Puranos, Puranas (sanskrito kalba: पुराण, Purāṇa, liet. „Senoviniai pasakojimai“ arba „Istorijos“) yra platus senovės Indijos tekstų rinkinys, sudarantis svarbią hinduizmo literatūros dalį. Šie šventieji tekstai, parašyti sanskrito kalba, jungia mitologiją, kosmologiją, genealogijas, filosofiją, teologiją ir etinius mokymus. Tradiciškai laikoma, kad Puranos buvo sudarytos išminčiaus Vyāsos, to paties autoriaus, kuriam priskiriamos Mahabharata ir Vedos, tačiau jų sudarymo laikotarpis siekia nuo III a. pr. Kr. iki X a. po Kr., o kai kurie tekstai buvo redaguojami dar vėliau.
Puranos yra 18 pagrindinių (Mahapuranas) ir daugybė antrinių (Upapuranas) tekstų, kiekvienas skirtas skirtingiems dievams, tokiems kaip Višnus, Šiva ar Devi, tačiau visi jie pabrėžia hinduizmo pagrindines idėjas: dharmą (pareigą), karmą, samsarą (gyvenimo ciklą) ir mokšą (išsilaisvinimą). Skirtingai nei Vedos, kurios yra ritualinės ir skirtos žynių kastai, Puranos yra prieinamesnės, skirtos plačiajai auditorijai, įskaitant moteris ir žemesnes kastas, todėl jos dažnai vadinamos „liaudies hinduizmo enciklopedija“.
Puranos nėra vien religiniai tekstai – jie taip pat yra istorinės atminties, geografijos, astronomijos ir kultūros šaltinis, atspindintis senovės Indijos visuomenę. Jų narratyvai, pilni dievų, demonų, karalių ir didvyrių, formavo hinduizmo meną, literatūrą, šokį (Bharatanatyam) ir šventyklų ikonografiją.
Puranos atsirado po vedų laikotarpio, per hinduizmo raidos laikotarpį (apie 500 m. pr. Kr.–1000 m. po Kr.), kai bhakti (atsidavimo) judėjimas stiprėjo, o hinduizmas konkuravo su budizmu ir džainizmu. Tekstai atspindi sincretinį kontekstą, jungiantį vedų ritualizmą, Upanišadų filosofiją ir liaudies tradicijas. Jie buvo perduodami žodžiu bardų (sūta) ir užrašyti įvairiais laikotarpiais, todėl skiriasi stiliumi, turiniu ir akcentais.
Struktūriškai kiekviena Purana paprastai atitinka penkis pagrindinius požymius (panchalakshana), nors ne visos jų griežtai laikosi:
- Sarga: Pasaulio ir visatos sukūrimas.
- Pratisarga: Kosminiai ciklai, pasaulio sunaikinimas ir atkūrimas.
- Vamsha: Dievų, išminčių ir karalių genealogijos.
- Manvantara: Žmonijos eros, valdomos Manu (pirmojo žmogaus).
- Vamshanucharita: Karališkų dinastijų istorijos.
18 pagrindinių Mahapuranas skirstomos pagal dieviškąją trejybę (Trimurti):
- Višnuistinės Puranos (6): Bhagavata Purana, Vishnu Purana, Narada Purana, Garuda Purana, Padma Purana, Varaha Purana. Šios pabrėžia Višnaus ir jo avatarų (Krišnos, Ramos) garbinimą.
- Šivaistinės Puranos (6): Shiva Purana, Linga Purana, Skanda Purana, Agni Purana, Vayu Purana, Matsya Purana. Šios akcentuoja Šivą ir jo šeimą (Parvati, Ganešą).
- Brahmistinės Puranos (6): Brahma Purana, Brahmanda Purana, Brahmavaivarta Purana, Markandeya Purana, Bhavishya Purana, Vamana Purana. Šios dažnai susijusios su Brahma ir Devi.
Kiekviena Purana yra savarankiškas tekstas, įvairaus ilgio (nuo kelių tūkstančių iki šimtų tūkstančių šlokų), parašytas poetine forma (śloka). Populiariausia yra Bhagavata Purana, ypač dėl savo detalių Krišnos gyvenimo aprašymų. Puranos nėra griežtai naratyvinės – jos jungia mitus, himnus, ritualų aprašymus, filosofinius dialogus ir liaudies pasakas.
Puranos nagrinėja temas, kurios formuoja hinduizmo šerdį:
- Kosmogonija ir kosmologija: Aprašomas pasaulio sukūrimas, ciklai (yuga), visatos struktūra (pvz., septyni dangūs, požemio karalystės) ir dievų vaidmuo.
- Bhakti (Atsidavimas): Pabrėžiamas emocinis ryšys su dievais (Višnu, Šiva, Devi) per maldas, ritualus ir šventas keliones (tirtha).
- Dharma ir etika: Teikiamos moralinės gairės, kaip gyventi pagal kastos, lyties ir gyvenimo etapo pareigas.
- Karma ir samsara: Gyvenimo ciklas ir veiksmų pasekmės veda į atgimimą arba išsilaisvinimą (moksha).
- Mitologija ir didvyriškumas: Dievų (pvz., Višnaus avatarų) ir karalių istorijos įkvepia tikėjimą ir moralę.
