Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai“ (1879–1880) yra vienas giliausių literatūros kūrinių, tyrinėjantis žmogaus sielos kovas, tikėjimo prigimtį ir moralinius pasirinkimus. Šis romanas, laikomas Dostojevskio šedevru, pasakoja apie trijų brolių ir jų tėvo likimus, tačiau per jų dramas atsiskleidžia universalūs klausimai apie Dievą, laisvę ir žmogaus atsakomybę.
Romanas vyksta XIX a. Rusijoje ir pasakoja apie Karamazovų šeimą: tėvą Fiodorą Pavlovčių, savanaudį ir amoralią figūrą, bei jo tris sūnus – Dmitrijų, Ivaną ir Aliušą. Kiekvienas brolis atstovauja skirtingą žmogaus prigimties aspektą: Dmitrijus yra aistringas ir impulsyvus, Ivanas – racionalus skeptikas, o Aliuša – dvasingas idealistas, siekiantis sekti Kristaus mokymu.
Siužeto centre – Dmitrijaus konfliktas su tėvu dėl pinigų ir meilės Grušenikai, kuris baigiasi Fiodoro nužudymu. Nors įtariamas Dmitrijus, tikroji kaltė krenta ant netikro sūnaus Smerdjakovo, manipuliuojamo Ivano filosofinių idėjų. Teismo procesas atskleidžia šeimos ir visuomenės moralinį chaosą, tačiau Aliušos tikėjimas ir užuojauta siūlo viltį, kad meilė gali įveikti neviltį.
Per šią dramą Dostojevskis nagrinėja gilesnius klausimus: kodėl egzistuoja kančia? Ar žmogus gali tikėti Dievu, matydamas pasaulio neteisybę? Romanas yra ne tik šeimos istorija, bet ir filosofinis dialogas apie tikėjimą, laisvą valią ir žmogaus vietą pasaulyje.
„Broliai Karamazovai“ yra giliai krikščioniškas kūrinys, atspindintis Dostojevskio stačiatikių tikėjimą ir jo paties dvasinius ieškojimus po tremties ir asmeninių krizių. Pagrindinės religinės temos:
- Tikėjimas ir abejonė: Ivanas, skeptiškas intelektualas, kvestionuoja Dievo egzistavimą, ypač skyriuje „Didysis inkvizitorius“, kur jis vaizduoja Kristų, atmetamą Bažnyčios dėl žmogaus laisvės naštos. Jo dilema atspindi modernaus žmogaus kovą tarp proto ir tikėjimo.
- Kančia ir gailestingumas: Aliuša, įkvėptas vienuolio Zosimos, tiki, kad kančia yra neišvengiama, bet meilė ir atleidimas gali ją įveikti. Zosimos mokymai apie visuotinę atsakomybę – „kiekvienas kaltas už visus“ – pabrėžia krikščionišką užuojautą.
- Laisva valia ir moralė: Dostojevskis teigia, kad žmogaus laisvė rinktis tarp gėrio ir blogio yra Dievo dovana, bet ir našta. Ivano idėja, kad „jei Dievo nėra, viskas leistina“, veda prie Smerdjakovo nusikaltimo, parodydama, kas nutinka atmetus moralinį kompasą.
- Atgaila ir išganymas: Dmitrijus, nors ir neteisingai kaltinamas, priima savo moralinę kaltę ir ieško atpirkimo, atspindėdamas krikščionišką atgailos idėją. Aliušos tikėjimas siūlo viltį, kad net didžiausi klystkeliai gali rasti kelią pas Dievą.
Dostojevskis ne tik nagrinėja krikščionybę, bet ir kelia universalius klausimus apie prasmės paiešką. Aliušos dvasingumas kontrastuoja su Ivano nihilizmu, o jų dialogai atspindi amžiną žmogaus dvasios įtampą tarp tikėjimo ir skepticizmo.
„Broliai Karamazovai“ yra pilni gilių minčių, kurios lieka su skaitytoju. Štai kelios įsimintinos:
- „Jei Dievo nėra, viskas leistina.“ (IV knyga, 11 skyrius)
Ivano žodžiai išreiškia jo filosofinę krizę, kvestionuodami moralės pagrindą be Dievo, ir atskleidžia pavojų, kai tikėjimas pakeičiamas nihilizmu. - „Kiekvienas yra kaltas už visus ir viską.“ (VI knyga, 2 skyrius)
Zosimos mokymas pabrėžia krikščionišką atsakomybę už kitus, ragindamas mylėti ir atleisti, nepaisant pasaulio netobulumo. - „Tikėjimas nėra iš proto, jis yra širdyje.“ (V knyga, 5 skyrius)
Aliušos atsakymas Ivanui atspindi Dostojevskio įsitikinimą, kad tikras tikėjimas kyla iš širdies, o ne racionalaus įrodymo. - „Grožis išgelbės pasaulį.“ (III knyga, 5 skyrius)
Dmitrijaus mintis, dažnai cituojama, išreiškia viltį, kad dieviškasis grožis – meilėje, gamtoje ar mene – gali atvesti žmogų prie Dievo.
Dostojevskio romanas yra ne tik literatūrinis šedevras, bet ir veidrodis, kuriame atsispindi žmogaus dvasiniai ieškojimai. Aliušos tikėjimas, Ivano abejonės ir Dmitrijaus kova su savimi kalba apie universalią patirtį: kaip rasti prasmę pasaulyje, pilname kančios? Kūrinio temos apie atgailą, meilę ir laisvą valią išlieka gyvos, nes jos liečia kiekvieno žmogaus širdį.
Brolių Karamazovų ištrauka
IV. Maištas
— Turiu tau kai ką prisipažinti, — pradėjo Ivanas: — niekada negalėjau suprasti, kaip galima mylėti savo artimus. Mano manymu, būtent artimų ir neįmanoma mylėti, nebent tik tolimus. Kažkada kažkur skaičiau apie „Joną Gailestingąjį“ (tokį šventąjį), kad kai pas jį atėjo alkanas ir sušalęs praeivis ir paprašė jį sušildyti, šis atsigulė kartu su juo į lovą, apkabino jį ir ėmė kvėpuoti jam į pūliuojančią ir nuo kažkokios baisios ligos dvokiančią burną. Esu įsitikinęs, kad jis tai padarė su melo mauduliu, dėl pareigos užsakytos meilės, dėl užsikrautos sau epitimijos. Norint pamilti žmogų, reikia, kad jis pasislėptų, o vos tik parodys savo veidą — meilė ir dingo.
— Apie tai ne kartą kalbėjo starecas Zosima, — pastebėjo Alioša, — jis taip pat sakė, kad žmogaus veidas dažnai daugeliui, dar nepatyrusių meilėje žmonių, trukdo mylėti. Bet juk žmonijoje yra ir daug meilės, beveik prilygstančios Kristaus meilei, aš pats tai žinau, Ivanai…
— Na, aš tai kol kas to nežinau ir suprasti negaliu, ir daugybė žmonių kartu su manimi taip pat. Juk klausimas tas, ar tai kyla iš blogų žmonių savybių, ar tiesiog iš to, kad tokia jų prigimtis. Mano manymu, Kristaus meilė žmonėms yra savotiškas, žemėje neįmanomas stebuklas. Tiesa, jis buvo dievas. Bet mes tai ne dievai. Tarkime, aš, pavyzdžiui, galiu giliai kentėti, bet kitas juk niekada negali sužinoti, kokiu mastu aš kenčiu, nes jis yra kitas, o ne aš, ir, be to, retai kada žmogus sutiks pripažinti kitą esant kankiniu (lyg tai būtų koks rangas). Kodėl nesutiks, kaip manai? Todėl, pavyzdžiui, kad nuo manęs blogai kvepia, kad mano veidas kvailas, todėl, kad aš kadaise jam užmyniau ant kojos. Be to, kančia kančiai nelygi: žeminančią kančią, mane žeminančią, pavyzdžiui, badą, mano geradarys man dar pripažins, bet kiek kilnesnę kančią, pavyzdžiui, už idėją — ne, tai jis pripažins nebent retais atvejais, nes jis, pavyzdžiui, pažiūrės į mane ir staiga pamatys, kad mano veidas visai ne toks, koks, pagal jo fantaziją, turėtų būti žmogaus, kenčiančio už tokią ir tokią idėją. Štai jis tuoj pat ir atima iš manęs savo geradarystes, ir netgi visai ne iš piktos širdies. Vargšai, ypač kilmingi vargšai, turėtų niekada nesirodyti viešumoje, o išmaldos prašyti per laikraščius. Abstrakčiai artimą dar galima mylėti ir netgi kartais iš tolo, bet iš arti — beveik niekada. Jei viskas būtų kaip scenoje, balete, kur vargšai, kai jie pasirodo, ateina vilkėdami šilkiniais skarmalais bei plėšytais nėriniais ir prašo išmaldos grakščiai šokdami — na, tada dar galima jais gėrėtis. Gėrėtis, bet vis dėlto ne mylėti. Tačiau gana apie tai. Man reikėjo tik pastatyti tave į savo poziciją. Norėjau prabilti apie žmonijos kančią apskritai, bet geriau apsistokime ties vien tik vaikų kančiomis. Tai sumažins mano argumentacijos mastą kokius dešimt kartų, bet geriau jau apie vienus vaikus. Tai man, žinoma, mažiau naudinga. Bet, pirma, vaikučius galima mylėti net ir iš arti, net ir purvinus, net ir negražiais veidais (man, tiesa, atrodo, kad vaikučių veidai niekada nebūna negražūs). Antra, apie suaugusiuosius aš dar ir todėl nekalbėsiu, kad, be to, jog jie šlykštūs ir meilės nenusipelno, jie dar turi ir atpildą: jie suvalgė obuolį, pažino gėrį bei blogį ir tapo „kaip dievai“. Ir dabar tebevalgo jį. Tačiau vaikučiai nieko nesuvalgė ir kol kas dar niekuo nenusikalto. Ar myli vaikučius, Alioša? Žinau, kad myli, ir tau bus suprantama, kodėl aš dabar noriu kalbėti apie juos vienus. Jei jie žemėje taip pat baisiai kenčia, tai, žinoma, už savo tėvus, yra nubausti už savo tėvus, suvalgiusius obuolį, — bet juk tai samprotavimas iš kito pasaulio, žmogaus širdžiai čia, žemėje, nesuvokiamas. Negalima nekaltam kentėti už kitą, ir dar tokiam nekaltam! Nustebk manimi, Alioša, aš irgi be galo myliu vaikučius. Ir įsidėmėk: žiaurūs žmonės, aistringi, gašlūs, Karamazovai, kartais labai myli vaikus. Vaikai, kol jie vaikai, iki kokių septynerių metų, baisiai skiriasi nuo žmonių: visiškai tarsi kitos būtybės ir su kita prigimtimi. Kalėjime pažinojau vieną plėšiką: jam per savo karjerą tekdavo, pjaunant ištisas šeimas namuose, į kuriuos naktimis įsibraudavo plėšti, kartu papjauti ir keletą vaikų. Tačiau sėdėdamas kalėjime jis juos keistai mylėjo. Pro kalėjimo langą jis tik ir tedarydavo, kad žiūrėdavo į kalėjimo kieme žaidžiančius vaikus. Vieną mažą berniuką jis pripratino ateiti pas jį po langu, ir tas su juo labai susidraugavo… Tu nežinai, kam aš visa tai kalbu, Alioša? Man kažkodėl skauda galvą ir man liūdna.
— Tu kalbi su keista išraiška, — sunerimęs pastebėjo Alioša, — tarsi būtum apimtas kažkokios beprotybės.
— Beje, man neseniai Maskvoje vienas bulgaras pasakojo, — tęsė Ivanas Fiodorovičius, tarsi nė negirdėdamas brolio, — kaip turkai ir čerkesai ten pas juos, Bulgarijoje, visur piktadariauja, bijodami visuotinio slavų sukilimo, — tai yra degina, pjauna, prievartauja moteris ir vaikus, prikala suimtiesiems ausis prie tvoros vinimis ir palieka taip iki ryto, o rytą pakaria — ir taip toliau, visko nė įsivaizduoti neįmanoma. Iš tiesų, kartais sakoma apie „žvėrišką“ žmogaus žiaurumą, bet tai baisiai neteisinga ir įžeidžiama žvėrims: žvėris niekada negali būti toks žiaurus kaip žmogus, taip meniškai, taip meistriškai žiaurus. Tigras tiesiog graužia, drasko ir tik tai temoka. Jam net į galvą neateitų kalti žmonių už ausų nakčiai vinimis, net jei jis ir galėtų tai padaryti. Tie turkai, be kita ko, su pasimėgavimu kankino ir vaikus, pradedant jų išpjovimu durklu iš motinos įsčių ir baigiant kūdikių mėtymu į viršų bei pasmeigimu ant šautuvo dūrio motinų akyse. Būtent motinų akyse ir sudarė pagrindinį saldumą. Tačiau štai vienas mane itin sudominęs vaizdelis. Įsivaizduok: žindomas kūdikėlis ant virpančios motinos rankų, aplinkui įėję turkai. Jie sugalvojo linksmą pokštą: glamonėja kūdikį, juokiasi, kad jį prajuokintų; jiems pavyksta, kūdikis nusijuokė. Tą akimirką turkas nutaiko į jį pistoletą per keturis veršokus nuo jo veido. Berniukas džiugiai kvatoja, tiesia rankeles, kad pačiuptų pistoletą, ir staiga artistas nuspaudžia gaiduką tiesiai jam į veidą ir sutrupina jam galvytę. Meniška, ar ne tiesa? Beje, sakoma, kad turkai labai mėgsta saldumynus.
