Blezas Paskalis (1623–1662) – prancūzų matematikas, fizikas, išradėjas ir filosofas, kurio gyvenimas sujungė mokslinį genialumą su giliu dvasiniu ieškojimu. Jo atradimai padėjo pagrindą šiuolaikinei matematikai ir fizikai, o teologiniai raštai, ypač „Mintys“ (Pensées), tapo krikščioniškos minties šedevru. Paskalio kelias nuo skeptiško proto iki karšto tikėjimo atskleidžia, kaip mokslas ir Dievas gali susitikti žmogaus širdyje.
Blezas Paskalis gimė 1623 m. birželio 19 d. Klermone, Prancūzijoje, teisininko ir matematinio savamokslio Etjeno Paskalio šeimoje. Motinai mirus, kai Bleząi buvo treji, tėvas tapo pagrindiniu jo mokytoju, anksti pastebėjęs sūnaus talentą. Jau vaikystėje Paskalis rodė neįtikėtiną intelektą: būdamas 12 metų savarankiškai atrado Euklido geometrijos principus, o 16 metų parašė traktatą apie kūgių pjūvius, kuris sužavėjo matematikus.
1640-aisiais Paskalis su tėvu ir seserimis persikėlė į Paryžių, kur sukūrė skaičiavimo mašiną („Paskaliną“), skirtą palengvinti mokesčių skaičiavimus. Vėliau jis prisidėjo prie tikimybių teorijos kūrimo, bendradarbiaudamas su Pjeru de Ferma, ir suformulavo Paskalio dėsnį apie slėgio perdavimą skysčiuose, svarbų hidraulikai. Jo eksperimentai su vakuumu paneigė Aristotelio idėjas ir sustiprino modernios fizikos pagrindus.
1654 m. Paskalis patyrė mistinę „ugnies naktį“ – dvasinį atsivertimą, po kurio atsidėjo teologijai ir filosofijai. Jis tapo jansenizmo, griežtos katalikybės atšakos, šalininku, gyveno Port Rojalio vienuolyne ir rašė „Mintis“ – nebaigtą krikščionybės apologetikos darbą. Paskalis mirė 1662 m. rugpjūčio 19 d., sulaukęs vos 39 metų, tikėtina, nuo tuberkuliozės ar skrandžio vėžio, palikdamas neišdildomą pėdsaką moksle ir tikėjime.
Santykis su Dievu, Bažnyčia ir religija
Paskalio santykis su religija buvo sudėtingas, bet giliai asmeniškas, perėjęs kelis etapus – nuo skepticizmo iki karšto tikėjimo. Jaunystėje jis buvo veikiamas racionalaus, beveik sekuliaraus tėvo požiūrio, domėjosi mokslu ir vengė religinių dogmų. Tačiau apie 1646 m., paveiktas jansenizmo, jis pradėjo gilintis į krikščionybę. Jansenizmas, akcentavęs žmogaus nuodėmingumą ir Dievo malonę, stipriai paveikė Paskalio pasaulėžiūrą.
Lemiamas lūžis įvyko 1654 m. lapkričio 23 d., kai Paskalis patyrė „ugnies naktį“ – intensyvią mistinę patirtį, kurią jis užrašė ant pergamento, nešiojamo prie širdies iki mirties. Šis įvykis, aprašytas kaip „džiaugsmo, taikos ir Dievo buvimo“ pojūtis, paskatino jį visiškai atsidėti tikėjimui. Jis atsisakė daugelio pasaulietinių užsiėmime, gyveno asketiškai ir rašė teologinius darbus, gindamas jansenizmą nuo jėzuitų kritikos savo „Laiškuose provincijoliui“ (Lettres provinciales).
Paskalis tikėjo, kad Dievas yra ne tik racionaliai suvokiama būtybė, bet ir širdies realybė. Jo garsusis „Paskalio lažybų“ argumentas, išdėstytas „Mintyse“, teigia, kad tikėti Dievu yra racionalus pasirinkimas, nes galimi laimėjimai (amžinas gyvenimas) nusveria riziką (laikinos aukos). Tačiau Paskalis pabrėžė, kad tikras tikėjimas kyla ne iš proto, o iš širdies ir Dievo malonės.
Jo santykis su Bažnyčia buvo prieštaringas. Nors jis išliko katalikas, Paskalis kritikavo jėzuitų moralinį laisvumą ir kai kurias Bažnyčios praktikas, ypač indulgencijas. Jo jansenistinės idėjos buvo laikomos eretiškomis, o „Laiškai provincijoliui“ netgi uždrausti Prancūzijoje. Vis dėlto Paskalis niekada nesipriešino Bažnyčiai kaip institucijai, siekdamas reformuoti ją iš vidaus.
Paskalio tikėjimas buvo ne tik asmeninis, bet ir visuomeniškas – jis rūpinosi vargšais, finansavo labdarą ir gyveno pagal krikščioniškąją meilės artimui idėją. Jo raštai atspindi įsitikinimą, kad mokslas ir tikėjimas papildo vienas kitą: mokslas tyrinėja gamtos dėsnius, o tikėjimas atskleidžia gyvenimo prasmę.
Žymios citatos
Paskalio „Mintys“ ir kiti raštai yra pilni gilių minčių apie Dievą, tikėjimą ir žmogaus vietą pasaulyje. Štai kelios įsimintinos citatos:
- „Širdis turi savo priežasčių, kurių protas nežino.“
(Mintys, 423)
Ši frazė pabrėžia, kad tikėjimas Dievu kyla ne vien iš racionalumo, bet iš gilaus vidinio pojūčio, kurį Paskalis laikė Dievo dovana. - „Tarp mūsų ir Dievo yra begalinė praraja, kurią gali užpildyti tik Jo malonė.“
(Mintys, 192)
Paskalis išreiškia jansenistinį požiūrį, kad žmogus yra nuodėmingas ir gali priartėti prie Dievo tik per Jo gailestingumą. - „Jei Dievas neegzistuoja, nieko neprarandi tikėdamas, bet jei Jis yra, laimi viską.“
(Mintys, 233)
Ši mintis yra „Paskalio lažybų“ esmė, kviečianti apsvarstyti tikėjimo racionalumą, nors Paskalis pabrėžė, kad tikras tikėjimas yra daugiau nei skaičiavimas. - „Dievas yra paslėptas, bet Jo buvimas jaučiamas tiems, kurie Jo ieško.“
(Mintys, 194)
Paskalis tikėjo, kad Dievas slepiasi nuo tų, kurie Jo neieško, bet atsiskleidžia tiems, kurie atveria širdį.
Paskalio gyvenimas yra įrodymas, kad mokslinis protas ir dvasinis ieškojimas gali harmoningai sugyventi. Jo atradimai matematikoje ir fizikoje padėjo pagrindą šiuolaikiniam mokslui, o jo teologiniai raštai iki šiol įkvepia tuos, kurie ieško Dievo. „Paskalio lažybos“ ir mintis apie „širdies priežastis“ skamba ir šių dienų diskusijose, ypač socialiniuose tinkluose kaip X, kur tikėjimo ir racionalumo temos išlieka gyvos.
Paskalio kova su skepticizmu ir jo atsidavimas tikėjimui daro jį aktualų tiems, kurie abejoja, bet nori atrasti prasmę. Jo gyvenimas moko, kad Dievas nėra tik idėja, kurią reikia įrodyti, bet tikrovė, kurią galima patirti širdimi.