Mečislovas Reinys (1884–1953) – Lietuvos katalikų arkivyskupas, teologas, filosofas ir visuomenės veikėjas, kurio gyvenimas tapo tikėjimo ir ištvermės simboliu. Kalintas sovietų už „antisovietinę veiklą“, iš tiesų jis kentėjo dėl nepalaužiamo atsidavimo Dievui ir Bažnyčiai, miręs Vladimiro kalėjime. Jo auka ir darbai, nuo pedagogikos iki diplomatijos, paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos dvasinėje istorijoje.
Istorija: nuo Madagaskaro kaimo iki kankinio mirties
Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Madagaskaro vienkiemyje, Daugailių parapijoje, Utenos apskrityje, ūkininkų Jeronimo Reinio ir Julijonos Mališauskaitės šeimoje. Jauniausias iš vienuolikos vaikų, jis augo darbščioje, tikinčioje aplinkoje. Išmokęs skaityti ir rašyti iš vyresnių brolių ir seserų, lankė Antalieptės ir Ašmenos mokyklas, o 1900 m. aukso medaliu baigė Rygos gimnaziją. 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, 1905 m. tęsė studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur 1909 m. įgijo teologijos magistro laipsnį. 1907 m. buvo įšventintas kunigu. 1909–1912 m. studijavo Liuveno universitete Belgijoje, apgindamas filosofijos daktaro laipsnį, o 1913–1914 m. gilino apologetikos žinias Strasbūro universitete, išmokdamas devynias kalbas.
Grįžęs į Lietuvą, Reinys 1914–1915 m. buvo vikaru Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje, vėliau dėstė filosofiją ir sociologiją Vilniaus kunigų seminarijoje (1916–1922), dirbo kapelionu lietuvių gimnazijoje. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: organizavo ateitininkų kuopeles, rėmė „Pavasario“ sąjungą, 1915 m. įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, kuriai parengė politinę programą. 1919 m. bolševikai jį trumpai kalino už reikalavimą mokyklose dėstyti tikybą. 1922 m. persikėlė į Kauną, tapo Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos profesoriumi, vienu iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų ir jos sekretoriumi.
1925–1926 m. Reinys ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, normalizuodamas santykius su Vatikanu ir pradėdamas derybas dėl Sovietų–Lietuvos nepuolimo sutarties. 1926 m. popiežius Pijus XI paskyrė jį Vilkaviškio vyskupu pagalbininku, o 1940 m. – Vilniaus arkivyskupu pagalbininku. Sovietų okupacijos metu (1944–1947) jis atsisakė bendradarbiauti su KGB, protestavo prieš Bažnyčios teisių varžymą. 1947 m. birželio 12 d. buvo suimtas, apkaltintas „antisovietine agitacija“ ir nuteistas aštuoneriems metams. Kalintas Vladimiro kalėjime, jis išliko kuklus, gailestingas, net vesdavo filosofijos paskaitas kaliniams. Mirė 1953 m. lapkričio 8 d., palaidotas bendrame kape. 1990 m. pradėta jo beatifikacijos byla, o 2000 m. jis pripažintas kankiniu.
Mečislovo Reinio gyvenimas buvo persmelktas tikėjimo, kuris išbandytas sovietų persekiojimais tapo kankinystės liudijimu. Jo dvasinis palikimas atsiskleidžia per kelias pagrindines temas:
- Tikėjimas kaip pasipriešinimas: Reinys atsisakė bendradarbiauti su sovietų valdžia, kuri siūlė paleisti jo tremtyje esančius artimuosius mainais už lojalumą. Jo protestai prieš Bažnyčios persekiojimą ir atsisakymas raginti partizanus pasiduoti rodė nepalaužiamą tikėjimą Dievo tiesa, net kainuojant gyvybei.
- Gailestingumas ir žmogiškumas: Kalėjime Reinys dalijosi maistu su kaliniais, guodė juos, vedė filosofijos paskaitas, rodydamas krikščionišką artimo meilę. Jo bendrakaliniai, kaip Gottholdas Starke ar Frankas Kelly, liudijo apie jo šventumą ir orumą net nežmoniškose sąlygose.
- Dvasinis ugdymas: Reinys matė jaunimo auklėjimą kaip kelią į Lietuvos ateitį, remdamas ateitininkus ir „Pavasario“ sąjungą, rašydamas straipsnius apie dorovę ir dvasingumą. Jo darbas „Rasizmo problema“ smerkė rasizmą ir nacionalinę neapykantą, atspindėdamas krikščionišką visuotinės meilės principą.
- Auka už Dievą: Reinio gyvenimas ir mirtis Vladimiro kalėjime atitinka krikščionišką kankinystės idealą – laisvai pasirinktą auką už tikėjimą. Jo laiškai iš kalėjimo, kupini pasitikėjimo Dievo apvaizda, liudija dvasinę ramybę net kančioje.
Reinys sujungė intelektualinį rigorą su giliu dvasingumu, matydamas Dievą kaip tiesos, grožio ir moralės šaltinį. Jo atsisakymas paklusti sovietų valdžiai buvo ne tik politinis, bet ir dvasinis aktas, įkvėpęs kitus ištverti persekiojimus.
Mečislovo Reinio žodžiai, išsakyti raštuose, pamoksluose ar laiškuose, atspindi jo tikėjimą ir išmintį. Štai kelios įsimintinos:
- „Dievas, Tėvynė, dorovė – tai kelrodės žvaigždės, kurios veda žmogų per gyvenimo audras.“
Ši 1924 m. išsakыта mintis atspindi Reinio įsitikinimą, kad tikėjimas ir moralė yra esminiai gyvenimo orientyrai. - „Ne visi nugali gyvenimą, bet tie, kurie seka tiesą, lieka amžinybėje.“
Šie žodžiai, parašyti straipsnyje apie krikščioniškąją pedagogiką, pabrėžia jo tikėjimą amžina tiesos pergale. - „Meilė artimui yra Dievo veidas, matomas žemėje.“
Ši frazė, iš laiško kalėjime, išreiškia Reinio gyvenimo esmę – krikščionišką užuojautą ir gailestingumą net kančios akivaizdoje. - „Tikėjimas nėra žodžiai, o darbai, kurie šviečia tamsoje.“
Ši mintis, išsakyta pamoksle jaunimui, atspindi jo įsitikinimą, kad tikras tikėjimas reiškiasi per veiksmus, ypač sunkiomis aplinkybėmis.
Mečislovo Reinio gyvenimas yra įrodymas, kad tikėjimas gali būti stipresnis už bet kokią priespaudą. Jo darbai – nuo psichologijos paskaitų iki protestų prieš sovietų represijas – rodo, kaip intelektas, dvasingumas ir drąsa gali tarnauti Dievui ir Tėvynei. Vladimiro kalėjime jis ne tik ištvėrė kančią, bet ir tapo šviesa kitiems, įkvėpdamas bendrakalinius ir palikdamas pavyzdį ateities kartoms.