— Broli, kam visa tai? — paklausė Alioša.
— Aš manau, kad jei velnias neegzistuoja ir, vadinasi, jį sukūrė žmogus, tai sukūrė jį pagal savo paveikslą ir panašumą.
— Tokiu atveju, lygiai kaip ir Dievą.
— O tu stulbinamai moki vartyti žodelius, kaip sako Polonijus „Hamlete“, — nusijuokė Ivanas. — Tu pagavai mane už žodžio, tebūnie, aš džiaugiuosi. Geras gi tavo Dievas, jei jį sukūrė žmogus pagal savo paveikslą ir panašumą. Tu ką tik paklausei, kam aš visa tai: matai, aš esu tam tikrų faktelių mėgėjas ir rinkėjas, ir, patikėsi ar ne, užsirašinėju ir renku iš laikraščių bei pasakojimų, iš kur tik papuola, tam tikros rūšies anekdotėlius, ir jau turiu gerą kolekciją. Turkai, žinoma, pateko į kolekciją, bet tai vis užsieniečiai. Turiu ir savų dalykėlių, netgi geresnių už turkiškus. Žinai, pas mus daugiau mušimas, daugiau rykštė ir rimbas, ir tai nacionalu: pas mus vinimis prikaltos ausys neįsivaizduojamos, mes vis dėlto europiečiai, bet rykštės, bet rimbas — tai jau kažkas mūsų ir negali būti iš mūsų atimta. Užsienyje dabar tarsi ir nemuša visai, papročiai gal apsivalė, ar jau įstatymai tokie susitvarkė, kad žmogus žmogaus tarsi jau ir nedrįsta nuplakti, bet užtat jie save atlygino kitu ir taip pat grynai nacionaliniu, kaip ir pas mus, ir tiek nacionaliniu, kad pas mus tai tarsi ir neįmanoma, nors, tiesa, regis, ir pas mus prigyja, ypač nuo religinio judėjimo mūsų aukštojoje visuomenėje laikų. Turiu vieną žavią brošiūrą, vertimą iš prancūzų kalbos, apie tai, kaip Ženevoje, visai neseniai, vos prieš kokius penkerius metus, nubaudė mirtimi vieną piktadarį ir žudiką, Rišarą, dvidešimt trejų metų, regis, vaikiną, atgailavusį ir atsivertusį į krikščionių tikėjimą prieš pat ešafotą. Tas Rišaras buvo kažkieno nesantuokinis vaikas, kurį dar šešerių metų kūdikį tėvai padovanojo kažkokiems Šveicarijos kalnų piemenims, ir tie jį užaugino, kad naudotų darbui. Augo jis pas juos kaip laukinis žvėriukas, neišmokė jo piemenys nieko, atvirkščiai, septynerių metų jau siuntė ganyti bandos per šlapdrmegę ir šaltį, beveik be drabužių ir beveik nemaitindami. Ir, žinoma, taip darydamas nė vienas iš jų nesusimąstė ir nesigailėjo, atvirkščiai, laikė save turinčiu visišką teisę, nes Rišaras jiems buvo padovanotas kaip daiktas, ir jie net nematė reikalo jo maitinti. Pats Rišaras liudija, kad tais metais jis, kaip sūnus palaidūnas Evangelijoje, siaubingai troško pavalgyti bent to viralo, kurį duodavo pardavimui penimoms kiaulėms, bet jam neduodavo net ir to, ir mušdavo, kai vogdavo iš kiaulių, ir taip jis praleido visą savo vaikystę ir visą jaunystę, iki pat tol, kol užaugo ir, sustiprėjęs, pats pradėjo vogti. Laukinis pradėjo užsidirbti pinigų padieniu darbu Ženevoje, uždarbį pragerdavo, gyveno kaip išgama ir baigė tuo, kad nužudė kažkokį senį ir apiplėšė. Jį sugavo, nuteisė ir pasmerkė mirčiai. Ten juk nesentimentaliuoma. Ir štai kalėjime jį tuojau pat apsupa pastoriai ir įvairių Kristaus brolijų nariai, labdaringos damos ir kiti. Išmokė jie jį kalėjime skaityti ir rašyti, ėmė aiškinti jam Evangeliją, gėdino, įtikinėjo, spaudė, pjovė, slėgė, ir štai jis pats pagaliau iškilmingai prisipažįsta savo nusikaltimą. Jis atsivertė, jis pats parašė teismui, kad yra išgama ir kad pagaliau nusipelnė to, jog ir jį apšvietė Viešpats ir atsiuntė jam malonę. Viskas susijaudino Ženevoje, visa labdaringa ir pamaldi Ženeva. Viskas, kas buvo aukščiausia ir gerai išauklėta, puolė pas jį į kalėjimą; Rišarą bučiuoja, glėbesčiuoja: „Tu mūsų brolis, tave aplankė malonė!“ O pats Rišaras tik verkia susijaudinęs: „Taip, mane aplankė malonė! Anksčiau visą vaikystę ir jaunystę džiaugiausi kiaulių pašaru, o dabar ir mane aplankė malonė, mirštu Viešpatyje!“ — „Taip, taip, Rišarai, mirk Viešpatyje, tu praliejai kraują ir privalai mirti Viešpatyje. Nors tu nekaltas, kad visai nepažinojai Viešpaties, kai pavydėjai kiaulėms pašaro ir kai tave mušė už tai, kad vogi iš jų pašarą (ką darei labai negerai, nes vogti nevalia), — bet tu praliejai kraują ir privalai mirti.“ Ir štai ateina paskutinė diena. Nusilpęs Rišaras verkia ir tik kartoja kas minutę: „Tai geriausia iš mano dienų, aš einu pas Viešpatį!“ — „Taip, — šaukia pastoriai, teisėjai ir labdaringos damos, — tai laimingiausia tavo diena, nes tu eini pas Viešpatį!“ Visa tai juda link ešafoto paskui gėdos vežimą, kuriame veža Rišarą, ekipažais, pėsčiomis. Štai pasiekė ešafotą: „Mirk, mūsų broli, — šaukia Rišarui, — mirk Viešpatyje, nes ir tave aplankė malonė!“ Ir štai brolių bučiniais apipiltą brolį Rišarą užtempė ant ešafoto, paguldė ant giljotinos ir visgi nukirto jam broliškai galvą už tai, kad ir jį aplankė malonė. Ne, tai būdinga. Ši brošiūra išversta į rusų kalbą kažkokių liuteronaujančių aukštosios visuomenės labdarių ir išsiuntinėta Rusijos liaudies švietimui kartu su laikraščiais ir kitais leidiniais veltui. Istorija su Rišaru gera tuo, kad ji nacionalinė. Pas mus nors ir absurdiška kirsti galvą broliui vien todėl, kad jis tapo mūsų broliu ir kad jį aplankė malonė, bet, kartoju, mes turime savo, beveik ne ką prastesnio. Pas mus istorinis, betarpiškas ir artimiausias pasitenkinimas plakimo kankinimu. Nekrasovas turi eilėraštį apie tai, kaip valstietis plaka arklį botagu per akis, „per nuolankias akis“. Kas gi to nematė, tai rusiška. Jis aprašo, kaip nusilpęs arkliukas, kuriam per daug prikrovė, įklimpo su vežimu ir negali ištraukti. Valstietis muša jį, muša su įtūžiu, muša pagaliau nesuprasdamas, ką daro, mušimo apsvaigintas plaka skaudžiai, be skaičiaus: „Nors tu ir neturi jėgų, o vežk, nudvipk, bet vežk!“ Kumelėlė blaškosi, ir štai jis pradeda plakti ją, bejėgę, per verkiančias, per „nuolankias akis“. Netekusi savitvardos ji trūktelėjo ir išvežė, ir nuėjo visa drebėdama, neatsikvėpdama, kažkaip šonu, su kažkokiu pašokimu, kažkaip nenatūraliai ir gėdingai — pas Nekrasovą tai baisu. Bet juk tai tėra tik arklys, arklius ir pats Dievas davė, kad juos plaktų. Taip totoriai mums išaiškino ir botagą atminimui padovanojo. Bet juk galima plakti ir žmones. Ir štai inteligentiškas, išsilavinęs ponas ir jo dama plaka savo pačių dukrelę, septynerių metų vaiką, rykštėmis — apie tai pas mane smulkiai užrašyta. Tėvelis džiaugiasi, kad rykštės su šakutėmis, „skaudžiau kirs“, sako jis, ir štai pradeda „perti“ tikrą dukterį. Žinau tikrai, yra tokių plakėjų, kurie įkaista su kiekvienu smūgiu iki geidulio, iki tiesioginio geidulio, su kiekvienu vėlesniu smūgiu vis labiau ir labiau, vis progresyviau. Plaka minutę, plaka pagaliau penkias minutes, plaka dešimt minučių, toliau, daugiau, dažniau, skaudžiau. Vaikas rėkia, vaikas pagaliau nebegali rėkti, dūsta: „Tėti, tėti, tėveli, tėveliuk!“ Byla dėl kažkokio velniško nepadorumo atvejo pasiekia teismą. Pasamdomas advokatas. Rusų liaudis jau seniai pas mus pavadino advokatą — „ablikatas — pasamdyta sąžinė“. Advokatas šaukia gindamas savo klientą: „Byla, girdi, tokia paprasta, šeimyninė ir įprasta, tėvas išplakė dukterį, ir štai, mūsų dienų gėdai, pasiekė teismą!“ Įtikinti prisiekusieji pasišalina ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Publika kaukia iš laimės, kad išteisino kankintoją. E-ech, manęs ten nebuvo, būčiau riaumodamas pasiūlęs įsteigti stipendiją kankintojo vardu! Paveikslėliai žavūs. Bet apie vaikučius turiu ir dar geresnių, turiu labai, labai daug surinkta apie rusų vaikučius, Alioša. Mergytės mažos, penkerių metų, ėmė nekęsti tėvas ir motina, „gerbiamiausi ir valdininkų luomo žmonės, išsilavinę ir išauklėti“. Matai, aš dar kartą tvirtai teigiu, kad daugelis žmonijoje turi ypatingą savybę — tai meilę vaikų kankinimui, bet tiktai vaikų. Su visais kitais žmonių giminės subjektais tie patys kankintojai elgiasi net palankiai ir nuolankiai, kaip išsilavinę ir humaniški europiečiai, bet labai mėgsta kankinti vaikus, netgi myli pačius vaikus šia prasme. Čia būtent šių būtybių bejėgiškumas ir vilioja kankintojus, angeliškas vaiko pasitikėjimas, kuris neturi kur dėtis ir pas ką eiti, — štai kas ir įkaitina šlykštų kankintojo kraują. Kiekviename žmoguje, žinoma, tūno žvėris, pykčio žvėris, gašlaus įkaitimo nuo kankinamos aukos riksmų žvėris, nuo grandinės paleistas žvėris be stabdžių, paleistuvystėje įgytų ligų, podagrų, nesveikų kepenų ir kitų dalykų žvėris. Šią vargšę penkiametę mergaitę šie išsilavinę tėvai kankino visaip, kaip tik įmanoma. Jie mušė, plakė, spardė ją kojomis, patys nežinodami už ką, pavertė visą jos kūną mėlynėmis; galiausiai pasiekė ir aukščiausią subtilumą: per šaltį, per mirtiną speigą užrakindavo ją visai nakčiai į išvietę, ir už tai, kad ji nepaprašė naktį į tualetą (lyg penkerių metų vaikas, miegantis savo angelišku giliu miegu, dar galėtų tokiame amžiuje išmokti pasiprašyti), — už tai ištepdavo jai visą veidą jos pačios išmatomis ir versdavo ją valgyti tas išmatas, ir tai motina, motina vertė! Ir ši motina galėjo miegoti, kai naktį girdėjosi vargšo vaikelio, užrakinto niekšingoje vietoje, dejonės! Ar tu supranti tai, kai maža būtybė, dar nemokanti net suvokti, kas su ja daroma, daužo niekšingoje vietoje, tamsoje ir šaltyje, savo mažyčiu kumšteliu sau į nukankintą krūtinėlę ir verkia savo kruvinomis, nepiktomis, nuolankiomis ašarėlėmis į „dievulį“, kad tas ją apgintų, — ar supranti šitą nesąmonę, mano drauge ir mano broli, mano Dievo klapčiuk ir nuolankusis, ar supranti, kam ši nesąmonė taip reikalinga ir sukurta! Be jos, sakoma, žmogus ir išbūti negalėtų žemėje, nes nepažintų gėrio ir blogio. Kam pažinti tą prakeiktą gėrį ir blogį, kai tai šitiek kainuoja? Juk visas pažinimo pasaulis nevertas tada šių vaikelio ašarėlių į „dievulį“. Aš nekalbu apie didelių kančias, tie obuolį suvalgė, ir velniai jų nematė, ir tegu juos visus velnias griebia, bet šitie, šitie! Kankinu aš tave, Alioška, tu tarsi ne savas. Aš liausiuosi, jei nori.
