia, kad religinės doktrinos, tokios kaip pomirtinis gyvenimas ar dieviškas teisingumas, yra „norų išpildymo“ fantazijos, kurios slopina racionalų mąstymą. Jis prognozuoja, kad, augant moksliniam supratimui, religija praras savo įtaką, o žmonija „subręs“, pakeisdama tikėjimą mokslu ir protu.
„Religijos ateitis“ sukėlė audringas reakcijas. Religiniai mąstytojai, tokie kaip teologas Reinholdas Niebuhras, kritikavo Froidą už redukcionizmą, teigdami, kad jis ignoruoja religijos dvasinę ir etinę vertę. Nepaisant to, knyga tapo svarbiu ateizmo ir sekuliarizmo tekstu, įtakojusiu „naująjį ateizmą“ ir diskusijas apie religijos vietą modernioje visuomenėje.
Žymios citatos
Froidas dažnai kalbėjo apie religiją ir Dievą, ypač savo raštuose. Štai kelios įsimintinos citatos:
- „Religija yra žmonijos vaikystės neurozė.“
(Religijos ateitis, 1927)
Ši frazė glaustai išreiškia Froido požiūrį, kad tikėjimas Dievu yra psichologinis mechanizmas, iš kurio žmonija turėtų „išaugti“. - „Dievo idėja yra žmogaus noro turėti tėvą projekcija.“
(Religijos ateitis, 1927)
Froidas teigia, kad Dievas yra įsivaizduojamas globėjas, sukurtas iš vaikystės baimių ir poreikių. - „Religija yra bandymas kontroliuoti pasaulį, kurio mes nesuprantame, per išgalvotą Dievą.“
(Civilizacija ir jos nepasitenkinimai, 1930)
Ši mintis pabrėžia Froido įsitikinimą, kad religija yra iracionalus atsakas į gyvenimo nežinomybę. - „Tikėjimas Dievu yra paguoda, bet ji kainuoja mūsų laisvę mąstyti.“
(Laiškas kolegai, apie 1920 m.)
Froidas kritikuoja religiją kaip proto suvaržymą, ragindamas rinktis racionalumą.
Sigmundo Froido idėjos, ypač apie pasąmonę ir religijos psichologiją, išlieka aktualios diskusijose apie žmogaus prigimtį ir dvasingumą. Jo knyga „Religijos ateitis“ ir citatos, tokios kaip „Religija yra žmonijos vaikystės neurozė“, provokuoja debatus socialiniuose tinkluose kaip X, kur tikėjimo ir mokslo santykis yra karšta tema. Nors Froido kritika religijai dažnai laikoma vienpusiška, ji paskatino gilesnį religinių įsitikinimų motyvų tyrimą.
Froido gyvenimas rodo, kaip racionalus protas gali mesti iššūkį tradicijoms, tačiau jo darbai taip pat kviečia permąstyti, kodėl žmonės ieško prasmės – ar per Dievą, ar per mokslą. Jo palikimas skatina mus klausti, kas formuoja mūsų tikėjimus ir kaip galime rasti tiesą tarp proto ir širdies.