Patriarchas Tichonas (Vasilijus Ivanovičius Belavinas, 1865–1925) yra viena ryškiausių Rusijos stačiatikių bažnyčios figūrų XX a., vadovavęs bažnyčiai per revoliucijų, pilietinio karo ir religinio persekiojimo audras. Jo gyvenimas – tai tikėjimo, tarnystės ir drąsos liudijimas, išbandytas vienu sunkiausių laikotarpių Rusijos istorijoje.
Vasilijus Belavinas gimė 1865 m. sausio 19 d. Pskovo gubernijos Toropeco mieste, dvasininko šeimoje. Nuo vaikystės apsuptas tikėjimo, jis natūraliai pasirinko dvasinį kelią. 1878–1884 m. mokėsi Pskovo dvasinėje seminarijoje, vėliau – Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1884–1888), kur įgijo teologijos kandidato laipsnį. 1888–1892 m. dėstė dogminę ir moralinę teologiją Pskovo seminarijoje, rodydamas gilią išmintį ir atsidavimą. 1891 m. jis priėmė vienuolio įžadus, pasirinkdamas Tichono vardą, ir netrukus buvo įšventintas į hieromonkus.
Tichono tarnystė sparčiai augo. 1892 m. jis tapo Cholmo seminarijos inspektoriumi, vėliau – Kazanės seminarijos rektoriumi, gavęs archimandrito rangą. 1897 m. buvo įšventintas Liublino vyskupu, o 1898–1907 m. vadovavo Aleutų salų ir Aliaskos vyskupijai JAV. Ten jis įkūrė parapijas, seminarijas Mineapolyje ir Klivlende, vienuolyną Pensilvanijoje ir pastatė Šv. Mikalojaus soborą Niujorke, stiprindamas stačiatikybę užsienyje.
Grįžęs į Rusiją, Tichonas tarnavo Jaroslavlio (1907–1913), Vilniaus ir Lietuvos (1913–1915) vyskupijose. Vilniuje jis gyveno Didžiojoje g. 34, dirbo apaštalinį darbą Šv. Dvasios ir kitose cerkvėse, siekė įkurti dvasinę akademiją ir įvesti lietuvių kalbos mokymą seminarijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais jis rūpinosi sužeistaisiais ir pabėgėliais, tačiau vokiečių okupacija 1915 m. privertė jį pasitraukti į Rusiją.
1917 m. Tichonas buvo pakeltas į Maskvos metropolito rangą, o po Spalio revoliucijos, kai Rusijos stačiatikių bažnyčia atkūrė patriarchatą, jis buvo išrinktas Maskvos ir visos Rusios patriarchu (1917 m. gruodžio 4 d.). Jo vadovavimas sutapo su bolševikų represijomis: bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, jos turtas konfiskuotas, dvasininkai persekiojami. Tichonas drąsiai priešinosi, viešai kritikuodamas bolševikų smurtą ir ragindamas tikinčiuosius išlaikyti tikėjimą. 1922 m. jis buvo suimtas, tačiau spaudžiamas tarptautinės bendruomenės paleistas. Mirė 1925 m. kovo 25 d., palikdamas neišdildomą pėdsaką bažnyčios istorijoje.
Tichono gyvenimas ir tarnystė buvo persmelkti gilaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo valia, net kai aplink siautėjo chaosas. Jo dvasinis palikimas atsiskleidžia per kelias pagrindines temas:
- Tikėjimas persekiojimo metu: Tichonas vadovavo bažnyčiai, kai bolševikai siekė sunaikinti religiją. Jo atsisakymas pripažinti schizmatinius „atnaujintojus“, remiamus valdžios, ir drąsa viešai smerkti smurtą rodė nepalaužiamą tikėjimą Dievo tiesa, net rizikuojant gyvybe.
- Gailestingumas ir taika: Tichonas ragino nutraukti pilietinį karą ir represijas, siekdamas apsaugoti tikinčiuosius. Jo pastoraciniai laiškai kvietė žmones išlaikyti meilę ir užuojautą, atspindėdami krikščionišką artimo meilės principą.
- Bažnyčios vienybė: Patriarchas stengėsi išsaugoti stačiatikių bažnyčios autonomiją ir kanoninę tvarką, priešindamasis bolševikų bandymams ją suskaldyti. Jo pastangos Vilniuje įvesti lietuvių kalbą seminarijoje rodė rūpestį vietos tikinčiųjų dvasiniais poreikiais.
- Dievo valios priėmimas: Tichonas matė savo patriarchatą kaip Dievo skirtą kryžių, kurį nešė su nuolankumu. Jo gyvenimas atspindi krikščionišką ištvermę, tikint, kad Dievas veikia net per kančią ir neteisybę.
Tichono tikėjimas nebuvo abstraktus – jis reiškėsi konkrečiais darbais: nuo parapijų kūrimo JAV iki sužeistųjų lankymo karo metu. Jo laikysena bolševikų persekiojimų akivaizdoje įkvėpė tikinčiuosius išlikti tvirtiems, o jo kanonizacija 1989 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios patvirtino jo šventumą.
Tichono žodžiai, dažnai išsakyti pamoksluose ar laiškuose, atspindi jo dvasinę stiprybę ir tikėjimą. Štai kelios įsimintinos:
- „Neleiskime, kad mūsų tikėjimas būtų palaužtas smurto – Dievas yra su mumis net tamsiausią valandą.“
Ši mintis, išsakyta viename iš pastoracinių laiškų, ragino tikinčiuosius ištverti persekiojimus, pasitikint Dievo apsauga. - „Bažnyčia yra ne sienos, o žmonių širdys, kuriose gyvena Kristus.“
Tichonas pabrėžė dvasinio tikėjimo svarbą, kai fizinės cerkvės buvo naikinamos, kviesdamas išsaugoti vidinę šventovę. - „Meilė ir taika yra stipresnės už neapykantą – tai Dievo kelias.“
Šie žodžiai, skirti pilietinio karo metu, atspindi jo siekį sutaikyti žmones ir išvengti kraujo praliejimo. - „Tiesa priklauso Dievui, o ne tiems, kurie laiko kalaviją.“
Kritikuodamas bolševikų smurtą, Tichonas priminė, kad galutinė tiesa yra Dievo rankose, o ne žemiškoje valdžioje.
Tichono gyvenimas yra liudijimas, kaip tikėjimas gali ištverti net didžiausias audras. Jo drąsa priešintis bolševikų represijoms, rūpestis tikinčiųjų dvasiniais poreikiais ir pastangos išsaugoti bažnyčios vienybę kalba apie universalią tiesą: Dievas veikia per tuos, kurie išlieka ištikimi, nepaisant aplinkybių. Jo darbai Vilniuje, JAV ar Maskvoje rodo, kad tikra tarnystė yra ne vien žodžiai, o veiksmai, kuriais kuriama bendruomenė ir viltis.