— Nieko, aš irgi noriu kankintis, — sumurmėjo Alioša.
— Vieną, tiktai dar vieną vaizdelį, ir tai iš smalsumo, labai jau charakteringas, o svarbiausia, ką tik perskaičiau viename iš mūsų senienų rinkinių, „Archyve“, „Senovėje“ ar kur ten, reiks pasitikslinti, pamiršau net, kur ir skaičiau. Tai buvo pačiu niūriausiu baudžiavos laikotarpiu, dar šimtmečio pradžioje, ir tegyvuoja tautos išvaduotojas! Buvo tada šimtmečio pradžioje vienas generolas, generolas su dideliais ryšiais ir turtingiausias dvarininkas, bet iš tokių (tiesa, ir tada jau, regis, labai negausių), kurie, pasitraukę į poilsį iš tarnybos, vos nebuvo tikri, kad užsitarnavo teisę į savo pavaldinių gyvybę ir mirtį. Tokių tada pasitaikydavo. Na štai, gyvena generolas savo dvare su dviem tūkstančiais baudžiauninkų sielų, puikuojasi, elgiasi su smulkiais kaimynais kaip su savo įnamiais ir juokdariais. Šunidė su šimtais šunų ir kone šimtas šunininkų, visi su uniformomis, visi ant žirgų. Ir štai dvaro berniukas, mažas berniukas, vos aštuonerių metų, žaisdamas kažkaip paleido akmenį ir sužalojo koją mylimam generolo skalikui. „Kodėl mano mylimas šuo ėmė šlubuoti?“ Jam praneša, kad štai, girdi, šitas berniukas paleido į jį akmenį ir sužalojo jam koją. „A, tai tu, — nužvelgė jį generolas, — paimti jį!“ Paėmė jį, atėmė iš motinos, visą naktį išsėdėjo daboklėje, rytą vos prašvitus išvažiuoja generolas su visa parade į medžioklę, atsisėdo ant žirgo, aplink jį įnamiai, šunys, šunininkai, varovai, visi ant žirgų. Aplinkui surinkti dvaro baudžiauninkai pamokymui, o visų priekyje — prasikaltusio berniuko motina. Išveda berniuką iš daboklės. Niūri, šalta, ūkanota rudens diena, puiki medžioklei. Berniuką generolas liepia nurengti, vaikelį nurengia visiškai nuogai, jis dreba, pamišęs iš baimės, nedrįsta nė cyptelėti… „Vyk jį!“ — komanduoja generolas. „Bėk, bėk!“ — šaukia jam šunininkai, berniukas bėga… „Pjudyk jį!“ — staugia generolas ir paleidžia į jį visą kurtų gaują. Užpjudė motinos akyse, ir šunys sudraskė vaiką į gabalus!.. Generolui, regis, globą paskyrė. Na… ką gi su juo daryti? Sušaudyti? Moralinio jausmo pasitenkinimui sušaudyti? Sakyk, Alioška!
— Sušaudyti! — tyliai ištarė Alioša, su išblyškusia, kažkaip persikreipusia šypsena pakėlęs žvilgsnį į brolį.
— Bravo! — sušuko Ivanas kažkokiame džiugesyje, — jau jeigu tu pasakei, vadinasi… Oho, vienuoli! Štai koks velniūkštis tavo širdelėje sėdi, Alioška Karamazovai!
— Aš pasakiau nesąmonę, bet…
— Štai būtent, kad „bet“… — šaukė Ivanas. — Žinok, klapčiuk, kad nesąmonės pernelyg reikalingos žemėje. Ant nesąmonių pasaulis laikosi, ir be jų, galbūt, jame visai nieko nebūtų įvykę. Mes žinome tai, ką žinome!
— Ką tu žinai?
— Aš nieko nesuprantu, — tęsė Ivanas tarsi kliedėdamas, — aš ir nenoriu dabar nieko suprasti. Aš noriu likti prie fakto. Aš seniai nusprendžiau nesuprasti. Jei užsinorėsiu ką nors suprasti, tai tuojau pat išduosiu faktą, o aš nusprendžiau likti prie fakto…
— Kam tu mane bandai? — su gėla ir mauduliu sušuko Alioša, — ar pasakysi man pagaliau?
— Žinoma, pasakysiu, tam ir vedžiau kalbą, kad pasakyčiau. Tu man brangus, aš tavęs paleisti nenoriu ir neatiduosiu tavęs tavo Zosimai.
Ivanas valandėlę patylėjo, jo veidas staiga tapo labai liūdnas.
— Klausyk manęs: aš paėmiau vien vaikučius tam, kad būtų akivaizdžiau. Apie kitas žmonių ašaras, kuriomis permirkusi visa žemė nuo plutelės iki centro, aš jau nė žodžio nesakau, aš savo temą tyčia susiaurinau. Aš esu blakė ir su visu nusižeminimu pripažįstu, kad nieko negaliu suprasti, kam viskas taip sutvarkyta. Žmonės patys, vadinasi, kalti: jiems buvo duotas rojus, jie užsigeidė laisvės ir pavogė ugnį iš dangaus, patys žinodami, kad taps nelaimingi, vadinasi, nėra ko jų gailėtis. O, mano vargšu, žemišku euklidišku protu aš žinau tik tai, kad kančia yra, kad kaltų nėra, kad viskas vienas iš kito kyla tiesiai ir paprastai, kad viskas teka ir susilygina, — bet juk tai tik euklidiškos kliedesiai, juk aš tai žinau, juk gyventi pagal tai aš negaliu sutikti! Kokia man nauda iš to, kad kaltų nėra ir kad aš tai žinau, — man reikia atpildo, antraip juk aš susinaikinsiu. Ir atpildo ne kažkur begalybėje ir kada nors, o čia, jau žemėje, ir kad aš pats jį pamatyčiau. Aš tikėjau, aš noriu pats ir matyti, o jei iki tos valandos būsiu jau miręs, tai tegu prikelia mane, nes jei viskas įvyks be manęs, bus pernelyg apmaudu. Ne tam gi aš kentėjau, kad savimi, savo piktadarystėmis ir kančiomis patręščiau kažkam būsimąją harmoniją. Noriu matyti savo akimis, kaip stirna atsiguls šalia liūto ir kaip papjautasis atsikels ir apsikabins su tuo, kuris jį nužudė. Noriu būti čia, kai visi staiga sužinos, kam visa taip buvo. Šiuo troškimu remiasi visos religijos žemėje, o aš tikiu. Tačiau štai, vaikučiai, ir ką aš su jais tada darysiu? Tai klausimas, kurio aš negaliu išspręsti. Šimtąjį kartą kartoju — klausimų daugybė, bet aš paėmiau vien tik vaikučius, nes čia neatmušamai aišku tai, ką man reikia pasakyti. Klausyk: jei visi turi kentėti, kad kančia nupirktų amžinąją harmoniją, tai kuo čia dėti vaikai, pasakyk man, prašau? Visiškai nesuprantama, kam turėjo kentėti ir jie, ir kam jiems pirkti kančiomis harmoniją? Kam jie irgi pateko į medžiagą ir patręšė savimi kažkam būsimąją harmoniją? Solidarumą nuodėmėje tarp žmonių aš suprantu, suprantu solidarumą ir atpilde, bet juk ne su vaikučiais solidarumas nuodėmėje, ir jei tiesa iš tiesų ta, kad ir jie solidarūs su savo tėvais visose tėvų piktadarystėse, tai, žinoma, ši tiesa ne iš šio pasaulio ir man nesuprantama. Koks nors juokdarys pasakys, galbūt, kad vis tiek vaikas užaugs ir spės prisidaryti nuodėmių, bet štai jis neužaugo, jį aštuonerių metų užpjudė šunimis. O Alioša, aš nepiktžodžiauju! Suprantu gi aš, koks turi būti visatos sukrėtimas, kai viskas danguje ir po žeme susilies į vieną šlovinimo balsą ir visa, kas gyva ir kas gyveno, sušuks: „Teisus tu, Viešpatie, nes atsivėrė tavo keliai!“ Jau kai motina apsikabins su kankintoju, sudraskiusiu šunimis jos sūnų, ir visi trys sušuks su ašaromis: „Teisus tu, Viešpatie“, tai, žinoma, ateis pažinimo vainikas ir viskas paaiškės. Bet štai čia ir kabliukas, šito aš ir negaliu priimti. Ir kol aš žemėje, aš skubu imtis savo priemonių. Matai, Alioša, juk gali būti ir tikrai taip nutiks, kad kai aš pats sulauksiu to momento ar prisikelsiu, kad jį pamatyčiau, tai ir aš pats, ko gero, sušuksiu su visais, žiūrėdamas į motiną, apsikabinusią su jos vaiko kankintoju: „Teisus tu, Viešpatie!“, bet aš nenoriu tada šaukti. Kol dar laikas, skubu apsisaugoti, o todėl aukščiausiosios harmonijos visiškai atsisakau. Nėra ji verta nors vieno vienintelio to nukankinto vaiko ašarėlės, kuris daužė sau kumšteliu į krūtinę ir meldėsi dvokiančiame savo urve neišpirktomis ašarėlėmis į „dievulį“! Nėra verta todėl, kad jo ašarėlės liko neišpirktos. Jos privalo būti išpirktos, kitaip negali būti ir harmonijos. Bet kuo, kuo tu jas išpirksi? Negi tai įmanoma? Negi tuo, kad už jas bus atkeršyta? Bet kam man jų atkeršijimas, kam man pragaras kankintojams, ką čia pragaras gali pataisyti, kai anie jau nukankinti? Ir kokia gi harmonija, jei yra pragaras: aš atleisti noriu ir apkabinti noriu, aš nenoriu, kad kentėtų daugiau. Ir jei vaikų kančios nuėjo papildyti tai kančių sumai, kuri buvo būtina tiesai nupirkti, tai aš iš anksto teigiu, kad visa tiesa neverta tokios kainos. Nenoriu aš pagaliau, kad motina glėbesčiuotųsi su kankintoju, sudraskiusiu jos sūnų šunimis! Nedrįsta ji atleisti jam! Jei nori, tegu atleidžia už save, tegu atleidžia kankintojui motinišką beribę kančią savo; bet savo sudraskyto vaiko kančios ji neturi teisės atleisti, nedrįsta atleisti kankintojui, net jei pats vaikas jam atleistų! O jei taip, jei jie nedrįsta atleisti, kur gi harmonija? Ar yra visame pasaulyje būtybė, kuri galėtų ir turėtų teisę atleisti? Nenoriu harmonijos, iš meilės žmonijai nenoriu. Aš geriau noriu likti su neatkeršytomis kančiomis. Geriau jau aš liksiu prie savo neatkeršytos kančios ir savo nenumalšinto pasipiktinimo, net jei būčiau ir neteisus. Be to, ir pernelyg brangiai įvertino harmoniją, visiškai ne mūsų kišenei tiek mokėti už įėjimą. O todėl savo įėjimo bilietą skubu grąžinti atgal. Ir jei tik aš esu garbingas žmogus, tai privalau grąžinti jį kuo anksčiau. Tai ir darau. Ne Dievo aš nepriimu, Alioša, aš tik bilietą jam kuo pagarbiausiai grąžinu.
— Tai maištas, — tyliai ir nuleidęs akis ištarė Alioša.
— Maištas? Aš nenorėčiau iš tavęs tokio žodžio, — jausmingai pasakė Ivanas. — Argi galima gyventi maištu, o aš noriu gyventi. Sakyk man pats tiesiai, aš kviečiu tave — atsakyk: įsivaizduok, kad tai tu pats statai žmonijos likimo pastatą su tikslu pabaigoje padaryti žmones laimingus, suteikti jiems pagaliau taiką ir ramybę, bet tam būtų būtina ir neišvengiama nukankinti vos vieną vienintelį mažytį padarėlį, štai tą patį vaikelį, mušusį save kumšteliu į krūtinę, ir ant neatkeršytų jo ašarėlių pagrįsti šį pastatą — ar sutiktum būti architektu tokiomis sąlygomis, sakyk ir nemeluok!
— Ne, nesutikčiau, — tyliai ištarė Alioša.
— Ir ar gali tu prileisti mintį, kad žmonės, kuriems tu statai, sutiktų patys priimti savo laimę ant nepateisinto mažo nukankintojo kraujo, o priėmę — likti amžinai laimingi?
