Johano Volfgango Gėtės „Faustas“ yra vienas žymiausių Vakarų literatūros kūrinių, nagrinėjantis žmogaus prigimties, tikėjimo ir amžinos kovos tarp gėrio bei blogio temas. Šis dviejų dalių poetinis šedevras, parašytas XVIII–XIX a., yra ne tik filosofinis traktatas, bet ir gilus religinių klausimų tyrinėjimas, aktualus ir šiuolaikiniam skaitytojui.
Istorija: žmogaus siekis ir sandoris su velniu
„Faustas“ pasakoja apie Henriką Faustą, mokslininką ir alchemiką, kuris, nusivylęs gyvenimo ribotumu ir žemiškų žinių tuštybe, trokšta aukštesnės prasmės. Pirmojoje dalyje Faustas, kamuojamas egzistencinės nevilties, sudaro sandorį su Mefistofeliu, velniu, kuris žada įgyvendinti visus jo troškimus mainais už sielą. Mefistofelis veda Faustą per hedonistinius malonumus, įskaitant tragišką meilės istoriją su Gretchen (Margareta), jauną merginą, kurios gyvenimas žlunga dėl Fausto veiksmų. Gretchen, paveikta Fausto ir visuomenės, nužudo savo vaiką ir pati atsiduria kalėjime, tačiau finale jos siela išgelbėjama dėl nuoširdaus atgailavimo ir Dievo malonės.
Antrojoje dalyje, kuri yra labiau alegorinė, Faustas keliauja per mitologinius ir istorinius pasaulius, siekdamas absoliučios išminties ir galios. Jis susiduria su imperatoriais, mitinėmis būtybėmis ir net kuria utopinę visuomenę. Vis dėlto jo troškimas lieka nepatenkintas, kol senatvėje jis atranda prasmę paprastame darbe žmonijos labui. Finale, kai Mefistofelis ateina pasiimti jo sielos, Dievo angelai įsikiša, ir Fausto siela išgelbėjama, nes jo gyvenimo kelionė, nors ir klaidinga, buvo nuoširdi tiesos paieška.
Religinės temos
„Faustas“ yra giliai religinis kūrinys, nagrinėjantis žmogaus santykį su Dievu, nuodėmę, atgailą ir išganymą. Pagrindinės religinės temos:
- Dievo ir velnio kova: Kūrinio prologe danguje vyksta dialogas tarp Dievo ir Mefistofelio, primenantis Jobo knygą Biblijoje. Dievas leidžia Mefistofeliui gundyti Faustą, tikėdamas, kad jo siela galiausiai grįš pas Jį. Ši scena pabrėžia Dievo pasitikėjimą žmogaus prigimties gerumu, net kai šis klysta.
- Nuodėmė ir atgaila: Gretchen istorija yra krikščioniškos atgailos pavyzdys. Nepaisant jos nuodėmių – nesantuokinio vaiko gimdymo ir žudymo – jos nuoširdus tikėjimas ir malda finale atveria kelią Dievo gailestingumui. Tai atspindi krikščionišką idėją, kad atgaila gali išpirkti net sunkiausias nuodėmes.
- Išganymo viltis: Fausto kelionė, kupina klaidų ir savanaudiškų troškimų, baigiasi išgelbėjimu, nes jo siekis, nors ir netobulas, buvo nukreiptas į aukštesnį tikslą. Gėtė siūlo, kad Dievas vertina žmogaus pastangas ir širdies tyrumą, o ne vien darbus.
- Laisva valia ir moralinė atsakomybė: Faustas nėra pasyvus velnio auka; jis pats renkasi savo kelią, o tai atspindi krikščionišką laisvos valios doktriną. Jo sprendimai kelia klausimų apie žmogaus atsakomybę prieš Dievą ir save.
Gėtės „Faustas“ taip pat peržengia krikščionybę, įtraukdamas panteistinius ir humanistinius elementus, būdingus Apšvietos epochai. Dievas kūryboje dažnai siejamas su gamtos ir kosmoso harmonija, o ne griežta teologine figūra, todėl kūrinys kalba tiek tikintiesiems, tiek ieškantiems dvasinės prasmės.
„Faustas“ yra kupinas įsimintinų eilučių, atspindinčių religines ir filosofines temas:
- „Du sielos gyvena, ak, mano krūtinėj!“ (I dalis, 1112 eil.)
Ši citata išreiškia Fausto vidinę kovą tarp žemiškų troškimų ir dvasinio ilgesio, atspindėdama žmogaus dualistinę prigimtį, siekiančią Dievo, bet viliojamą pagundų. - „Kas amžinai siekia, tas bus išgelbėtas.“ (II dalis, 11936 eil.)
Ši eilutė, pasakyta angelų, apibendrina kūrinio išganymo temą: Dievas vertina nuolatinį žmogaus siekį, net jei kelias klaidingas. - „Viešpats: Žmogus klysta, kol jis siekia.“ (Prologas danguje, 317 eil.)
Dievo žodžiai pabrėžia Jo gailestingumą ir tikėjimą, kad žmogaus klaidos yra natūrali tiesos paieškos dalis. - „Šventoji: Pakilk į aukštesnius ratus!“ (II dalis, 12094 eil.)
Ši finalinė eilutė, adresuota Fausto sielai, simbolizuoja krikščionišką išganymo viltį ir sielos kelionę pas Dievą.
„Faustas“ yra daugiau nei literatūrinis kūrinys – tai veidrodis, atspindintis žmogaus dvasinius ieškojimus, pagundas ir viltį rasti Dievą.