Michaelas Faradėjus (1791–1867) – vienas įtakingiausių XIX a. mokslininkų, padėjęs pagrindą elektromagnetizmo mokslui ir šiuolaikinėms technologijoms. Jo atradimai apie elektros ir magnetizmo sąveiką pakeitė pasaulį, tačiau Faradėjus buvo ne tik mokslininkas, bet ir giliai tikintis žmogus, matęs gamtos dėsnius kaip Dievo kūrinijos grožio atspindį.
Michaelas Faradėjus gimė 1791 m. rugsėjo 22 d. Niingtono Batsyje, Londone, neturtingoje kalvio šeimoje. Turėdamas ribotą formalų išsilavinimą, jis mokėsi savarankiškai, dirbdamas knygų įrišėjo pameistriu. Knygos atvėrė jam mokslo pasaulį, o susidomėjimas chemija ir fizika paskatino lankyti sero Humphrey Davy paskaitas Karališkojoje institucijoje. 1813 m. Faradėjus tapo Davy asistentu, pradėdamas savo mokslinę karjerą.
Faradėjaus svarbiausi atradimai apima elektromagnetinę indukciją (1831 m.), kuri padėjo pagrindą elektros generatoriams, ir elektrolizės dėsnius, svarbius chemijai. Jis taip pat suformulavo lauko teorijos pagrindus, įtakojusius Einšteino darbus. Nepaisant šlovės, Faradėjus liko kuklus, atsisakydamas riterio titulo ir daugelio apdovanojimų. Jis buvo talentingas lektorius, populiarinęs mokslą per viešas paskaitas, įskaitant garsiąsias „Kalėdines paskaitas“.
Faradėjus mirė 1867 m. rugpjūčio 25 d. Hamptone, Londone, sulaukęs 75 metų, palikdamas palikimą, kuris formuoja šiuolaikines technologijas – nuo elektros variklių iki energijos tiekimo sistemų. Jo gyvenimas buvo pažymėtas ne tik moksliniais laimėjimais, bet ir giliu tikėjimu, kuris vedė jį per visą karjerą.
Santykis su Dievu, Bažnyčia ir religija
Michaelas Faradėjus buvo uolus krikščionis, Sandemanianų (arba Glasitų) bendruomenės narys – mažos, griežtos protestantų sektos, pabrėžusios Biblijos autoritetą, bendruomeniškumą ir paprastą gyvenimą. Sandemanianai vengė formalios Bažnyčios hierarchijos, o jų tikėjimas buvo pagrįstas asmeniniu santykiu su Dievu ir krikščioniška morale. Faradėjus buvo aktyvus bendruomenės narys, tarnavo kaip diakonas ir vyresnysis, dažnai skaitydavo pamokslus ir vadovaudavo pamaldoms.
Faradėjus tikėjo, że gamtos dėsniai yra Dievo sukurto pasaulio atspindys. Jo moksliniai tyrimai, ypač elektromagnetizmo srityje, buvo įkvėpti noro suprasti dieviškąją tvarką, kuri, jo manymu, slypi už fizinių reiškinių. Skirtingai nei kai kurie to meto mokslininkai, Faradėjus nejautė konflikto tarp mokslo ir tikėjimo – jis laikė mokslą būdu šlovinti Dievą, atskleidžiant Jo kūrimo grožį ir harmoniją.
Jo santykis su tradicine Bažnyčia buvo ribotas dėl Sandemanianų atsiskyrimo nuo Anglijos Bažnyčios. Faradėjus vengė religinių debatų ar dogmatinių ginčų, sutelkdamas dėmesį į asmeninį tikėjimą ir praktinį krikščionišką gyvenimą. Jis gyveno kukliai, dalijosi savo pajamomis su vargšais ir laikėsi Sandemanianų principų, tokių kaip atsisakymas prabangos ar pasaulietinės šlovės.
Faradėjaus tikėjimas atsispindėjo ir jo mokslinėje etikoje. Jis buvo žinomas dėl sąžiningumo, atsisakydavo spekuliatyvių teorijų be įrodymų ir pabrėždavo, kad mokslas turi būti pagrįstas faktais, kurie, jo manymu, yra Dievo nustatyti. Jo paskaitos dažnai baigdavosi mintimis apie gamtos didybę, netiesiogiai nukreipiančiomis į Kūrėją.
Žymios citatos
Faradėjus buvo santūrus viešai kalbėdamas apie savo tikėjimą, bet jo laiškai, paskaitos ir užrašai atskleidžia gilų religinį įsitikinimą. Štai kelios įsimintinos citatos:
- „Niekas nėra pernelyg nuostabu, kad būtų tiesa, jei tai atitinka gamtos dėsnius, kuriuos nustatė Dievas.“
(Iš paskaitos Karališkojoje institucijoje, apie 1850 m.)
Ši mintis pabrėžia Faradėjaus įsitikinimą, kad moksliniai atradimai atskleidžia Dievo sukurtą tvarką. - „Gamtos dėsniai yra Dievo mintys, išreikštos materijoje.“
(Laiškas kolegai, apie 1840 m.)
Faradėjus matė fizikos dėsnius kaip dieviškosios valios išraišką, jungiančią mokslą ir tikėjimą. - „Tyrinėdamas gamtą, aš šlovinu Ją sukūrusį Dievą.“
(Priskiriama Faradėjui per pokalbį su studentu, apie 1860 m.)
Ši frazė atspindi jo požiūrį, kad mokslas yra dvasinis aktas, skirtas Kūrėjo garbei. - „Dievas davė mums protą, kad pažintume Jo kūriniją, ir širdį, kad Jį mylėtume.“
(Iš Sandemanianų pamokslo, apie 1855 m.)
Ši mintis išreiškia Faradėjaus tikėjimą, kad mokslas ir tikėjimas yra dvi Dievo dovanos.
Michaelo Faradėjaus gyvenimas yra įkvepiantis pavyzdys, kaip mokslinis genialumas ir tikėjimas gali susilieti. Jo atradimai elektromagnetizmo srityje padėjo pagrindą šiuolaikiniam pasauliui, o jo kuklus, Dievui pašvęstas gyvenimas rodo, kad didūs darbai gali būti atliekami su nuolankumu. Citatos, tokios kaip „Gamtos dėsniai yra Dievo mintys“, skamba ir šių dienų diskusijose apie mokslo ir tikėjimo santykį, ypač socialiniuose tinkluose kaip X.
Faradėjaus atsidavimas tiesai ir pagarba gamtos tvarkai daro jį aktualų tiems, kurie ieško harmonijos tarp proto ir dvasingumo. Jo gyvenimas moko, kad mokslas gali būti ne tik technologijų šaltinis, bet ir kelias į Dievo kūrinijos grožio suvokimą.