— Ne, negaliu to prileisti. Broli, — prabilo staiga sužibusiomis akimis Alioša, — tu ką tik sakei: ar yra visame pasaulyje būtybė, kuri galėtų ir turėtų teisę atleisti? Bet ši būtybė yra, ir ji gali viską atleisti, visiems ir viską, ir už viską, nes pati atidavė nekaltą kraują savo už visus ir už viską. Tu pamiršai apie jį, o ant jo ir statomas pastatas, ir tai jam sušuks: „Teisus tu, Viešpatie, nes atsivėrė tavo keliai“.
— A, tai „vienintelis benuodėmis“ ir jo kraujas! Ne, nepamiršau apie jį ir, priešingai, visą laiką stebėjausi, kodėl tu taip ilgai jo nepamini, nes paprastai ginčuose visi jūsiškiai jį iškelia pirmiausia. Žinai, Alioša, tu nesijuok, aš kadaise sukūriau poemą, maždaug prieš metus. Jei gali paaukoti su manimi dar kokias dešimt minučių, aš tau ją papasakočiau?
— Tu parašei poemą?
— O ne, neparašiau, — nusijuokė Ivanas, — ir niekada gyvenime nesu sukūręs net dviejų eilučių. Bet aš šią poemą sugalvojau ir įsiminiau. Su užsidegimu sugalvojau. Tu būsi pirmasis mano skaitytojas, tai yra klausytojas. Kam iš tiesų autoriui prarasti bent vienintelį klausytoją, — šyptelėjo Ivanas. — Pasakoti ar ne?
— Aš labai įdėmiai klausau, — ištarė Alioša.
— Mano poema vadinasi „Didysis inkvizitorius“ — absurdiškas dalykas, bet man norisi tau ją papasakoti.
Didysis inkvizitorius
— Juk štai ir čia be pratarmės neapsieisi, tai yra be literatūrinės pratarmės, tfu! — nusijuokė Ivanas, — o koks gi iš manęs rašytojas! Matai, veiksmas pas mane vyksta šešioliktame amžiuje, o tada — tau, beje, tai turėtų būti žinoma dar iš mokyklos suolo — tada kaip tik buvo įprasta poetiniuose kūriniuose nuleisti į žemę aukštesniąsias jėgas. Aš jau apie Dantę nekalbu. Prancūzijoje teismo klerkai, o taip pat ir vienuoliai vienuolynuose rengdavo ištisus vaidinimus, kuriuose į sceną išvesdavo Madoną, angelus, šventuosius, Kristų ir patį Dievą. Tuomet visa tai buvo labai naivu. Viktoro Hugo „Paryžiaus katedroje“, Prancūzijos dofino gimimo garbei, Paryžiuje, valdant Liudvikui XI, rotušės salėje liaudžiai rodomas pamokomas ir nemokamas vaidinimas, pavadintas „Le bon jugement de la très sainte et gracieuse Vierge Marie“, kur pasirodo ir ji pati asmeniškai bei taria savo bon jugement. Pas mus Maskvoje, ikipetrinių laikų senovėje, beveik tokie patys draminiai vaidinimai, ypač iš Senojo Testamento, taip pat kartkartėmis būdavo rengiami; tačiau, be draminių vaidinimų, po visą pasaulį tuomet sklido daugybė apysakų ir „giesmių“, kuriose pagal reikalą veikė šventieji, angelai ir visa dangaus galybė. Pas mus vienuolynuose taip pat vertė, perrašinėjo ir net patys kūrė tokias poemas, ir dar kada — totorių jungo laikais. Yra, pavyzdžiui, viena vienuolyno poemėlė (žinoma, išversta iš graikų kalbos): „Dievo Motinos kelionė po kančias“, su vaizdais ir drąsa, ne prastesniais už Dantės. Dievo Motina lanko pragarą, ir ją „po kančias“ lydi arkangelas Mykolas. Ji mato nusidėjėlius ir jų kankinimus. Ten, be kita ko, yra viena be galo įdomi nusidėjėlių kategorija degančiame ežere: tie, kurie panyra į šį ežerą taip giliai, kad jau ir išplaukti nebegali, tai „tuos jau pamiršta Dievas“ — nepaprasto gylio ir galios posakis. Ir štai, priblokšta ir verkianti Dievo Motina puola prieš Dievo sostą ir prašo visiems pragare pasigailėjimo, visiems, kuriuos ji ten matė, be išimties. Jos pokalbis su Dievu — kolosaliai įdomus. Ji maldauja, ji nesitraukia, ir kai Dievas parodo jai prikaltas jos sūnaus rankas bei kojas ir paklausia: kaip aš atleisiu jo kankintojams? — ji liepia visiems šventiesiems, visiems kankiniams, visiems angelams ir arkangelams pulti kartu su ja ir melsti pasigailėjimo visiems be atrankos. Viskas baigiasi tuo, kad ji išmeldžia iš Dievo kančių sustabdymą kasmet nuo Didžiojo Penktadienio iki Sekminių, o nusidėjėliai pragare tuoj pat dėkoja Viešpačiui ir šaukia jam: „Teisus tu, Viešpatie, kad taip nusprendei“. Na štai, ir mano poemėlė būtų buvusi tokio paties pobūdžio, jei būtų pasirodžiusi anais laikais. Pas mane scenoje pasirodo Jis; tiesa, poemoje Jis nieko nesako, o tik pasirodo ir praeina. Jau praėjo penkiolika amžių nuo to laiko, kai Jis pažadėjo ateiti savo karalystėje, penkiolika amžių, kai Jo pranašas parašė: „Štai ateinu greitai“. „Tačiau tos dienos ir valandos nežino net ir Sūnus, tiktai mano dangiškasis Tėvas“, kaip Jis ir pats ištarė dar būdamas žemėje. Bet žmonija laukia Jo su ankstesniu tikėjimu ir ankstesniu jauduliu. O, netgi su didesniu tikėjimu, nes jau praėjo penkiolika amžių nuo tada, kai liovėsi ženklai iš dangaus žmogui:
Tikėk tuo, ką širdis tau tars,
Nėra jokių dangaus ženklų.
Ir teliko vien tikėjimas tuo, ką sako širdis! Tiesa, buvo tada ir daug stebuklų. Buvo šventųjų, dariusių stebuklingus išgijimus; pas kai kuriuos teisuolius, pagal jų gyvenimo aprašymus, nužengdavo pati dangaus Karalienė. Bet velnias nesnaudžia, ir žmonijoje jau ėmė kilti abejonė šių stebuklų tikrumu. Kaip tik tuomet šiaurėje, Vokietijoje, atsirado baisi nauja erezija. Didžiulė žvaigždė, „liepsnojanti tarsi deglas“ (tai yra bažnyčia), „nupuolė ant vandenų šaltinių, ir jie pasidarė kartūs“. Šios erezijos ėmė piktžodžiaudamos neigti stebuklus. Bet tuo karščiau tiki likusieji ištikimi. Žmonijos ašaros kyla pas Jį kaip ir anksčiau, Jo laukia, Jį myli, Juo viliasi, trokšta kentėti ir mirti už Jį, kaip ir anksčiau. Ir štai tiek amžių žmonija meldėsi su tikėjimu ir liepsna: „Viešpatie Dieve, pasirodyk mums“, tiek amžių šaukėsi Jo, kad Jis, savo beribiu gailestingumu, panorėjo nužengti pas besimeldžiančius. Jis nužengdavo, lankydavo ir iki tol kai kuriuos teisuolius, kankinius ir šventuosius atsiskyrėlius dar žemėje, kaip ir užrašyta jų „gyvenimuose“. Pas mus Tiutčevas, giliai tikėjęs savo žodžių teisingumu, paskelbė:
Kryžiaus naštos prislėgtas,
Tave, gimtoji žeme,
Vergo pavidalu dangaus Karalius
Išvaikščiojo laimindamas.
Kad būtent taip ir buvo, aš tau sakau. Ir štai Jis panorėjo pasirodyti bent akimirkai liaudžiai — besikankinančiai, kenčiančiai, dvokiančiai nuodėmėmis, bet vaikiškai Jį mylinčiai liaudžiai. Veiksmas pas mane vyksta Ispanijoje, Sevilijoje, pačiu baisiausiu inkvizicijos laiku, kai Dievo garbei šalyje kasdien liepsnojo laužai ir
Puikiuose autodafė
Degino piktus eretikus.
O, tai, žinoma, buvo ne tas nužengimas, kai Jis pasirodys pagal savo pažadą laikų pabaigoje visoje dangaus šlovėje ir kuris įvyks staiga, „kaip žaibas, tviskantis nuo rytų iki vakarų“. Ne, Jis panorėjo bent akimirkai aplankyti savo vaikus ir būtent ten, kur kaip tik ėmė traškėti eretikų laužai. Savo begaliniu gailestingumu Jis dar kartą praeina tarp žmonių tuo pačiu žmogaus pavidalu, kuriuo vaikščiojo trejus metus tarp žmonių prieš penkiolika amžių. Jis nužengia į karštas pietų miesto aikštes, būtent tame mieste, kuriame vos išvakarėse „puikiame autodafė“, dalyvaujant karaliui, dvarui, riteriams, kardinolams ir žavingiausioms rūmų damoms, susirinkus gausiai visos Sevilijos liaudžiai, kardinolo didžiojo inkvizitoriaus vienu sykiu buvo sudeginta kone visas šimtas eretikų ad majorem gloriam Dei. Jis pasirodė tyliai, nepastebimai, ir štai visi — keista — Jį atpažįsta. Tai galėtų būti viena geriausių poemos vietų, tai yra kodėl būtent Jį atpažįsta. Liaudis nenugalima jėga veržiasi prie Jo, apsupa Jį, telkiasi aplink Jį, seka paskui Jį. Jis tylėdamas eina tarp jų su ramia begalinio atjautimo šypsena. Meilės saulė dega Jo širdyje, Šviesos, Nušvitimo ir Galios spinduliai teka iš Jo akių ir, liesdamiesi ant žmonių, suvirpina jų širdis atsakomąja meile. Jis tiesia į juos rankas, laimina juos, ir nuo prisilietimo prie Jo, netgi vien prie Jo drabužių, sklinda gydanti galia. Štai iš minios sušunka senis, aklas nuo vaikystės: „Viešpatie, išgydyk mane, kad ir aš tave išvysčiau“, ir štai tarsi žvynai nukrinta jam nuo akių, ir aklasis Jį mato. Liaudis verkia ir bučiuoja žemę, kuria Jis žengia. Vaikai barsto prieš Jį gėles, gieda ir šaukia Jam: „Osana!“ „Tai Jis, tai pats Jis, — kartoja visi, — tai turi būti Jis, tai niekas kitas, tik Jis“. Jis sustoja ties Sevilijos katedros prieangiu tą pačią akimirką, kai į šventyklą su verksmu įnešamas atviras baltas vaiko karstelis: jame guli septynerių metų mergaitė, vienintelė vieno kilmingo piliečio duktė. Miręs vaikas guli visas gėlėse. „Jis prikels tavo vaiką“, — šaukia iš minios verkiančiai motinai. Priešais karstą išėjęs katedros dvasininkas žiūri suglumęs ir raukia antakius. Bet štai pasigirsta mirusio vaiko motinos klyksmas. Ji puola Jam po kojų: „Jei tai tu, prikelk mano vaiką!“ — sušunka ji, tiesdama į Jį rankas. Procesija sustoja, karstelį nuleidžia ant prieangio Jam prie kojų. Jis žvelgia su atjauta, ir Jo lūpos tyliai dar kartą ištaria: „Talita kumi“ — „ir mergaitė atsikėlė“. Mergaitė pasikelia karste, atsisėda ir šypsodamasi nustebusiomis atmerktomis akytėmis žvalgosi aplinkui. Jos rankose — baltų rožių puokštė, su kuria ji gulėjo karste. Liaudyje kyla sąmyšis, riksmai, raudos, ir štai, šią pačią akimirką, pro katedrą per aikštę netikėtai praeina pats kardinolas didysis inkvizitorius. Tai beveik devyniasdešimties metų senolis, aukštas ir tiesus, sudžiūvusiu veidu, įdubusiomis akimis, bet kuriose dar spindi, tarsi ugnies kibirkštėlė, šviesa. O, jis ne su savo puošniais kardinolo rūbais, kuriais puikavosi vakar prieš liaudį, kai degino Romos tikėjimo priešus, — ne, šią akimirką jis vilki tik seną, šiurkštų vienuolio abitą. Paskui jį tam tikru atstumu seka niūrūs jo padėjėjai, vergai ir „šventoji“ sargyba. Jis sustoja priešais minią ir stebi iš tolo. Jis viską matė, jis matė, kaip pastatė karstą Jam prie kojų, matė, kaip prisikėlė mergaitė, ir jo veidas apsiniaukė. Jis suraukia savo žilus tankius antakius, ir jo žvilgsnis blykčioja grėsminga ugnimi. Jis ištiesia pirštą ir liepia sargybiniams Jį suimti. Ir štai, tokia jo galia ir tiek jau pripratusi, nuolanki bei bailiai paklusni jam liaudis, kad minia tuoj pat prasiskiria prieš sargybinius, ir šie, staiga stojus kapų tylai, uždeda ant Jo rankas ir nusiveda Jį. Minia akimirksniu, visa kaip vienas žmogus, lenkia galvas iki žemės prieš senolį inkvizitorių, šis tylomis palaimina liaudį ir praeina pro šalį. Sargyba atveda belaisvį į ankštą ir niūrų skliautuotą kalėjimą senajame šventojo teismo pastate ir ten užrakina. Praeina diena, ateina tamsi, karšta ir „dusli“ Sevilijos naktis. Oras „kvepia lauru ir citrina“. Gilioje tamsoje staiga atsiveria geležinės kalėjimo durys, ir pats senis didysis inkvizitorius su žibintu rankoje lėtai įeina į kalėjimą. Jis vienas, durys paskui jį tuoj pat užsirakina. Jis sustoja ties įėjimu ir ilgai, minutę ar dvi, įsižiūri į Jo veidą. Galiausiai tyliai prieina, pastato žibintą ant stalo ir sako Jam: „Tai tu? Tu? — Bet, nesulaukęs atsakymo, greitai priduria: — Neatsakinėk, tylėk. Ir ką gi tu galėtum pasakyti? Aš pernelyg gerai žinau, ką tu pasakysi. Be to, tu ir teisės neturi nieko pridurti prie to, kas jau buvo tavo pasakyta anksčiau. Kodėl tu atėjai mums trukdyti? Nes tu atėjai mums trukdyti ir pats tai žinai. Bet ar žinai, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu esi, ir žinoti nenoriu: ar tai tu, ar tik Jo panašumas, bet jau rytoj aš tave nuteisiu ir sudeginsiu ant laužo kaip patį pikčiausią iš eretikų, ir ta pati liaudis, kuri šiandien bučiavo tavo kojas, rytoj vienam mano mostelėjus puls žarstyti prie tavo laužo anglių, ar žinai tai? Taip, tu, galbūt, tai žinai“, — pridūrė jis giliai susimąstęs, nė akimirkai neatitraukdamas žvilgsnio nuo savo belaisvio.
