Yajurveda yra viena iš keturių pagrindinių hinduizmo Vedų, laikoma šventąja dėl savo ryšio su dieviškąja išmintimi ir ritualų tradicija.
Yajurveda (sanskrito k. यजुर्वेद, „aukojimo žinių Veda“) yra šventasis hinduizmo tekstas, sudarytas apie 1200–1000 m. pr. Kr. Jos pavadinimas kilęs iš žodžių yajus („aukojimo formulė“) ir veda („žinojimas“), atspindinčių pagrindinį tikslą – pateikti giesmes, mantras ir nurodymus vediniams aukojimo ritualams (yajña). Skirtingai nuo Rigvedos, kuri daugiausia skirta himnams, ar Samavedos, orientuotos į melodijas, Yajurveda yra praktinis vadovas šventikams, atliekantiems aukojimus, skirtus palaikyti kosminę tvarką (ṛta).
Yajurveda yra padalinta į dvi pagrindines tradicijas: Krishna Yajurveda („juodoji“, su mišriais prozos ir eilių tekstais) ir Shukla Yajurveda („baltoji“, aiškesnės struktūros). Abi tradicijos skiriasi tekstų organizacija, tačiau jų esmė išlieka ta pati – ritualų ir jų filosofinių reikšmių aprašymas. Tekstas laikomas šventu, nes hinduizmo tradicijoje jis laikomas dievišku apreiškimu (śruti), perduotu išminčiams (ṛṣi) tiesiogiai iš Brahmano.
Yajurveda atsirado vedinės kultūros laikotarpiu, kai arijų gentys Šiaurės Indijoje (dabartiniame Pandžabe ir Utar Pradeše) atliko sudėtingus aukojimo ritualus, siekdamos harmonijos su dievybėmis ir gamta. Manoma, kad tekstas buvo sudarytas po Rigvedos, remiantis jos himnais, bet pritaikytas praktiniam ritualų vykdymui. Tradicija priskiria Yajurvedos kilmę išminčiui Vaišampajanai, kuris, anot legendos, gavo žinias iš saulės dievo Aditjos.
Istoriniame kontekste Yajurveda atspindi pereinamąjį laikotarpį, kai vedinė religija evoliucionavo iš paprastų aukojimų į sudėtingesnę ritualinę ir filosofinę sistemą. Tekste užrašytos mantros ir nurodymai buvo skirti šventikams (hotṛ ir adhvaryu), kurie vadovavo ceremonijoms, tokioms kaip Agnihotra (kasdienė ugnies auka) ar Soma ritualai. Yajurvedos tekstai buvo perduodami žodžiu šimtmečius, kol užrašyti sanskrito raštu apie V–III a. pr. Kr.
Yajurveda susideda iš mantrų (yajus), kurios skirstomos į dvi formas: eiliuotas (ṛk) ir prozines (yajus) formules, skirtas ritualų eigai. Tekstas taip pat apima filosofinius apmąstymus, jungiančius ritualus su kosmologinėmis ir dvasinėmis idėjomis. Pagrindinės temos:
- Ritualų nurodymai: Išsamūs aprašymai, kaip atlikti aukojimus, įskaitant aukų paruošimą, ugnies įkūrimą ir mantrų kartojimą.
Citata: „Yajñena yajñam ayajanta devāḥ“ (Shukla Yajurveda 31.16) – „Dievybės aukojo auką per aukojimą.“ Ši mantra pabrėžia aukojimo kaip kosminio akto svarbą. - Mantrų rinkiniai: Melodingos formulės, skirtos dievams, tokiems kaip Agni (ugnis), Indra (karys) ar Višnu (kosmoso sergėtojas).
Citata: „Oṃ tatsat“ (Krishna Yajurveda, Taittiriya Samhita 1.8.1) – „Tai yra tiesa.“ Ši frazė simbolizuoja aukojimo šventumą ir dieviškąją tikrovę. - Filosofiniai apmąstymai: Diskusijos apie žmogaus ryšį su kosmosu, karmos principą ir ritualų dvasinę reikšmę.
Citata: „Sarvaṃ viṣṇumayam jagat“ (Shukla Yajurveda 7.5.7) – „Visas pasaulis yra persmelktas Višnaus.“ Ši eilutė atspindi monistinę pasaulėžiūrą, vėliau išplėtotą Upanišadose.
Krishna Yajurveda (pvz., Taittiriya Samhita) yra labiau naratyvinė, su mitologiniais intarpais, o Shukla Yajurveda (pvz., Vajasaneyi Samhita) – struktūruota ir glausta. Abi tradicijos apima Brahmanas (ritualų komentarus) ir Aranyakas (miško tekstus), kurie veda į Upanišadas.
Yajurveda yra hinduizmo ritualinės ir dvasinės tradicijos pagrindas, nes ji sujungia praktinius aukojimus su filosofinėmis įžvalgomis. Jos reikšmė pasireiškia keliais aspektais:
- Ritualinė svarba: Yajurveda suteikė šventikams tikslius nurodymus, kaip atlikti yajña, kurios buvo laikomos būtinos pasaulio harmonijai. Net ir sumažėjus sudėtingų ritualų populiarumui, paprastesnės apeigos, tokios kaip homam, vis dar remiasi Yajurvedos mantrų.
- Filosofinis pagrindas: Tekste užuomazgos monistinių idėjų, tokių kaip visuotinis dieviškumas, paveikė vėlesnius Upanišadų ir Vedantos mokymus. Pavyzdžiui, Isha Upanishad, kilusi iš Shukla Yajurveda, nagrinėja Brahmano ir sielos vienybę.
- Kultūrinis paveldas: Yajurvedos mantros ir ritualai formavo Indijos religinį gyvenimą, įskaitant šventes kaip Diwali ar Holi, kurios iš dalies kyla iš vedinių apeigų. Tekstas taip pat paveikė Indijos muziką, šokį ir literatūrą.
Yajurveda laikoma šventa, nes hinduizmo tradicijoje ji yra śruti – dieviškai apreikštas tekstas, perduotas išminčiams per meditaciją. Jos recitavimas laikomas dvasine praktika, valančia protą ir stiprinančia ryšį su dievybėmis.
Šiuolaikiniame pasaulyje Yajurveda išlieka aktuali tiek tradicinėse, tiek globaliose hinduizmo bendruomenėse. Indijoje tekstas studijuojamas gurukulų mokyklose, ypač Tamilnade, Karnatakoje ir Maharaštroje, kur šventikai mokosi mantrų ir ritualų. Yajurvedos mantros naudojamos per vestuves, namų pašventinimą (grihapravesha) ir kitas apeigas, išlaikant jų gyvybingumą.
Globalizacijos kontekste Yajurveda pritraukia dėmesį kaip jogos ir meditacijos filosofijos šaltinis. Organizacijos, tokios kaip Art of Living ar Ramakrishna Mission, populiarina Yajurvedos mantrų, ypač „Oṃ tatsat“, naudojimą meditacijai ir stresui mažinti. Socialiniuose tinkluose, kaip X, dažnai dalijamasi Yajurvedos citatomis, pabrėžiančiomis universalų dvasingumą.
Tačiau iššūkių yra: sanskrito kalbos ir ritualų sudėtingumas riboja prieigą, o sekuliarizacija Indijoje mažina tradicinių studijų populiarumą. Nepaisant to, skaitmeniniai resursai, tokie kaip Vedų mokyklų internetiniai kursai ar įrašai, padeda išsaugoti Yajurvedos paveldą.