Puranos reikšmė slypi jų vaidmenyje populiarinant hinduizmą. Skirtingai nei elitistinės Vedos, Puranos buvo skirtos visiems, įskaitant moteris ir žemesnes kastas, todėl jos tapo bhakti judėjimo varikliu. Jos formavo Indijos kultūrą, įkvėpdamos šventyklų architektūrą (pvz., Khajuraho), literatūrą (pvz., Kalidasos darbus), šokį (Odissi) ir festivalius (Diwali, Holi). Bhagavata Purana ypač paveikė Krišnos garbinimą, įkvėpdama Gaudiya vaišnavizmą ir tokius lyderius kaip Čaitanja Mahaprabhu.
Vakaruose Puranos traukia kaip mitologijos ir religijos šaltinis, panašus į graikų ar skandinavų mitus, tačiau jų platumas ir kultūrinis kontekstas gali būti iššūkis. Jos taip pat vertinamos kaip istorinis šaltinis, atskleidžiantis senovės Indijos visuomenę, geografiją ir astronomiją.
Citatos iš „Puranos“
Dėl Puranos apimties citatos dažnai imamos iš populiarių tekstų, ypač Bhagavata Purana. Žemiau pateikiamos kelios citatos (remiantis Swami Prabhupada ir klasikiniais vertimais, adaptuotos į lietuvių kalbą), atspindinčios pagrindines temas:
- Apie Dievo didybę (Bhagavata Purana, 1.2.6): „Aukščiausia pareiga yra atsidavimas Dievui be savanaudiškų motyvų, kuris išvaduoja sielą iš kančių ir atneša amžiną ramybę.“
Ši eilutė pabrėžia bhakti svarbą. - Apie pasaulio sukūrimą (Vishnu Purana, 1.2): „Višnus, gulintis ant kosminio vandenyno gyvatės, iškvėpė visatą, o jo valia pasauliai kyla ir griūva kaip burbulai vandenyje.“
Ši citata atspindi hinduizmo kosmogoniją. - Apie dharmą (Shiva Purana, 2.3): „Tikrasis dharma yra tas, kuris veda prie tiesos, užuojautos ir teisingumo, nes Dievas gyvena kiekvienoje širdyje.“
Ši eilutė pabrėžia etinį gyvenimą. - Apie Krišnos žavesį (Bhagavata Purana, 10.14.3): „Krišna, savo fleitos garsais, pavergia visų širdis, nuo piemenų iki išminčių, nes jo meilė yra visatos šaltinis.“
Ši citata atspindi bhakti emocinį aspektą. - Apie laikinumą (Markandeya Purana, 4.2): „Pasaulis yra tarsi sapnas, išnykstantis auštant. Tik Dievo vardas yra amžinas, vedantis į išsilaisvinimą.“
Ši eilutė pabrėžia samsaros iliuziją.
Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo ir redakcijos (pvz., Motilal Banarsidass ar ISKCON leidimai). Lietuvių kalba pilni vertimai reti, dažniausiai prieinama Bhagavata Purana.
Palyginimai su kitais kūriniais
Puranos turi panašumų su kitais religiniais tekstais, tačiau jų mitologinis platumas yra unikalus:
- Adi Granth: Abu pabrėžia atsidavimą Dievui, bet Adi Granth yra poetiniai himnai, o Puranos – naratyviniai mitai, orientuoti į hinduizmo kosmologiją.
- Mišna: Mišna yra teisinis kodeksas, o Puranos – mitologinės, skirtos liaudies auditorijai, tačiau abu formuoja religinę tapatybę.
- Popol Vuh: Abu yra mitologiniai, nagrinėja pasaulio sukūrimą, bet Popol Vuh yra cikliškas ir majų kontekste, o Puranos – hinduistinės, su platesne kosmologija.
- Mahabharata: Mahabharata yra epas, artimas Puranoms dėl Vyāsos autorystės ir mitologinių intarpų, tačiau Puranos yra labiau kosmologinės ir mažiau naratyvinės.
- Biblija: Abu turi kūrimo istorijas ir moralinius mokymus, bet Puranos yra politeistinės ir cikliškos, o Biblija – monoteistinė ir linijinė.
s ISKCON, gali pasiūlyti paskaitas ar giesmes (bhajan), kad geriau suprastumėte kontekstą.
Kodėl verta skaityti?
Puranos yra vertingos tiems, kurie domisi:
- Hinduizmo mitologija: Jos siūlo turtingą dievų, demonų ir avatarų istorijų lobyną.
- Kosmogonija: Aprašo visatos struktūrą ir ciklus, aktualius net šiuolaikinei kosmologijai.
- Bhakti dvasingumas: Pabrėžia emocinį ryšį su dievais, įkvepiantį meditacijai ir ritualams.
- Indijos kultūra: Formavo meną, literatūrą ir festivalius, atspindėdamos senovės Indijos gyvenimą.
- Filosofija: Nagrinėja dharmą, karmą ir mokšą, siūlydamos universalią išmintį.
Nors Puranos gali būti sudėtingos dėl savo apimties ir mitologinio tankumo, jų narratyvai yra prieinami ir įkvepiantys. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas: „Puranos yra tarsi langas į senovės Indijos sielą, pilną spalvų, dievų ir išminties.“ Rekomenduojama pradėti nuo Bhagavata Purana 10-os knygos (Krišnos istorijos) dėl jos poetinio grožio ir universalumo.