— Aš nelabai suprantu, Ivanai, kas tai yra? — nusišypsojo visą laiką tylėdamas klausęs Alioša, — ar tiesiog beribė fantazija, ar kokia nors senio klaida, koks nors neįmanomas qui pro quo?
— Laikyk bent pastaruoju, — nusijuokė Ivanas, — jei jau tave taip išlepino šiuolaikinis realizmas ir tu negali pakęsti nieko fantastiško — jei nori qui pro quo, tebūnie taip. Tiesa, — vėl nusijuokė jis, — seniui devyniasdešimt metų, ir jis seniai galėjo išprotėti dėl savo idėjos. O belaisvis galėjo priblokšti jį savo išvaizda. Tai galėjo būti, galiausiai, tiesiog kliedesys, devyniasdešimtmečio senio regėjimas prieš mirtį, ir dar įkaitinto vakarykščio šimto eretikų sudeginimo autodafė. Bet ar ne vis tiek mums abiem, ar tai qui pro quo, ar beribė fantazija? Čia esmė tik ta, kad seniui reikia išsikalbėti, kad pagaliau per visus devyniasdešimt metų jis išsikalba ir pasako garsiai tai, apie ką visus devyniasdešimt metų tylėjo.
— O belaisvis taip pat tyli? Žiūri į jį ir nesako nė žodžio?
— Taip, taip ir turi būti visais atvejais, — vėl nusijuokė Ivanas. — Pats senis jam pastebi, kad jis neturi teisės nieko pridurti prie to, kas jau anksčiau pasakyta. Jei nori, tame ir yra pats pagrindinis Romos katalikybės bruožas, bent jau mano nuomone: „viskas, girdi, tavo perduota popiežiui, ir viskas, vadinasi, dabar yra pas popiežių, o tu bent jau dabar visai neateik, netrukdyk bent iki laiko“. Šia prasme jie ne tik kalba, bet ir rašo, bent jau jėzuitai. Aš pats tai skaičiau jų teologų darbuose. „Ar turi teisę paskelbti mums bent vieną iš paslapčių to pasaulio, iš kurio atėjai? — klausia jo mano senis ir pats jam atsako už jį: — Ne, neturi, kad nepridurtum prie to, kas jau buvo anksčiau pasakyta, ir kad neatimtum iš žmonių laisvės, už kurią tu taip kovojai, kai buvai žemėje. Visa, ką tu iš naujo paskelbsi, kėsinsis į žmonių tikėjimo laisvę, nes pasirodys kaip stebuklas, o jų tikėjimo laisvė tau buvo brangesnė už viską dar tada, prieš pusantro tūkstančio metų. Argi ne tu tada taip dažnai sakydavai: „Noriu padaryti jus laisvus“. Bet štai dabar tu pamatei šiuos „laisvus“ žmones, — staiga priduria senis su mąslia šypsenėle. — Taip, šis darbas mums brangiai kainavo, — tęsia jis, griežtai žiūrėdamas į Jį, — bet mes pagaliau pabaigėme šį darbą tavo vardu. Penkiolika amžių mes kankinomės su šia laisve, bet dabar tai baigta, ir baigta tvirtai. Tu netiki, kad baigta tvirtai? Tu žiūri į mane romiai ir neapdovanoji manęs net pasipiktinimu? Bet žinok, kad dabar ir būtent šiandien šie žmonės labiau nei bet kada yra įsitikinę, jog yra visiškai laisvi, o tuo tarpu jie patys atnešė mums savo laisvę ir nuolankiai padėjo ją mums po kojų. Bet tai padarėme mes, o ar to tu troškai, ar tokios laisvės?“
— Aš vėl nesuprantu, — pertraukė Alioša, — jis ironizuoja, juokiasi?
— Nė kiek. Jis būtent laiko savo ir saviškių nuopelnu tai, kad jie pagaliau nugalėjo laisvę ir padarė tai tam, kad padarytų žmones laimingus. „Nes tik dabar (tai yra jis, žinoma, kalba apie inkviziciją) tapo įmanoma pirmą kartą pagalvoti apie žmonių laimę. Žmogus buvo sutvertas maištininku; argi maištininkai gali būti laimingi? Tave perspėjo, — sako jis Jam, — tau netrūko perspėjimų ir nurodymų, bet tu nepaklausei perspėjimų, tu atmetei vienintelį kelią, kuriuo buvo galima padaryti žmones laimingus, bet, laimei, išeidamas tu perdavei šį reikalą mums. Tu pažadėjai, tu patvirtinai savo žodžiu, tu davei mums teisę surišti ir atrišti, ir, žinoma, dabar negali net galvoti atimti iš mūsų šios teisės. Kodėl gi tu atėjai mums trukdyti?“
— O ką reiškia: „netrūko perspėjimų ir nurodymų“? — paklausė Alioša.
— O tame ir slypi svarbiausia, ką seniui reikia pasakyti.
„Baisioji ir protingoji dvasia, savęs naikinimo ir nebūties dvasia, — tęsia senis, — didžioji dvasia kalbėjo su tavimi dykumoje, ir knygose mums perduota, kad ji tarsi „gundė“ tave. Ar taip buvo? Ir ar buvo galima pasakyti bent ką nors teisingesnio už tai, ką ji paskelbė tau trijuose klausimuose, kuriuos tu atmetei ir kurie knygose pavadinti „gundymais“? O tuo tarpu, jei kada nors žemėje ir buvo įvykdytas tikras, griausmingas stebuklas, tai būtent tą dieną, tų trijų gundymų dieną. Būtent šių trijų klausimų atsiradime ir slypėjo stebuklas. Jei būtų įmanoma įsivaizduoti, tik bandymui ir pavyzdžiui, kad šie trys baisiosios dvasios klausimai be pėdsakų dingo knygose ir kad juos reikia atkurti, iš naujo sugalvoti ir sukurti, norint vėl įrašyti į knygas, ir tam surinkti visus žemės išminčius — valdovus, vyriausiuosius kunigus, mokslininkus, filosofus, poetus — ir užduoti jiems užduotį: sugalvokite, sukurkite tris klausimus, bet tokius, kurie ne tik atitiktų įvykio mastą, bet ir išreikštų trimis žodžiais, tik trimis žmogiškomis frazėmis, visą būsimą pasaulio ir žmonijos istoriją, — ar manai, kad visa žemės išmintis, kartu sujungta, būtų galėjusi sugalvoti bent ką nors panašaus savo galia ir gilumu į tuos tris klausimus, kuriuos tau iš tiesų tada pasiūlė galingoji ir protingoji dvasia dykumoje? Jau vien iš šių klausimų, vien iš jų atsiradimo stebuklo galima suprasti, kad turi reikalą ne su žmogišku, kintančiu protu, o su amžinu ir absoliučiu. Nes šiuose trijuose klausimuose tarsi sujungta į vieną visumą ir išpranašauta visa tolesnė žmonijos istorija ir parodyti trys pavidalai, kuriuose susieis visi neišsprendžiami istoriniai žmogaus prigimties prieštaravimai visoje žemėje. Tada tai dar negalėjo būti taip matoma, nes ateitis buvo nežinoma, bet dabar, praėjus penkiolikai amžių, mes matome, kad viskas šiuose trijuose klausimuose tiek atspėta ir išpranašauta ir tiek pasitvirtino, jog pridurti prie jų ar atimti iš jų daugiau nieko nebegalima.
Nuspręsk gi pats, kas buvo teisus: tu ar tas, kuris tada klausė tavęs? Prisimink pirmąjį klausimą; nors ir pažodžiui neatkartojant, jo prasmė tokia: „Tu nori eiti į pasaulį ir eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu laisvės pažadu, kurio jie savo paprastume ir įgimtame palaidume negali nė suvokti, kurio jie bijo ir baisisi, — nes niekada ir nieko žmogui bei žmonių visuomenei nebuvo nepakeliamiau už laisvę! O ar matai šiuos akmenis šioje plikoje, įkaitusioje dykumoje? Paversk juos duona, ir paskui tave nubėgs žmonija kaip kaimenė — dėkinga ir paklusni, nors ir amžinai drebanti, kad neatitrauktum savo rankos ir nesibaigtų jiems tavo duona.“ Bet tu nepanorai atimti iš žmogaus laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia gi laisvė, sumąstei tu, jei paklusnumas nupirktas duona? Tu paprieštaravai, kad žmogus gyvas ne viena duona, bet ar žinai, kad vardan šios pačios žemiškosios duonos prieš tave sukils žemės dvasia, ir susikaus su tavimi, ir nugalės tave, ir visi eis paskui ją, šaukdami: „Kas gi lygus šiam žvėriui, jis davė mums ugnį iš dangaus!“ Ar žinai, kad praeis amžiai ir žmonija savo išminties bei mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, vadinasi, nėra ir nuodėmės, o yra tik alkani: „Pirma pamaitink, o tada reikalauk iš jų dorybės!“ — štai ką parašys ant vėliavos, kurią iškels prieš tave ir kuria bus sugriauta tavo šventykla. Tavo šventyklos vietoje iškils naujas pastatas, vėl iškils baisusis Babelio bokštas, ir nors ir šis nebus baigtas statyti, kaip ir ankstesnysis, bet vis dėlto tu būtum galėjęs išvengti šio naujojo bokšto ir tūkstančiu metų sutrumpinti žmonių kančias, nes juk pas mus jie ateis, prisikankinę tūkstantį metų su savo bokštu! Jie susiras mus tada vėl po žeme, besislapstančius katakombose (nes mes vėl būsime persekiojami ir kankinami), suras mus ir šauks mums: „Pamaitinkite mus, nes tie, kurie žadėjo mums ugnį iš dangaus, jos nedavė.“ Ir tada jau mes ir pabaigsime statyti jų bokštą, nes pabaigs tas, kuris pamaitins, o pamaitinsime tik mes, tavo vardu, ir sumeluosime, kad tavo vardu. O, niekada, niekada be mūsų jie patys savęs nepamaitins! Joks mokslas neduos jiems duonos, kol jie liks laisvi, bet viskas baigsis tuo, kad jie atneš savo laisvę mums po kojų ir pasakys mums: „Geriau pavergkite mus, bet pamaitinkite mus“. Supras pagaliau patys, kad laisvė ir žemiškoji duona iki soties kiekvienam kartu yra neįsivaizduojami dalykai, nes niekada, niekada jie nesugebės pasidalyti tarpusavyje! Įsitikins taip pat, kad negali niekada būti ir laisvi, nes yra silpnavaliai, ydingi, menki ir maištininkai. Tu pažadėjai jiems dangiškosios duonos, bet, vėl kartoju, ar gali ji silpnos, amžinai ydingos ir amžinai nekilnios žmonių giminės akyse susilyginti su žemiškąja? Ir jei paskui tave vardan dangiškosios duonos eis tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių, tai kas nutiks su milijonais ir su dešimtimis tūkstančių milijonų būtybių, kurios nepajėgs paniekinti žemiškosios duonos dėl dangiškosios? Arba tau brangūs tik dešimtys tūkstančių didžiųjų ir stipriųjų, o likusieji milijonai, gausūs kaip jūros smiltys, silpni, bet mylintys tave, turi pasitarnauti tik kaip medžiaga didiesiems ir stipriesiems? Ne, mums brangūs ir silpnieji. Jie ydingi ir maištininkai, bet galiausiai jie taps ir paklusnūs. Jie stebėsis mumis ir laikys mus dievais už tai, kad mes, atsistoję jų priekyje, sutikome pakelti laisvę ir viešpatauti virš jų — taip baisu jiems galiausiai pasidarys būti laisviems! Bet mes pasakysime, kad esame paklusnūs tau ir viešpataujame tavo vardu. Mes juos apgausime vėl, nes tavęs mes pas save jau nebeįsileisime. Šioje apgaulėje ir glūdės mūsų kančia, nes mes privalėsime meluoti. Štai ką reiškė šis pirmasis klausimas dykumoje, ir štai ką tu atmetei vardan laisvės, kurią iškėlei aukščiau už viską. O tuo tarpu šiame klausime slypėjo didžioji šio pasaulio paslaptis. Priėmęs „duonas“, tu būtum atsakęs į visuotinį ir amžiną žmogaus kaip atskiros būtybės, taip ir visos žmonijos kartu, ilgesį — tai yra: „kam nusilenkti?“ Nėra žmogui nuolatinio ir labiau kankinančio rūpesčio, kaip, likus laisvam, kuo greičiau susirasti tą, kam nusilenkti. Tačiau žmogus ieško nusilenkti prieš tai, kas jau yra neginčijama, taip neginčijama, kad visi žmonės išsyk sutiktų visuotinai prieš tai nusilenkti. Nes šių apgailėtinų būtybių rūpestis susideda ne vien iš to, kad surastų tai, kam aš ar kitas nusilenktų, bet kad surastų tokį dalyką, jog ir visi į jį įtikėtų ir prieš jį nusilenktų, ir kad būtinai visi kartu. Štai šis bendro nusilenkimo poreikis ir yra didžiausia kiekvieno žmogaus asmeniškai ir visos žmonijos kančia nuo amžių pradžios. Dėl visuotinio nusilenkimo jie naikino vieni kitus kardu. Jie kūrė dievus ir šaukė vieni kitiems: „Meskite savo dievus ir ateikite nusilenkti mūsiškiams, antraip mirtis jums ir jūsų dievams!“ Ir taip bus iki pasaulio pabaigos, net ir tada, kai iš pasaulio išnyks dievai: vis tiek puls prieš stabus. Tu žinojai, tu negalėjai nežinoti šios pagrindinės žmogaus prigimties paslapties, bet tu atmetei vienintelę absoliučią vėliavą, kuri tau buvo siūloma, kad priverstum visus nusilenkti prieš tave neginčijamai, — žemiškosios duonos vėliavą, ir atmetei vardan laisvės bei dangiškosios duonos. Pažvelk gi, ką padarei toliau. Ir vėl viską vardan laisvės! Sakau tau, kad žmogus neturi labiau kankinančio rūpesčio, kaip rasti tą, kam kuo greičiau perduoti tą laisvės dovaną, su kuria ši nelaiminga būtybė gimsta. Tačiau žmonių laisvę užvaldo tik tas, kas nuramina jų sąžinę. Su duona tau buvo duodama neginčijama vėliava: duosi duonos, ir žmogus nusilenks, nes nėra nieko neginčijamiau už duoną, bet jei tuo pat metu kas nors kitas be tavęs užvaldys jo sąžinę — o, tada jis net mes tavo duoną ir eis paskui tą, kuris sužavės jo sąžinę. Dėl šito tu buvai teisus. Nes žmogaus būties paslaptis yra ne tiesiog gyventi, o žinoti, dėl ko gyventi. Neturėdamas tvirto supratimo, dėl ko jam gyventi, žmogus nesutiks gyventi ir veikiau susinaikins, nei liks žemėje, nors aplink jį viskas būtų vien duona. Tai tiesa, bet kas gi išėjo: užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu ją dar labiau padidinai! Ar tu pamiršai, kad ramybė ir net mirtis žmogui yra brangesnė už laisvą pasirinkimą pažįstant gėrį ir blogį? Nėra nieko labiau viliojančio žmogui, kaip jo sąžinės laisvė, bet nėra ir nieko labiau kankinančio. Ir štai vietoje tvirtų pagrindų žmogaus sąžinei nuraminti kartą ir visiems laikams — tu paėmei visa, kas neįprasta, mįslinga ir neapibrėžta, paėmei visa, kas viršijo žmonių jėgas, o todėl pasielgei tarsi visai jų nemylėdamas, — ir kas gi tai padarė: tas, kuris atėjo atiduoti už juos savo gyvybės! Užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu ją padauginai ir apsunkinai jos kančiomis dvasinę žmogaus karalystę amžiams. Tu troškai laisvos žmogaus meilės, kad jis laisvai eitų paskui tave, tavimi sužavėtas ir pavergtas. Vietoj tvirto senojo įstatymo — laisva širdimi žmogus turėjo nuo šiol pats spręsti, kas yra gėris ir kas blogis, turėdamas kaip vadovą tik tavo paveikslą prieš save, — bet negi tu nepagalvojai, kad jis atmes pagaliau ir užginčys net ir tavo paveikslą bei tavo tiesą, jei jį prislėgs tokia baisi našta kaip pasirinkimo laisvė? Jie sušuks pagaliau, kad tiesa yra ne tavyje, nes nebuvo įmanoma palikti jų didesniame sąmyšyje ir kančioje, nei padarei tu, palikdamas jiems tiek rūpesčių ir neišsprendžiamų uždavinių. Šitaip tu pats padėjai pagrindą savo paties karalystės sugriovimui ir nekaltink dėl to daugiau nieko kito. O tuo tarpu argi tai tau buvo siūloma? Yra trys jėgos, vienintelės trys jėgos žemėje, galinčios amžiams nugalėti ir pavergti šių silpnavalių maištininkų sąžinę jų pačių laimei, — šios jėgos yra: stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu atmetei ir viena, ir kita, ir trečia, ir pats davei tam pavyzdį. Kai baisioji ir išmintingoji dvasia pastatė tave ant šventyklos viršūnės ir tarė tau: „Jei nori sužinoti, ar esi Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes pasakyta apie jį, kad angelai pasigaus ir neš jį, ir nenukris, ir nesusitrenks, ir sužinosi tada, ar esi Dievo Sūnus, ir įrodysi tada, koks yra tavo tikėjimas savo Tėvu“, tu, tai išklausęs, atmetei pasiūlymą, nepasidavei ir nenusileidai žemyn. O, žinoma, tu pasielgei čia išdidžiai ir didingai, kaip Dievas, bet žmonės, ši silpna maištaujanti giminė — argi jie dievai? O, tu supratai tada, kad žengęs vos žingsnį, padaręs vos judesį pulti žemyn, tu tuojau pat būtum gundęs Viešpatį, praradęs visą tikėjimą Juo ir sudužęs į žemę, kurią atėjai gelbėti, ir būtų apsidžiaugusi tave gundžiusi protingoji dvasia. Bet, kartoju, ar daug tokių kaip tu? Ir negi tu iš tiesų bent akimirką galėjai prileisti mintį, kad ir žmonėms bus pakeliamas toks gundymas? Argi taip sukurta žmogaus prigimtis, kad atmestų stebuklą ir tokiomis baisiomis gyvenimo akimirkomis, pačių baisiausių, esminių ir kankinančių dvasios klausimų akimirkomis liktų tik su laisvu širdies sprendimu? O, tu žinojai, kad tavo žygdarbis išliks knygose, pasieks laiko gilumą ir tolimiausius žemės pakraščius, ir tikėjaisi, kad, sekdamas tavimi, ir žmogus liks su Dievu, nereikalaudamas stebuklo. Bet tu nežinojai, kad vos tik žmogus atmes stebuklą, jis tuoj pat atmes ir Dievą, nes žmogus ieško ne tiek Dievo, kiek stebuklų. Ir kadangi žmogus nepajėgia likti be stebuklo, tai prisikurs sau naujų stebuklų, jau savų, ir nusilenks žynio stebuklui, bobų burtams, nors ir šimtą kartų būtų maištininkas, eretikas ir bedievis. Tu nenužengei nuo kryžiaus, kai tau šaukė tyčiodamiesi ir erzindami tave: „Nuženk nuo kryžiaus, ir įtikėsime, kad tai tu“. Tu nenužengei todėl, kad vėlgi nepanorai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, o ne stebuklingo. Troškai laisvos meilės, o ne vergo džiūgavimų prieš galybę, kuri kartą ir visiems laikams įvarė jam siaubą. Bet ir čia tu vertinai žmones pernelyg aukštai, nes, žinoma, jie yra vergai, nors ir sukurti maištininkais. Apsidairyk ir spręsk: štai praėjo penkiolika amžių, eik pažiūrėk į juos — ką tu iškėlei iki savęs? Prisiekiu, žmogus sukurtas silpnesnis ir žemesnis, nei tu apie jį manei! Argi jis gali, argi gali įvykdyti tai, ką ir tu? Tiek gerbdamas jį, tu pasielgei tarsi nustojęs jo gailėtis, nes per daug iš jo ir pareikalavai, — ir kas gi tai padarė: tas, kuris pamilo jį labiau už save patį! Gerbdamas jį mažiau, mažiau iš jo būtum ir reikalavęs, o tai būtų buvę arčiau meilės, nes lengvesnė būtų buvusi jo našta. Jis silpnas ir niekšingas. Kokia prasmė, kad jis dabar visur maištauja prieš mūsų valdžią ir didžiuojasi tuo, kad maištauja? Tai vaiko ir mokinuko puikybė. Tai maži vaikai, sukilę klasėje ir išviję mokytoją. Tačiau ateis galas ir vaikiūkščių džiūgavimui, jis jiems brangiai kainuos. Jie sugriaus šventyklas ir krauju užlies žemę. Bet susipras pagaliau kvaili vaikai, kad nors jie ir maištininkai, bet maištininkai bejėgiai, savo pačių maišto neatlaikantys. Pildamiesi savo kvailomis ašaromis, jie pagaliau prisipažins, kad tas, kuris sukūrė juos maištininkais, be abejonės, norėjo iš jų pasityčioti. Pasakys jie tai iš nevilties, ir tai, ką jie pasakys, bus piktžodžiavimas, nuo kurio jie taps dar nelaimingesni, nes žmogaus prigimtis nepakelia piktžodžiavimo ir galiausiai pati visada už jį atkeršija. Taigi neramumas, sąmyšis ir nelaimė — štai dabartinė žmonių dalia po to, kai tu tiek iškentėjai už jų laisvę! Didysis tavo pranašas regėjime ir perkeltine prasme sako, kad matė visus pirmojo prisikėlimo dalyvius ir kad jų buvo iš kiekvienos giminės po dvylika tūkstančių. Bet jei jų buvo tiek, tai ir jie buvo tarsi ne žmonės, o dievai. Jie iškentė tavo kryžių, jie iškentė dešimtis metų alkanos ir plikos dykumos, maitindamiesi skėriais ir šaknimis, — ir, žinoma, tu gali su pasididžiavimu parodyti į šiuos laisvės, laisvos meilės, laisvos ir didingos jų aukos tavo vardu vaikus. Tačiau prisimink, kad jų tebuvo vos keli tūkstančiai, ir tie patys dievai, o likusieji? Ir kuo kalti likusieji silpni žmonės, kad negalėjo iškęsti to, ką iškentė galingieji? Kuo kalta silpna siela, kad nepajėgia sutalpinti tokių baisių dovanų? Negi tu iš tiesų atėjai tik pas išrinktuosius ir dėl išrinktųjų? Bet jei taip, tai čia slypi paslaptis ir mums jos nesuprasti. O jei paslaptis, tai ir mes turėjome teisę skelbti paslaptį ir mokyti juos, kad ne laisvas jų širdžių sprendimas yra svarbus ir ne meilė, o paslaptis, kuriai jie privalo paklusti aklai, net nepaisydami savo sąžinės. Taip mes ir padarėme. Mes ištaisėme tavo žygdarbį ir pagrindėme jį stebuklu, paslaptimi ir autoritetu. Ir žmonės apsidžiaugė, kad juos vėl nusivedė kaip kaimenę ir kad nuo jų širdžių pagaliau nuimta tokia baisi dovana, atnešusi jiems tiek kančių. Ar mes buvome teisūs taip mokydami ir darydami, sakyk? Negi mes nemylėjome žmonijos, taip nuolankiai pripažinę jos bejėgiškumą, su meile palengvinę jos naštą ir leidę silpnadvasei jos prigimčiai nors ir nuodėmę, bet su mūsų leidimu? Kam gi dabar atėjai mums trukdyti? Ir ko tu tylėdamas ir skvarbiai žiūri į mane savo romiomis akimis? Supyk, aš nenoriu tavo meilės, nes pats tavęs nemyliu. Ir ką man slėpti nuo tavęs? Argi aš nežinau, su kuo kalbu? Visa, ką turiu tau pasakyti, tau jau žinoma, aš skaitau tai tavo akyse. Ir argi aš nuslėpsiu nuo tavęs mūsų paslaptį? Galbūt tu būtent ir nori išgirsti ją iš mano lūpų, tad klausyk: mes ne su tavimi, o su juo, štai mūsų paslaptis! Mes jau seniai ne su tavimi, o su juo, jau aštuonis amžius. Lygiai prieš aštuonis amžius mes paėmėme iš jo tai, ką tu su pasipiktinimu atmetei, tą paskutinę dovaną, kurią jis tau siūlė, parodydamas visas žemės karalystes: mes paėmėme iš jo Romą ir ciesoriaus kalaviją ir pasiskelbėme vieninteliais žemės valdovais, vieninteliais karaliais, nors ir iki šiol dar nespėjome privesti savo darbo iki visiškos pabaigos. Bet kas kaltas? O, šis darbas iki šiol tėra pradžioje, bet jis prasidėjo. Dar ilgai teks laukti jo pabaigos, ir dar daug iškentės žemė, bet mes pasieksime savo ir būsime ciesoriai, ir tada jau pagalvosime apie visuotinę žmonių laimę. O juk tu būtum galėjęs dar tada paimti ciesoriaus kalaviją. Kam atmetei šią paskutinę dovaną? Priėmęs šį trečiąjį galingosios dvasios patarimą, tu būtum išpildęs visa, ko ieško žmogus žemėje, tai yra: kam nusilenkti, kam patikėti sąžinę ir kokiu būdu susivienyti pagaliau visiems į neginčijamą, bendrą ir vieningą skruzdėlyną, nes visuotinio susivienijimo poreikis yra trečioji ir paskutinė žmonių kančia. Visada žmonija kaip visuma troško susitvarkyti būtinai pasauliniu mastu. Buvo daug didžių tautų su didžia istorija, bet kuo aukštesnės buvo šios tautos, tuo buvo ir nelaimingesnės, nes stipriau už kitas jautė žmonių visuotinio susivienijimo poreikį. Didieji užkariautojai, Timūrai ir Čingischanai, praskriejo kaip viesulas per žemę, trokšdami užkariauti visatą, bet ir jie, nors ir nesąmoningai, išreiškė tą patį didįjį žmonijos poreikį visuotinei ir bendrai vienybei. Priėmęs pasaulį ir ciesoriaus purpurą, būtum įkūręs pasaulinę karalystę ir suteikęs visuotinę ramybę. Nes kam gi valdyti žmones, jei ne tiems, kurie valdo jų sąžinę ir kurių rankose yra jų duona. Mes ir paėmėme ciesoriaus kalaviją, o jį paėmę, žinoma, atmetėme tave ir nuėjome paskui jį. O, praeis dar laisvo proto savivalės, jų mokslo ir antropofagijos amžiai, nes pradėję statyti savo Babelio bokštą be mūsų, jie baigs antropofagija. Bet kaip tik tada ir atšliauš pas mus žvėris, ir laižys mūsų kojas, ir aptaškys jas kruvinomis ašaromis iš savo akių. Ir mes atsisėsime ant žvėries ir iškelsime taurę, ir ant jos bus parašyta: „Paslaptis!“ Ir tik tada, tiktai tada žmonėms prasidės ramybės ir laimės karalystė. Tu didžiuojiesi savo išrinktaisiais, bet pas tave tėra tik išrinktieji, o mes nuraminsime visus. Ir ar tik taip: kiek daug iš šių išrinktųjų, iš galingųjų, kurie galėjo tapti išrinktaisiais, pagaliau pavargo belaukdami tavęs ir nunešė bei dar nuneš savo dvasios jėgas ir širdies karštį į kitą dirvą, ir baigs tuo, kad prieš tave patį iškels savo laisvą vėliavą. Bet tu pats iškėlei šią vėliavą. Pas mus gi visi bus laimingi ir nebemaištaus, ir nenaikins vieni kitų visur, kaip tavo laisvėje. O, mes įtikinsime juos, kad jie tik tada ir taps laisvi, kai atsisakys savo laisvės dėl mūsų ir mums paklus. Ir ką gi, ar mes būsime teisūs, ar sumeluosime? Jie patys įsitikins, kad esame teisūs, nes prisimins, iki kokių vergijos ir sąmyšio baisybių juos nuvesdavo tavo laisvė. Laisvė, laisvas protas ir mokslas nuves juos į tokias tankmes ir pastatys prieš tokius stebuklus ir neišsprendžiamas paslaptis, kad vieni iš jų, nepaklusnūs ir nuožmūs, sunaikins patys save, kiti, nepaklusnūs, bet bejėgiai, išnaikins vieni kitus, o treti, likusieji, silpnavaliai ir nelaimingi, atšliauš mums po kojų ir sušauks: „Taip, jūs buvote teisūs, jūs vieni valdėte jo paslaptį, ir mes grįžtume pas jus, išgelbėkite mus nuo mūsų pačių“. Gaaudami iš mūsų duoną, jie, žinoma, aiškiai matys, kad mes jų pačių duoną, jų pačių rankomis uždirbtą, paimame iš jų, kad jiems patiems išdalytume be jokio stebuklo; matys, kad mes nepavertėme akmenų duona, bet iš tiesų labiau nei pačia duona jie džiaugsis tuo, kad gauna ją iš mūsų rankų! Nes pernelyg gerai atsimins, kad anksčiau, be mūsų, pati jų uždirbta duona jų rankose virsdavo tik akmenimis, o kai jie grįžo pas mus, patys akmenys jų rankose virto duona. Pernelyg, pernelyg jie įvertins, ką reiškia kartą ir visiems laikams paklusti! Ir kol žmonės to nesupras, jie bus nelaimingi. Kas labiausiai prisidėjo prie šio nesupratimo, sakyk? Kas suskaldė kaimenę ir išblaškė ją nepažįstamais keliais? Tačiau kaimenė vėl susirinks ir vėl paklus, ir jau kartą ir visiems laikams. Tada mes suteiksime jiems tylią, nuolankią laimę, silpnavalių būtybių laimę, kokiomis jie ir yra sukurti. O, mes įtikinsime juos pagaliau nesididžiuoti, nes tu išaukštinai juos ir tuo išmokei didžiuotis; įrodysime jiems, kad jie yra silpni, kad jie tėra vargšai vaikai, bet kad vaikiška laimė yra saldesnė už bet kokią kitą. Jie taps baikštūs, ims žiūrėti į mus ir glaustis prie mūsų iš baimės kaip viščiukai prie perekšlės. Jie stebėsis ir baisėsis mumis, ir didžiuosis tuo, kad mes tokie galingi ir tokie protingi, jog sugebėjome sutramdyti tokią audringą tūkstančio milijonų kaimenę. Jie bejėgiškai drebės prieš mūsų pyktį, jų protai išsigąs, jų akys ims ašaroti kaip vaikų ir moterų, bet lygiai taip pat lengvai jie mūsų mostelėjimu pereis prie linksmybių ir juoko, šviesaus džiaugsmo ir laimingos vaikiškos dainelės. Taip, mes priversime juos dirbti, bet laisvomis nuo darbo valandomis mes sutvarkysime jų gyvenimą kaip vaikišką žaidimą — su vaikiškomis dainomis, choru, su nekaltais šokiais. O, mes leisime jiems ir nuodėmę, jie silpni ir bejėgiai, ir jie mylės mus kaip vaikai už tai, kad mes jiems leidžiame nusidėti. Mes pasakysime jiems, kad kiekviena nuodėmė bus atpirkta, jei bus padaryta su mūsų leidimu; leidžiame gi jiems nusidėti todėl, kad juos mylime, o bausmę už šias nuodėmes, tebūnie, prisiimsime sau. Ir prisiimsime sau, o jie mus dievins kaip geradarius, prisiėmusius jų nuodėmes prieš Dievą. Ir jie neturės nuo mūsų jokių paslapčių. Mes leisime arba drausime jiems gyventi su savo žmonomis ir meilužėmis, turėti ar neturėti vaikų — visa tai pagal jų paklusnumą — ir jie paklus mums su linksmybe ir džiaugsmu. Pačias skaudžiausias savo sąžinės paslaptis — viską, viską jie neš mums, ir mes viską išspręsime, ir jie patikės mūsų sprendimu su džiaugsmu, nes jis išvaduos juos nuo didžiojo rūpesčio ir dabartinių baisių asmeniško bei laisvo sprendimo kančių. Ir visi bus laimingi, visi milijonai būtybių, išskyrus šimtą tūkstančių juos valdančiųjų. Nes tik mes, mes, saugantys paslaptį, tik mes būsime nelaimingi. Bus tūkstančiai milijonų laimingų kūdikių ir šimtas tūkstančių kankinių, prisiėmusių gėrio ir blogio pažinimo prakeiksmą. Tyliai jie mirs, tyliai užges tavo vardu ir anapus kapo ras tik mirtį. Bet mes išsaugosime paslaptį ir jų pačių laimei viliosime juos dangiškuoju bei amžinuoju atlygiu. Nes net jei aname pasaulyje kas nors ir būtų, tai, žinoma, ne tokiems kaip jie. Sakoma ir pranašaujama, kad tu ateisi ir vėl nugalėsi, ateisi su savo išrinktaisiais, su savo išdidžiaisiais ir galingaisiais, bet mes pasakysime, kad jie išgelbėjo tik pačius save, o mes išgelbėjome visus. Sakoma, kad bus pažeminta paleistuvė, sėdinti ant žvėries ir laikanti savo rankose paslaptį, kad vėl sukils silpnavaliai, kad suplėšys jos purpurą ir apnuogins jos „šlykštų“ kūną. Bet aš tada atsistosiu ir parodysiu tau tūkstančius milijonų laimingų kūdikių, nepažinusių nuodėmės. Ir mes, prisiėmę jų nuodėmes jų pačių laimei, mes atsistosime prieš tave ir pasakysime: „Teisk mus, jei gali ir drįsti“. Žinok, kad aš tavęs nebijau. Žinok, kad ir aš buvau dykumoje, kad ir aš maitinausi skėriais ir šaknimis, kad ir aš laiminau laisvę, kuria tu palaiminai žmones, ir aš ruošiausi stoti į tavo išrinktųjų gretas, į galingųjų ir stipriųjų gretas su troškimu „papildyti skaičių“. Bet aš atsitokėjau ir nepanorau tarnauti beprotybei. Aš grįžau ir prisišliejau prie būrio tų, kurie ištaisė tavo žygdarbį. Aš išėjau nuo išdidžiųjų ir grįžau pas nuolankiuosius dėl šių nuolankiųjų laimės. Tai, ką aš tau sakau, išsipildys, ir mūsų karalystė bus sukurta. Kartoju tau: jau rytoj tu pamatysi šią paklusnią kaimenę, kuri vos man mostelėjus puls žarstyti karštų anglių prie tavo laužo, ant kurio tave sudeginsiu už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jei kas labiausiai nusipelnė mūsų laužo, tai būtent tu. Rytoj tave sudeginsiu. Dixi.“
Ivanas nutilo. Kalbėdamas jis buvo įsikaitinęs ir kalbėjo su užsidegimu; o kai baigė, staiga nusišypsojo.
Alioša, visą laiką tylėdamas jo klausęsis, o pabaigoje, apimtas nepaprasto susijaudinimo, daug kartų bandęs pertraukti brolio kalbą, bet akivaizdžiai save tramdęs, staiga prabilo, tarsi būtų pašokęs iš vietos:
— Bet… tai nesąmonė! — sušuko jis rausdamas. — Tavo poema yra gyrius Jėzui, o ne piktžodžiavimas… kaip tu to norėjai. Ir kas gi patikės tavimi dėl laisvės? Argi taip, argi taip reikia ją suprasti! Argi tokia samprata stačiatikybėje… Tai Roma, ir tai ne visa Roma, tai netiesa — tai patys blogiausi iš katalikybės, inkvizitoriai, jėzuitai!.. Be to, visai negali būti tokio fantastiško asmens kaip tavo inkvizitorius. Kokios čia žmonių nuodėmės, prisiimtos sau? Kokie čia paslapties nešėjai, prisiėmę kažkokį prakeiksmą žmonių laimei? Kada jie buvo matyti? Mes pažįstame jėzuitus, apie juos kalbama blogai, bet argi jie tokie, kaip pas tave? Visiškai jie ne tokie, visiškai ne… Jie tiesiog Romos kariuomenė būsimai pasaulinei žemės karalystei su imperatoriumi — Romos vyriausiuoju kunigu priešakyje… štai jų idealas, bet be jokių paslapčių ir taurios širdgėlos… Paprasčiausias valdžios troškimas, žemiškų purvinų gėrybių, pavergimo… kažkas panašaus į būsimą baudžiavą su ta sąlyga, kad jie patys taps dvarininkais… štai ir viskas, kas pas juos yra. Jie ir Dievo netiki, galbūt. Tavo kenčiantis inkvizitorius — viena fantazija…
— Palauk, palauk, — juokėsi Ivanas, — kaip tu įsikaitinai. Fantazija, sakai, tebūnie! Žinoma, fantazija. Bet leisk paklausti: negi tu iš tiesų manai, kad visas šis pastarųjų amžių katalikybės judėjimas iš tiesų tėra vien valdžios troškimas dėl vien purvinų gėrybių? Negi tėvas Paisijus tave taip moko?
— Ne, ne, priešingai, tėvas Paisijus kartą sakė kažką net panašaus į tavo mintis… bet, žinoma, ne tai, visai ne tai, — staiga susigriebė Alioša.
— Brangi, vis dėlto, žinia, nepaisant tavo „visai ne tai“. Aš būtent tavęs klausiu: kodėl tavo jėzuitai ir inkvizitoriai susivienijo vien dėl niekšingų materialių gėrybių? Kodėl tarp jų negali pasitaikyti nė vieno kankinio, kamuojamo didžio sielvarto ir mylinčio žmoniją? Matai: tarkime, kad atsirado bent vienas iš visų šių, trokštančių vien tik materialių ir purvinų gėrybių — bent vienas toks, kaip mano senis inkvizitorius, kuris pats valgė šaknis dykumoje ir kankinosi tramdydamas savo kūną, kad padarytų save laisvą ir tobulą, bet vis dėlto visą savo gyvenimą mylėjo žmoniją ir staiga praregėjo bei pamatė, kad menka moralinė palaima pasiekti valios tobulumą tam, kad tuo pat metu įsitikintum, jog milijonai kitų Dievo būtybių liko sutvertos tik pasityčiojimui, kad jos niekada nepajėgs susitvarkyti su savo laisve, kad iš apgailėtinų maištininkų niekada neišaugs milžinai bokštui pabaigti, kad ne tokioms žąsims didysis idealistas svajojo apie savo harmoniją. Supratęs visa tai, jis grįžo ir prisišliejo… prie protingų žmonių. Negi to negalėjo nutikti?
— Prie ko prisišliejo, prie kokių protingų žmonių? — beveik su azartu sušuko Alioša. — Nėra pas juos jokio tokio proto ir jokių tokių paslapčių bei slėpinių… Vienas tik bedieviškumas, štai ir visa jų paslaptis. Tavo inkvizitorius netiki Dievo, štai ir visa jo paslaptis!
— Nors ir taip! Pagaliau susipratai. Ir iš tiesų taip, iš tiesų tik tame ir visa paslaptis, bet argi tai ne kančia, bent jau tokiam žmogui kaip jis, kuris visą savo gyvenimą paaukojo žygdarbiui dykumoje ir neišsigydė nuo meilės žmonijai? Savo dienų saulėlydyje jis aiškiai įsitikina, kad tik didžiosios baisiosios dvasios patarimai būtų galėję bent kiek pakenčiama tvarka sutvarkyti silpnavalius maištininkus, „nebaigtas bandomąsias būtybes, sukurtas pasityčiojimui“. Ir štai, tuo įsitikinęs, jis mato, kad reikia eiti protingosios dvasios, baisiosios mirties ir griovimo dvasios nurodytu keliu, o tam — priimti melą bei apgaulę ir vesti žmones jau sąmoningai į mirtį bei pražūtį, ir prie to paties apgaudinėti juos visą kelią, kad jie kaip nors nepastebėtų, kur yra vedami, kad bent kelyje šie apgailėtini aklieji laikytų save laimingais. Ir įsidėmėk: apgaulė vardan to, kurio idealu senis taip aistringai tikėjo visą savo gyvenimą! Argi tai ne nelaimė? Ir jei bent vienas toks atsidurtų visos šios kariuomenės, „trokštančios valdžios vien dėl purvinų gėrybių“, priešakyje, tai negi nepakanka bent vieno tokio, kad išeitų tragedija? Maža to: pakanka ir vieno tokio, stovinčio priešakyje, kad pagaliau atsirastų tikroji vadovaujanti viso Romos reikalo idėja su visomis jos kariuomenėmis ir jėzuitais, aukščiausioji šio reikalo idėja. Aš tau tiesiai sakau, kad tvirtai tikiu, jog šis vienintelis žmogus niekada neišnykdavo tarp stovinčiųjų judėjimo priešakyje. Kas žino, galbūt pasitaikydavo ir tarp Romos vyriausiųjų kunigų tokių vienetų. Kas žino, galbūt šis prakeiktas senis, taip atkakliai ir taip savaip mylintis žmoniją, egzistuoja ir dabar kaip ištisas būrys daugelio tokių pavienių senių, ir visai neatsitiktinai, o egzistuoja kaip santarvė, kaip slapta sąjunga, jau seniai sukurta paslapčiai saugoti, saugoti ją nuo nelaimingų ir bejėgių žmonių tam, kad padarytų juos laimingus. Tai būtinai yra, ir taip turi būti. Man vaidenasi, kad net pas masonus jų pagrinde yra kažkas panašaus į šią paslaptį ir kad katalikai todėl taip nekenčia masonų, jog mato juose konkurentus, idėjos vienybės skaldymą, tuo tarpu kai turi būti viena kaimenė ir vienas ganytojas… Beje, gindamas savo mintį, atrodau kaip rašytojas, neatlaikęs tavo kritikos. Gana apie tai.
— Tu, galbūt, pats esi masonas! — staiga išsprūdo Aliošai. — Tu netiki Dievo, — pridūrė jis, bet jau su nepaprastu sielvartu. Jam pasirodė be to, kad brolis žiūri į jį su pašaipa. — Kuo gi baigiasi tavo poema? — paklausė jis staiga, žiūrėdamas į žemę, — ar ji jau baigta?
— Aš norėjau ją baigti taip: kai inkvizitorius nutyla, jis kurį laiką laukia, ką belaisvis jam atsakys. Jam sunki Jo tyla. Jis matė, kaip kalinys visą laiką klausėsi jo skvarbiai ir ramiai, žiūrėdamas jam tiesiai į akis ir, matyt, nenorėdamas nieko prieštarauti. Seniui norėtųsi, kad Tas pasakytų jam ką nors, nors ir kartaus, baisaus. Tačiau Jis staiga tylėdamas prisiartina prie senio ir tyliai pabučiuoja jį į jo bekraujes devyniasdešimtmetes lūpas. Štai ir visas atsakymas. Senis krūpteli. Kažkas suvirpėjo jo lūpų kampučiuose; jis eina prie durų, atveria jas ir sako Jam: „Eik ir nebeateik daugiau… neateik visai… niekada, niekada!“ Ir išleidžia Jį į „tamsias miesto aikštes“. Belaisvis išeina.
— O senis?
— Bučinys dega jo širdyje, bet senis lieka prie ankstesnės idėjos.
— Ir tu kartu su juo, ir tu? — sielvartingai sušuko Alioša. Ivanas nusijuokė.
— Bet juk tai niekai, Alioša, juk tai tik kvaila poema kvailo studento, kuris niekada dviejų eilučių nėra parašęs. Kodėl tu taip rimtai priimi? Negi tu manai, kad aš tiesiai dabar važiuosiu ten, pas jėzuitus, kad stočiau į būrį žmonių, taisančių Jo žygdarbį? O Viešpatie, koks man reikalas! Juk aš tau sakiau: man tik iki trisdešimties metų ištempti, o ten — taurę į grindis!
— O lipnūs lapeliai, o brangūs kapai, o žydras dangus, o mylima moteris! Kaipgi gyvensi, kuo tu mylėsi juos? — sielvartingai šaukė Alioša. — Su tokiu pragaru krūtinėje ir galvoje argi tai įmanoma? Ne, būtent tu važiuoji tam, kad prie jų prisidėtum… o jei ne, tai nusižudysi pats, bet neištversi!
— Yra tokia jėga, kuri viską ištvers! — jau su šalta šypsenėle ištarė Ivanas.
— Kokia jėga?
— Karamazoviškoji… karamazoviško žemumo jėga.
— Tai nuskęsti paleistuvystėje, uždusinti sielą sugedime, taip, taip?
— Galbūt ir tai… tik iki trisdešimties metų, galbūt, ir išvengsiu, o ten…
— Kaipgi išvengsi? Kuo išvengsi? Tai neįmanoma su tavo mintimis.
— Vėlgi karamazoviškai.
— Tai reiškia, kad „viskas leista“? Viskas leista, ar taip, ar taip?
Ivanas susiraukė ir staiga kažkaip keistai išblyško.
— A, tai tu pasigavai vakarykštį žodelį, kuriuo taip įsižeidė Miusovas… ir su kuriuo taip naiviai išsišoko bei persakė brolis Dmitrijus? — kreivai šyptelėjo jis. — Taip, ko gero: „viskas leista“, jei jau žodis ištartas. Neišsiginu. Be to, ir Mitenkos redakcija nebloga.
Alioša tylėdamas žiūrėjo į jį.
— Aš, broli, išvažiuodamas maniau, kad visame pasaulyje turiu bent tave, — su netikėtu jausmu staiga prabilo Ivanas, — o dabar matau, kad ir tavo širdyje man nėra vietos, mano mielas atsiskyrėli. Formulės „viskas leista“ aš neišsiginsiu, na ir kas gi, už tai tu manęs išsižadėsi, taip, taip?
Alioša atsistojo, priėjo prie jo ir tylėdamas švelniai pabučiavo jį į lūpas.
— Literatūrinė vagystė! — sušuko Ivanas, staiga pereidamas į kažkokį džiugesį, — tai tu pavogei iš mano poemos! Ačiū vis dėlto. Kelkis, Alioša, eime, laikas ir man, ir tau.
Jie išėjo, bet sustojo prie užeigos prieangio.
— Štai kas, Alioša, — tvirtu balsu pratarė Ivanas, — jei iš tiesų manęs užteks lipniems lapeliams, tai mylėsiu juos tik tave prisimindamas. Man pakaks to, kad tu čia kažkur esi, ir gyventi dar neatbils noras. Ar tau to užtenka? Jei nori, priimk bent už meilės prisipažinimą. O dabar tu į dešinę, aš į kairę — ir gana, girdi, gana. Tai yra, jei aš rytoj ir neišvažiuočiau (regis, tikrai išvažiuosiu) ir mes dar vėl kaip nors susitiktume, tai šiomis temomis su manimi daugiau nė žodžio. Primygtinai prašau. Ir dėl brolio Dmitrijaus taip pat, ypač tavęs prašau, net ir neužsimink man niekada daugiau, — pridūrė jis staiga irzliai, — viskas išsemta, viskas perkalbėta, ar taip? O aš tau, iš savo pusės, už tai taip pat vieną pažadą duosiu: kai link trisdešimties metų panorėsiu „tėkšti taurę į grindis“, tai, kur bebūtum, aš vis tiek ateisiu dar kartą pasikalbėti su tavimi… nors net iš Amerikos, tu tai žinok. Tyčia atvažiuosiu. Labai įdomu bus ir į tave pažvelgti tuo metu: koks gi tu tada būsi? Matai, gana iškilmingas pažadas. O iš tiesų mes, galbūt, kokiems septyneriems, dešimčiai metų atsisveikiname. Na, eik dabar pas savo Pater Seraphicus, juk jis miršta; numirs be tavęs, tai dar, ko gero, ant manęs supyksi, kad tave sulaikiau. Iki pasimatymo, pabučiuok mane dar kartą, štai taip, ir eik…
Ivanas staiga apsisuko ir nuėjo savo keliu, jau nebesigręžiodamas. Tai buvo panašu į tai, kaip vakar nuo Aliošos nuėjo brolis Dmitrijus, nors vakar viskas buvo visai kitokio pobūdžio. Ši keista pastabėlė šmėstelėjo kaip strėlė liūdname Aliošos prote, liūdname ir sielvartingame šią akimirką. Jis šiek tiek palaukė, žiūrėdamas pavymui broliui. Kažkodėl staiga pastebėjo, kad brolis Ivanas eina kažkaip linguodamas ir kad jo dešinysis petys, žiūrint iš nugaros, atrodo žemesnis už kairįjį. Niekada anksčiau jis to nebuvo pastebėjęs. Bet staiga jis taip pat apsisuko ir beveik bėgte pasileido link vienuolyno. Jau stipriai temo, ir jam buvo beveik baisu; kažkas brendo jame naujo, į ką jis nebūtų galėjęs atsakyti. Pakilo vėl, kaip vakar, vėjas, ir šimtametės pušys niūriai užošė aplink jį, kai jis įžengė į skito miškelį. Jis beveik bėgo. „Pater Seraphicus — šį vardą jis iš kažkur paėmė — iš kur? — šmėstelėjo Aliošai. — Ivanai, vargšas Ivanai, ir kada gi aš dabar tave pamatysiu… Štai ir skitas, Viešpatie! Taip, taip, tai jis, tai Pater Seraphicus, jis išgelbės mane… nuo jo ir amžiams!“
Vėliau jis su dideliu nustebimu keletą kartų gyvenime prisimindavo, kaip galėjo staiga, išsiskyręs su Ivanu, taip visiškai pamiršti apie brolį Dmitrijų, kurį rytą, vos prieš keletą valandų, buvo tvirtai nusprendęs būtinai surasti ir neišeiti be to, net jei tektų šią naktį ir nebegrįžti į vienuolyną.